Jubiliejų švenčiantis Artūras Poviliūnas: „Mano uždanga dar nenusileido“

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info

Rugpjūčio 10 d. 70 metų švenčiantis buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas dr. A. Poviliūnas LTOK vadovavo 24 metus, į šią kėdę sėdo, būdamas 37-ių.

Šiandien galima tik stebėtis, kiek daug svarbių darbų jam teko atlikti, vadovaujant LTOK atkūrimo darbo grupei, siekiant atkurti LTOK, o vėliau pasiekti jo tarptautinio pripažinimo.

„Žinau, kad visuomenei tie 24-eri metai praleisti viename poste – absurdas, nėra tokių, kurie tiek metų išdirbtų eidami tas pačias pareigas. LTOK prezidento veikla – tai ne apdovanojimų teikimas, fotografavimasis prie vėliavų ir t. t., o nelengvas darbas. Reikėjo daug ką ištverti, gebėti nusilenkti, nepasakyti negero žodžio, reikėjo didelio lankstumo, nes dirbau su žmonėmis. Prisiėmus pareigas reikėjo ne antpečius nešioti, o dirbti išsijuosus“, – teigia jubiliatas.

1999 metais A. Poviliūnas buvo išrinktas XX a. Lietuvos geriausiu sporto vadovu.

Dabar laisvo laiko, tikriausiai, turite marias, tad kaip bėga dienos?, – paklausėme dr. A. Poviliūno.

Klausimas netikėtas, nes 70 metų ,,naštos“ nejaučiu. Širdyje dar jaunystė, nors sveikata galėtų būti ir geresnė.

Laisvo laiko galėtų būti ir daugiau, bet mano draugai primygtinai sugalvoja užduočių, kurias, jei prižadu, turiu tesėti.

Pavyzdžiui, profesorius Jonas Petras Jankauskas primygtinai siūlo parašyti Olimpinę monografiją (jau trečią!) ir skirtą 2024 metais LTOK pažymėsiančiam šimto metų jubiliejų.

Kol kas nesutikau, bet ką gali žinoti. Šiuo metu rašau knygą apie Lietuvos valstybės vadovų dalyvavimą olimpinėse žaidynėse, pradedant 1992 metais. Tad ,,marių laiko“ neturiu.

Kiekviename savo gyvenimo etape turėjote pareigybių: paauglystėje – žaidėjas, jaunystėje – krepšinio treneris, dėstytojas, brandos metais – sporto organizatorius, LTOK prezidentas, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas. Ar dažnai nuklystate į praeitį ir prisimenate šiuos savo gyvenimo tarpsnius?

Kai kada apie tai pagalvoju. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ne pomėgis sportui. Apie tai galima daug pasakoti.

Pirmasis apdovanojimas – 1969 metais, kai Kauno 21–oji vidurinė mokykla tapo miesto krepšinio čempione, tą savo pirmąjį prizą saugau iki šiol.

Patekau į Lietuvos moksleivių krepšinio rinktinę, po to – jaunimo komandą.

Buvo didelis noras žaisti Kauno ,,Žalgirio“ vyrų komandoje, tačiau patekau į šaltą dušą – po stažuotės ,,Žalgiryje“ komandos vyr. treneris Vytautas Bimba pasakė: „Artūrai, tu esi geras, bet mano komandai netinki, gal važiuok į Vilnių, į ,,Statybą“.

Supratau, kad tai buvo mano, profesionalaus krepšininko pabaiga. Nors mano dėdė Kazys Matijošius buvo vienas krepšinio klubo ,,Statyba“ steigėjų ir, galbūt, treneris Antanas Paulauskas mane būtų ,patikrinęs, tačiau toliau bandyti laimės nenorėjau – supratau, kad mano pozicijoje net jaunesni žaidėjai yra geresni.

Nusprendžiau save pašvęsti mokslui ir trenerio darbui. Jau nuo antro kurso Kūno kultūros institute pradėjau dirbti Kauno švietimo skyriaus krepšinio sporto mokykloje valandiniu treneriu.

Už gerą mokymąsi institute gaudavau 100 rublių Lenino stipendiją, plius žaidžiau ,,Atleto“ komandoje.

