Rugpjūčio 13-ąją buvusiam ilgamečiam Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro direktoriui, o dabar Sporto centro metodininkui, sporto klubo „El- Eko Sport“ vadovui Bronislavui Pliavgai sukanka 75-eri.
Jis ir šiandieną gyvena sportu, džiaugiasi, kad jo ankstesnieji darbai buvo aukštai įvertinti: 1998 metais Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai B.Pliavgai įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordiną, namus puošia Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Kūno kultūros ir sporto departamento, Panevėžio miesto nusipelniusio žmogaus apdovanojimai.
„Prisiminti yra ką. Svarbiausia, kad, sulaukus tokių metų, nesu užmirštas. Buvusiems bendradarbiams, sportininkams ir šiandieną vis dar esu direktorius. Man vadovaujant tuomečiam Panevėžio kūno kultūros ir sporto centrui, dirbo 156 darbuotojai. Kaip ir planavau, direktoriaus kėdę palikau, būdamas 65-erių, nors tuometis Panevėžio savivaldybės meras Vitalijus Satkevičius mane ir kalbino neišeiti, dar padirbti.
Vėliau paprašiau Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarpininkauti priimant mane dirbti į tą pačią darbovietę sporto metodininku ir padėti treneriams Dmitrijui Leopoldui bei Antanui Jakimavičiui olimpinėms žaidynėms ruošti treko meistrus.
Dabar mano noras: rugsėjo mėnesį sulaukti dar vieno jubiliejaus – 50 metų darbo stažo, kad anūkai ir proanūkiai žinotų, koks esu pasišventęs sportui.
Veiklos ir dabar netrūksta. Esu Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos, Lietuvos olimpinės akademijos, Panevėžio „Rotary“ klubo garbės narys.
Rūpinuosi 1989-aisiais savo įkurtu sporto klubu „El – Eko Sport“. Prasidėjus karui Ukrainoje, į Panevėžį atvyko daugiau nei 30 sportininkų iš Ukrainos. Pagal galimybes klubas juos remia sportine apranga, inventoriumi. Ukrainiečius prijungėme prie mūsų klubo vaikų ir jie kartu treniruojasi“, – pasakoja B. Pliavga.
Ilgai žaidėte krepšinį veteranų komandoje, ar dabar vis dar imate kamuolį į rankas?
2021 metais turėjau problemų su sveikata, buvo sustreikavusi širdelė. Man buvo sėkmingai atlikta penkias valandas trukusi širdies šuntavimo operacija, kurią atliko Kauno klinikų širdies chirurgijos skyriaus vadovas profesorius Povilas Jakuška.
Jam bei visam jo vadovaujamam kolektyvui esu be galo dėkingas už kvalifikuotą gydymą ir puikią priežiūrą, man suteiktą galimybę gyventi, jaustis žmogumi, dirbti, sportuoti, mankštintis kiekvieną rytą.
Laikausi gydytojų rekomendacijų ir dabar kasdien nueinu po 10-15 tūkstančių žingsnių. Krepšinį iškeičiau į petankę, kuriame taip pat reikia taiklių metimų, žaidžiu diskgolfą.
Atsigavęs po ligos, atnaujinau kasmetinę žvejybą Norvegijoje, šiemet su draugais ten žvejojau balandžio mėnesį.
Ar galite save palyginti, koks buvote 50-metis ir dabar, prabėgus 25 metams? Vis dar gyvenate sportu, lankotės varžybose, džiaugiatės pergalėmis, tad nuo sporto niekur nenutolote?
Jeigu žiūrėčiau savo metų, tai dar greičiau pasenčiau. Bet kai į juos nežiūriu, einu ir darau – tai ir nesikeičiu, jaučiuosi taip pat. Be sporto savęs neįsivaizduoju.
Kas sporte jus labiausiai džiugina?
Džiugina tai, kad, manau, dar esu naudingas. Džiaugiuosi, kad Panevėžio miesto vadovai sportui skiria daug dėmesio ir finansų.
Malonu, kad į Panevėžio miesto savivaldybės Sporto skyrių atėjo jaunų vadovų karta, turinti daug naujų idėjų, minčių, ambicijų.
Džiaugiuosi ir tuo, kad šis jaunimas nepamiršta ir mūsų, sporto veteranų, įsiklauso į mūsų patarimus, geras mintis ir sprendimus.
Tada jaučiuosi dar labiau reikalingas ir norintis būti toje aplinkoje, sportinėje šeimoje. Norisi, kad Panevėžys ir toliau klestėtų kaip sporto miestas.
O kas sporte šiandien nervina?
Nervina visokios nereikalingos pertvarkos, reorganizacijos, kurios mūsų valstybei sporto srityje nelabai reikalingos.
Bet šitą temą jubiliejaus proga norėčiau atidėti kitam kartui, nes tai labai opi tema.
Prisiminkite savo vaikystę: gimėte ne Lietuvoje – Baltarusijoje, lietuviškojo krašto kaime, o kaip atsidūrėte Lietuvoje?