Paskaičiavus tų laikų uždarbį – į rankas gaudavau didesnį atlyginimą, nei mano mama, tuo metu dirbusi Kauno 21–osios vidurinės mokyklos direktore.

Institutą baigus su pagyrimu, metus teko tarnauti sovietinėje armijoje, o po to stažuotis atsargos karininkų kursuose. Suma sumarum esu sovietinės armijos kapitonas.

Po tarnybos kariuomenėje grįžau į savo sporto mokyklą, bet tuoj pat mane pakvietė dirbti dėstytoju KKI ir treniruoti ,,Atleto“ komandą, Kauno ,,Žalgirio“ dublerius, Lietuvos studentų rinktinę.

Dirbau su Kauno ,,Žalgirio“ vyrų komanda, kuriai vadovavo treneris Stepas Butautas ir, kaip kompleksinės-mokslinės grupės vadovas, įstojau į Sąjunginį mokslinių tyrimų kūno kultūros institutą Maskvoje.

Mano disertacijos darbo tema buvo susijusi su didelio meistriškumo krepšininkų treniruočių krūvio reguliavimo procesais.

Eksperimentus atlikau su SSRS vyrų krepšinio rinktine, vadovaujama Vladimiro Obuchovo ir Aleksandro Gomelskio, SSRS studentų rinktine, kurią treniravo Stepas Butautas, ir Kauno ,,Žalgiriu“.

Disertacijos darbas buvo gerai įvertintas, priimtas, bet iki šių dienų liko deponuotas Maskvoje.

Galvoju dalį disertacijos išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti sporto mokslo bendruomenei.

Po darbo KKI, buvau pakviestas dirbti į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą instruktoriumi ir buvau atsakingas už sportą.

Apsisprendimą lėmė pragmatiški motyvai – galimybė gauti butą Vilniuje ir su šeima žmona Laimute bei sūnumi Audriumi persikelti gyventi į sostinę.

Taip ir įvyko. Po to dirbau Lietuvos sporto komitete pirmininko Zigmanto Motiekaičio pirmuoju pavaduotoju, 1988-aisiais buvau LTOK atkūrimo darbo grupės vadovas ir išrinktas LTOK prezidentu.

Šiai garbingai organizacijai vadovavau 24 metus ir po 2012 metų Londono olimpinių žaidynių, paprašius išrinktai naujajai LTOK vadovybei, perėjau vadovauti Lietuvos olimpinei akademijai.

Tad dar aštuonerius metus teko būti Lietuvos olimpinio sąjūdžio sūkuryje.

Turiu prisipažinti, kad, kai aktyviai dalyvaudavau šių ir dar kai kurių kitų –Lietuvos mokslininkų sąjungos, Pasaulio lietuvių sporto asociacijos (buvau prezidentas, o šiuo metu Garbės prezidentas), Lietuvos žurnalistų sąjungos veikloje, praktiškai apie tai negalvodavau.

Kaip dabar vertinate savo septynis dešimtmečius?

Vertinu kaip labai įdomų, intensyvų, įvairiapusį gyvenimo laikotarpį, suteikusį galimybę ne tik pažinti, bet ir kartu, sprendžiant šalies sporto klausimus, dirbti su Lietuvos aukščiausiaisiais pareigūnais Algirdu Mykolu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, Lionginu Šepečiu, Romualdu Ozolu, Kazimieru Motieka, Česlovu Juršėnu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite, Rolandu Paksu, Artūru Paulausku.

Olimpinių žaidynių ir net tik jų metu turėjau galimybę bendrauti su monarchais ir pasaulio galingaisiais Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Švedijos, Norvegijos, Japonijos, JAV (George’u W.Bushu jaunesniuoju), Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos, Rusijos (Borisu Jelcinu, Viktoru Černomyrdinu), Baltarusijos ir kitais vadovais, sutikti daug nepaprastai protingų ir talentingų žmonių mokslo srityje

Tai – Lietuvos mokslų akademijos prezidentai akademikai profesoriai Juras Požela, Benediktas Juodka, vienas daugiausiai pasiekęs Lietuvos mokslininkas Jūras Banys, Vygintas Bronius Pšibilskis, Alfredas Bumblauskas, Marija Barkauskaitė, Algirdas Gaižutis, Audronis Vilkas, Stanislovas Stonkus, Jonas Jasaitis, Kazys Milašius, Povilas Tamošauskas ir daug kitų.

Pažinau asmeniškai ir mokiausia spaudos rašto iš Lietuvos žurnalistikos korifėjų (Saliamonas Vaintraubas, Mindaugas Barysas, Algimantas Budrys, Aleksandras Krukauskas, Roma Grinbergienė, Marytė Marcinkevičiūtė, Bronius Čekanauskas, Gintarė Grikštaitė, Alfredas Pliadis, Vytautas Kvietkauskas, Vytautas Žeimantas ir daugeliu kitų).

Mėgote cituoti Winstoną Churchillį: „Gyvenimas yra tarsi pjesė. Iš pradžių vaidini pagrindinį vaidmenį, paskui antraeilį, dar vėliau sufleruoji kitiems, galiausiai – tik žiūri, kaip leidžiasi uždanga“. Pritaikykite šiuos žodžius savo gyvenimui, negi ir jūsų uždanga tikrai nusileido?

Atsakymas į šį klausimą paprastas. Kol kas mano uždanga dar nenusileido.

Esu dažnai kviečiamas į susitikimus su įvairių bendruomenių nariais, mano atsiminimų klausytojais, su jais bendraudamas girdžiu žodžius: „Jūs esate sporto legenda“.

Neretai krūpteliu – nei aš legenda, nei ką pasiekiau asmeniškai. Visą laiką galvodavau, kad ,legenda tampama jau nusileidus uždangai.

Kuo svajojote būti vaikystėje ir kaip tos svajonės keitėsi, metams bėgant?

Vaikystėje svajojau būti krepšinio treneriu. Tad svajonės dalinai išsipildė. Vien tai, jog į mano treniruotes su Kauno ,,Žalgirio“ dubleriais ateidavo ir pagrindinės komandos žaidėjai Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Rimas Kurtinaitis, net Arvydas Sabonis – daug ką pasako.

Visi turėjome savo idealus, o kas jus vedė tobulėjimo keliu?

Kaip jau minėjau, norėjau būti geru krepšininku, tad mano idealas, bent pagal jaunystėje matytus filmuotus kadrus, buvo Bostono ,,Celtics“ žaidėjas Bobas Cousy.

Jau tai, kad studijuojant Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute man buvo suteikta galimybė varžytis dėl stažuotės Los Andželo Kalifornijos universitete (UCLA), daug ką pasako. Tačiau didžiulės svajonės spindulėlis liko neįgyvendintas.

Gyvenimas taip pasisuko, jog teko dirbti sporto organizacinį darbą, tad lygiavausi ir norėjau būti panašus į savo mokytojus Valdą Adamkų, Algirdą Mykolą Brazauską – valstybės vadovus, puikiai išmanančius sportą.

Viską darėte pagal savo sąžinę, o ką šiandieną darytumėte kitaip?

į šį klausimą atsakysiu Antuano de Sent-Egziuperi žodžiais: ,,Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti“.

Ar mėgote rizikuoti, ar dažniausiai pasikliaudavote savo intuicija, buvote atsargus?

Vadovaudamas LTOK, visada pasikliaudavau intuicija, kurią lemdavo mano kolegų, patarėjų (ne pritarėjų) rekomendacijos.

Tačiau sprendimus vis dėlto reikėdavo priimti man. Taip buvo, tarkime, ir su dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna.

Prieš 1996 m. Atlantos olimpines žaidynes, 1994–ųjų pabaigoje, buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatų tvirtinimo.

Kai atėjo eilė kalbėti Lengvosios atletikos federacijos prezidentui Vitaliui Vilimui, jis tarp kandidatų į olimpinę rinktinę nepaminėjo Virgilijaus Aleknos pavardės.