Gimiau Baltarusijoje, daugelį metų ten buvo mūsų Lietuvėlė, lietuviški kaimai: Gervėčiai, Gaičiūnai, Girios, Gudzininkai, Kristuškės, Pelegrinda, Mockos, Subeliai, Rimdžiūnai, Jakintonys, iš viso jų buvo keturiolika.
Galčiūnuose gimė mano proseneliai, seneliai, tėveliai, dabar mes esame kaip tremtiniai, kurie turėjome palikti stovinčias apleistas sodybas, senelių, prosenelių, tėvų kapus.
Dar gerai, kad ten dabar gyvena mano pusseserės, kurios prižiūri kapus, nes jau daug metų negalime ten lankytis.
Ketverius metus mokiausi Galčiūnų pradinėje baltarusiškoje mokykloje, į kurią vieną kartą per savaitę atvykdavo mokytojas iš Vilniaus ir pravesdavo dvi lietuviškas pamokas.
Penktą klasę rusų kalba baigiau Gervėčių vidurinėje mokykloje. Kadangi mano tėveliai buvo užkietėję lietuviai, tai jie rado galimybę mane ir vėliau broliuką išvežti į Lietuvą mokytis lietuviškoje mokykloje.
Pradžia buvo Baltoje Vokėje, o septintą klasę jau lankiau Trakuose. Kol buvome maži, be tėvelių gyventi vieniems bendrabučiuose buvo labai sunku. Nelengva buvo ir tėveliams.
Trakuose buvau tinkamas daugeliui sporto šakų, atstovavau rajono rinktinėms.
Baigus mokyklą su geromis rekomendacijomis ir garsaus Lietuvos lengvaatlečių bėgiko Stanislovo Bidvos pakalbintas, įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir studijavau istoriją-fizinį auklėjimą.
Mane treniravo įžymusis treneris profesorius Povilas Karoblis. Treniravausi kartu su pajėgiais Anatolijumi Baranovu, Jurijumi Buldygerovu, Laimučiu Didžioku, Stanislovu Bidva, Povilu Rakštiku, kitais.
Per treniruotes savęs netaupiau, kartais juos netgi aplenkdavau, tačiau varžybose pralaimėdavau.
Elito bėgiku netapau, nepavyko laimėti Lietuvos suaugusiųjų čempionato apdovanojimų, nors ir turėjau kaimiškos sveikatos. Tačiau pelniau medalių Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatuose.
Kaip dabar vertinate savo rezultatus, kokius tikslus sau kėlėte, ar įgyvendinote savo svajones?
Bėgiojau ilgus nuotolius, įveikiau septynis maratonus. Visą laiką svajojau įvykdyti SSRS sporto meistro normą.
Prieš Naujuosius metus Užhorode nuolat vykdavo maratono varžybos, kuriose dauguma bėgikų tas normas įvykdydavo.
Mat, varžybų teisėjai iš visų dalyvaujančiųjų bėgikų rinkdavo pinigus ir jie už tai sutrumpindavo distancijas kokiais 800 metrų.
Man irgi pavyko įvykdyti sporto meistro normą, tačiau netrukus paaiškėjo, kad distancija buvo trumpesnė ir sporto meistru netapau.
Jau studijuodamas pradėjau galvoti, kaip gerai būtų dirbti treneriu, šiai profesijai visą laiką jaučiau didelę pagarbą.
Mano svajonė išsipildė: po studijų 1971-aisiais Trakuose pradėjau dirbti futbolo treneriu, nes lengvosios atletikos trenerio etato nebuvo.
Vienerius metus teko atlikti karinę tarnybą ir iki 1974 metų toliau treniravau futbolininkus. Rudenį gavau kvietimą dirbti lengvosios atletikos treneriu Panevėžyje.
Darbą turėtumėte vertinti teigiamai, nes jums pavyko išugdyti talentingą vidutiniųjų nuotolių bėgiką Pavelą Fedorenką, dalyvavusį Atlantos olimpinėse žaidynėse. Kaip vertinate šį savo gyvenimo etapą, ar trenerio darbas jums teikė daugiau džiaugsmo ar išgyvenimų?
Panevėžyje man buvo suteiktos geros gyvenimo sąlygos, netoli – ir uošvija Pasvalyje.
Darbas iš tiesų klostėsi labai gerai ir 1978-aisiais buvau paskirtas Panevėžio kompleksinės sporto mokyklos direktoriumi.
Ir toliau sėkmingai dirbau treneriu, paruošiau nemažai Lietuvos lengvosios atletikos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionų bei prizininkų.
Vienas jų – Pavelas Fedorenka, kuris pagerino 30 metų senumo 1500 metrų bėgimo garsaus Lietuvos lengvaatlečio Jono Pipynės rekordą.
Kai P. Fedorenka 1996 metais iškovojo kelialapį į Atlantos olimpines žaidynes, įgyvendinau dar vieną savo svajonių – išugdžiau olimpietį.
Trenerio darbas, jį derinant su sporto įstaigos vadovo pareigomis, nebuvo lengvas.