Virgilijaus nepažinojau, tačiau prieš save matydamas įspūdingus jo antropometrinius duomenis, paklausiau olimpinio vicečempiono, puikaus sporto analitiko Stasio Šaparnio apie šio sportininko galimybes.

Jis atsakė – nieko nebus. Vis tik mano intuicija sakė, jog Alekna gali. Pasikviečiau Virgilijų su jo treneriu Rimantu Kalibatu į LTOK būstinę Vrublevskio gatvėje.

Paklausiau jų, kokios problemos. Virgilijus tylėjo, o treneris pasiguodė, kad neturi galimybių ruoštis: jis prekiavo sporto inventoriumi, o Virgis yra Vadovybės apsaugos skyriaus pareigūnas.

į klausimą, ko jiems reikėtų, išgirdau: po vieną tūkstantį litų per mėnesį. Rizikuodamas pasakiau, kad gerai.

Dabartinis ,,Olifėjos“ vadovas Antanas Muraška man ne kartą sakė, kad tik nieko nežadėčiau, nes po to jiems reikia mano pažadus tesėti.

Rizika pasiteisino. Atlantoje Virgilijus, atsiradęs ,,iš niekur“, buvo penktas. O po to – du aukso medaliai olimpinėse žaidynėse. Tad sakykite, ar nereikia rizikuoti?

Kaip sakė vienas išminčius, ,,Mylėdamas rizikuoji būti atstumtas. Tikėdamas – rizikuoji nusivilti. Bet rizikuoti būtina. Žmogus, kuris niekuo nerizikuoja, nieko nenuveikia, nieko nemato, nieko neturi ir yra niekas“.

Koks didžiausias džiaugsmas jūsų karjeroje?

Didžiausias džiaugsmas ne mano karjeroje, o gyvenime – sūnaus gimimas.

O klaida, kurią padarėte, ir kuri jus kamuoja iki šios dienos?

Tai nebuvo klaida. Bet didžiulis nusivylimas, kai Tarptautinis olimpinis komitetas tik 1991 metų rugsėjo 18 dieną (po Maskvos pučo) paskelbė, jog Lietuva yra visateisė TOK šeimos narė.

Po 1990 metų kovo 11 dienos LTOK rekomendavo mūsų šalies sportininkams atsisakyti dalyvauti SSRS čempionatuose, jei jie nėra atviri, taip pat atstovauti SSRS, kaip svetimos valstybės, rinktinėms.

Sportininkai sutiko ir neatstovavo SSRS rinktinėms, nedalyvavo SSRS čempionatuose.

Nemažai perspektyvių sportininkų paaukojo savo sporto karjerą šalies nepriklausomybei.

Kokie buvo pagrindai jūsų darbo principai, vadovaujant LTOK?

Pirmiausiai labai norėjau, tik nežinau ar pavyko, kad ne tik LTOK, bet visos sporto organizacijos, dalyvaujančios rengiant šalies sportininkus olimpinėms žaidynėms, būtų tarsi vienas kumštis.

Vien dėl to LTOK vykdomajame komitete vienas viceprezidentų buvo valstybinės sporto institucijos vadovas bei pagrindinių sporto federacijų vadovai, nors man, galbūt, kai kurie atskiri asmenys ir nepatiko.

Visada sakiau ir sakysiu, kad pagrindinis šalies sporto vadovas- valstybinės institucijos žmogus.

Jei nebus bendro sutarimo tarp valstybinės ir visuomeninių sporto organizacijų – rezultato nebus.

Net 11 olimpinių žaidynių buvote Lietuvos delegacijų vadovas, vadinasi, net 44 metus gyvenote didelėje įtampoje, kadangi po vienų olimpinių žaidynių jau reikėdavo pradėti rengtis kitoms. Buvote geležinės sveikatos, ar ji nesušlubuodavo, neprireikdavo medikų pagalbos?

Nesu tas žmogus, į kurį reikėtų lygiuotis sveikatos srityje. Kai intensyviai dirbau, nebuvo laiko sirgti.

Šiandien tai atsiliepia. Turiu padėkoti Santaros klinikų medikams už pagalbą, tenka lankytis ir pas šeimos gydytoją.

Tad laikausi ir labai vertinu Lietuvos medikų darbą. Man atrodo, jog sporto žmonės nuo medikų atsilieka.

2011-aisiais parašėte pirmąją tokio pobūdžio istorinę ir mokslinę knygą apie olimpinį judėjimą mūsų šalyje – „Olimpinė Lietuva“, kurią išleidęs jautėtės lyg sportininkas, iškovojęs olimpinį aukso medalį. Ar šiandien, ją skaitydamas, pastebite faktų, kuriuos praleidote ir dabar norėtumėte papildyti?

Aš didžiuojuosi šia parašyta monografija. Juolab, kad ją gerai įvertino ne tik sporto mokslo žmonės.

Vis tik galvoju, jog reikėjo ją praturtinti žymiausiais Lietuvos sporto teisėjais, kurie buvo neatsiejama olimpinių žaidynių dalis.

Kurie Lietuvos sportininkai jums darė didžiausią įspūdį ir juos laikėte pavyzdžiu kitiems?

Tai – žymiausi Lietuvos sportininkai, kurie liks ne tik mano, bet ir visų Lietuvos žmonių atmintyje: Arvydas Sabonis, Gintautas Umaras, Arvydas Juozaitis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Romas Ubartas, Rimas Kurtinaitis.

Tai žmonės, kurie visa savo esybe buvo už Lietuvos nepriklausomybę ir viską darė dėl jos statuso įgyvendinimo.

Iš šių dienų olimpiečių išskirčiau Saulių Ritter. Jis buvo mano studentas, todėl puikiai žinau, jog būtent tokie žmonės kaip Saulius leis Lietuvai džiaugtis mūsų sporto laimėjimais.

Ne kiekvienam žmogui lemta tiek pasiekti, būti po padidinamuoju stiklu. Kam labiausiai norėtumėte padėkoti už tai, ką pasiekėte?

Jei reikėtų padėkoti visiems, kurie man padėjo, reikėtų ne vieno puslapio. Vis tik į šį tiesų klausimą norėčiau kaip galima trumpiau atsakyti:

Pirmiausiai – mano pirmiesiems krepšinio treneriams, dabar jau šviesaus atminimo Juozui Žitkevičiui, Antanui Dzevočkai, Vladui Janiūnui.

Mano pirmiesiems ir tolesniems mokslą skatinantiems žmonėms – Stanislovui Stonkui, Jonui Jaselskiui, Jonui Petrui Jankauskui, Jūrui Baniui, Alfredui Bumblauskui, Marijai Barkauskaitei, Vygantui Broniui Pšibilskiui, Kęstučiui Miškiniui, Audroniui Vilkui, Jurgiui Palaimai, Povilui Karobliui ir kt.

Visiems LTOK atkūrimo darbo grupės nariams. Ypatingai – Arvydui Juozaičiui, Kazimierui Motiekai, Dainiui Kepeniui, Irenai Ramelytai, Romai ir Janiui Grinbergams, Petrui Statutai, Vytui Nėniui, Antanui Vaitkevičiui, Vytautui Briedžiui, Donatui Kazlauskui, Vytautui Kukarskui, Vytautui Padlipskui ir kt.

Sporto ir sporto rėmėjų žmonėms – Vidai Vencienei, Linai Kačiušytei, Angelei Rupšienei, Danui Pozniakui, Romualdui Bitei, Stasiui Šaparniui, Antanui Muraškai, Vitalijui Tamuliui, broliams Rimvydui ir Arvydui Povilaičiams, Gedvydui Vainauskui ir daugeliui kitų.

Už pasiektus rezultatus olimpinėse žaidynėse esu dėkingas mūsų šalies sportininkams, treneriams, medikams, sporto šakų federacijų vadovams, su kuriais daugiau nei trisdešimt metų teko dirbti ranka rankon.

Noriu nuoširdžiai padėkoti visų kadencijų LTOK vykdomojo komiteto nariams, viceprezidentams, generaliniams sekretoriams ir generaliniams direktoriams Janiui Grinbergui, Petrui Statutai, Vytautui Zuberniui ir visai komiteto administracijai.