Mažai dėmesio galėjau skirti šeimai, būtų galima išsireikšti, kad vaikai augo be tėvo.
Reikėtų padėkoti mylimai žmonai Angelei, kuri, dirbdama pedagoginį darbą, augino mano nuostabius vaikus, kurie sėkmingai baigė vidurines ir aukštąsias mokyklas, sukūrė šeimas ir dirba atsakinguose vadovaujančiuose darbuose.
Anūkai baigė aukštuosius mokslus: Vikintas dirba odontologu, Jonas – Graikijos futbolo komandos OFI, žaidžiančios aukščiausioje lygoje, komandos analitikas, kartu komandoje trenerio asistentu dirba žentas Marius, komandos vyr. treneris Valdas Dambrauskas.
Anūkytė Tėja – šeštokė, lanko pramoginius šokius, proanūkis Maiklas, Jono sūnus, bando žengti pirmuosius žingsnius, neužilgo sukaks metukai.
Nuo 2004 metų vadovavote ir visam Panevėžio sportui. Su jumis susietos pačios įspūdingiausios dviratininkių Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės, Rasos ir Jolantos Polikevičiūčių, Simonos Krupeckaitės, Miglės Marozaitės, Aušrinės Trebaitės, Rasos Mažeikytės, Svetlanos Pauliukaitės ir kitų pergalės, pasidalykite savo patirtimi, koks turi būti vadovas, kokiomis išskirtinėmis savybėmis pasižymėti?
Dar norėčiau pridurti, kad prisidėjau ir prie svarių seserų Editos ir Neringos Raudonyčių, Vilijos Sereikaitės, Gitanos Gruodytės, Editos Mazurevičiūtės, Vaidos Pikauskaitės, Eglės Zablockytės, Vitalijaus Lendelio, Svajūno Jonausko, plaukikų Dariaus Grigelionio, Dano Rapšio, boksininko Vitalijaus Karpačiausko, baidarininko Vytauto Vaičikonio ir kitų pasiekimų.
Labai džiugu, kad tiek garsių Lietuvos sportininkų augo mano akyse, man dirbant nelengvą vadovo darbą.
Naudodamasis proga, noriu padėkoti visiems mano vadovavimo laikotarpiu dirbusiems treneriams, įvairių sporto skyrių vadovams, buhalteriams, aptarnaujančiam personalui, darbininkams, valytojams – kiekvienas jų prisidėjo prie sportininkų, siekiančių aukštų rezultatų ir jų tikslų įgyvendinimo.
Kaip vadovas, visada savo kolektyvu didžiuodavausi ir juo pasitikėdavau, daug gražių švenčių praleisdavome kartu.
Koks buvo pagrindinis jūsų darbo credo, kam skyrėte didžiausią dėmesį?
Tai šimtaprocentinis mano, vadovo, ir viso kolektyvo atsidavimas darbui, stengiantis, kad sportininkai kuo greičiau pasiektų savo geriausius rezultatus.
Sporto legendos ir dabar jums skiria daug šiltų žodžių, vertina jus kaip puikų sporto organizatorių ir vadovą. Kaip išlikti tokiu populiariu iki šių dienų?
Tai man didžiausia laimė už tokį įvertinimą. Suprantu, kad dirbau svarbų ir naudingą darbą, kurio siekiau nuo pat mažens.
Sportininkams pasiekus įspūdingas pergales, tiek aš, tiek mano vadovaujantis kolektyvas buvo įvertintas aukštais apdovanojimais.
Kaip dabar gyvuoja jūsų vadovaujamas sporto klubas „El- Eko Sport“?
Klubas gyvuoja, tik dabar keliami kiti uždaviniai – padėti kitiems miesto sporto klubams ieškoti perspektyvių sportininkų.
Rašome programas, laimėjome konkursą „Fizinio aktyvumo skatinimas per dviračių sporą“, vykdomą Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
Žinome didelę jūsų meilę keturkojams gyvūnams, vienu metu laikėte net penkis šunis. Ar ta meilė neišblėso?
Ta meilė neišblėso, nes visa mūsų giminė labai mylime gyvūnėlius. Dabar turime du katinus ir šunį, dažnai apsilankome gyvūnėlių prieglaudose ir paremiame keturkojus.
Kokiomis svajonėmis dabar gyvenate, ką norėtumėte įgyvendinti, o gal paprasčiausiai jau norisi ramybės?
Ramybės dar nesinori, darbų ir užimtumo yra sočiai, tik kad būtų sveikatos.
Mano svajonės nesikeičia, tik baigiasi dar vienas mano gyvenimo etapo tikslas.
***
Sveikiname!
Mielas Bronislavai,
Priimkite nuoširdžiausius sveikinimus garbingo Jubiliejaus proga.
Linkime Jums laimės, sveikatos ir klestėjimo !
Tegul kiekviena diena būna pripildyta šviesių ir įdomių įvykių, tegul gyvenimas būna įdomus ir džiaugsmingas!
Tegul sėkmė Jus lydi visuose reikaluose, o planai ir idėjos būna lengvai įgyvendinami!
Panevėžio sporto centras
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