Džiaugiuosi galėjęs puikiai bendradarbiauti su visais šalies valstybinių sporto organizacijų vadovais: Zigmantu Motiekaičiu, Algirdu Raslanu, Vytu Nėniumi, Rimu Kurtinaičiu, Ritu Vaiginu, Klemensu Rimšeliu, su dabartiniu Pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentu Valentinu Aleksa.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi dabartinės LLTOK prezidentės, Sidnėjaus olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės tarptautine karjera bei olimpinio direktorato vadovo Valentino Paketūro darbu.

Visą gyvenimą jus supo daug olimpinį judėjimą propaguojančių žmonių, gatvėje visi atpažindavo ir spausdavo ranką, o ar šiandieną nesijaučiate vienišas?

Ne, nesijaučiu. Palaikau ryšį su savo buvusiais bendradarbiais, tiesa pastaraisiais porą metų nuotoliniu būdu, kaip LTOK garbės prezidentas domiuosi LTOK pasiekimais ir rūpesčiais.

Manimi nuoširdžiai rūpinasi brolis Romas, pastoviai turime virtualų ryšį su mano mylimu sūnumi Audriumi.

Žinau, jog esant būtinybei, man padės žmonos Laimutės brolio šeima, mano bendradarbiai.

Vis dėl to turiu pripažinti, jog jau kelerius metus negalėčiau taip komfortiškai gyventi be mano širdies ir sielos draugės Birutės.

Ją, kaip nepaprastai darbščią ir ypatingai drąsią (turiu mintyje Sausio 13-osios įvykius) pažinojau dar dirbant Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotojo Kazimiero Motiekos patarėju.

Kai per pastaruosius keliolika metų man reikėjo spręsti olimpinio sąjūdžio klausimus Seime, ji man labai padėjo.

Ir nuo to laiko mūsų bendravimas tapo artimesnis. Man išėjus į pensiją, nepaisant mano daugelio bičiulių ir giminaičių palaikymo ir man aktyviai dirbant sporto istorijos srityje, Birutės palaikymas buvo ir yra neįkainojamas.

Ji – mano atgaiva, nuostabi ir, kas svarbiausia, – protinga moteris, neleidžianti man sustabarėti namuose.

Sūnumi Audriumi galiu tik didžiuotis. Jo pasiekimai yra žymiai svaresni nei mano.

Audrius baidė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bakalauro studijas, Lundo (Švedija) universiteto magistratūrą, Europos Sąjungos koledžą.

Dabar sūnus dirba Europos Sąjungos struktūrose Briuselyje. Pastaruosius ketverius metus yra Europos Komisijos delegacijos narys Ukrainoje.

2016 metais jis tapo raštingiausiu užsienio lietuviu, geriausiai parašiusiu Nacionalinį diktantą.

Kalbantis su Audriumi apie Lietuvos ir pasaulio aktualijas, jis mane įspaudžia į kampą ir galvoju, jog, jei Lietuvos jaunimo siekis bus toks kaip sūnaus (nors nežinau ar jis grįš iš Briuselio į Lietuvą), Lietuva bus geroje Europos Sąjungos pozicijoje.

Žmona Laimutė išėjo anapilin 2002–aisiais rugpjūčio 3 dieną. Nuo laiko gyvenu vienas, bet, kaip minėjau, esu ne vienišas.

Visuose buities darbuose padeda brolis Romas, gyvenantis Vilniuje. O pasigaminti ką nors skanaus moku pats, bet per pastaruosius kelerius metus to daryti nereikėjo.

Mano draugė Birutė bent kartą per savaitę atveža šilto, skanesnio nei restoranų maisto.

Todėl visapusišką paramą turiu iš man artimiausių žmonių bei draugų, džiaugiuosi, jog esu dar reikalingas.

Ką norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie nulipa nuo aukštumų ir pradeda kitą gyvenimą?

Palinkėti norėčiau rašytojo Gabrielio Garcia Marquezo žodžias ,,Neverkite, kad kas nors baigėsi, nusišypsokite, kad tai apskritai buvo.“

Gyvenkite ir džiaukitės gyvenimu!

* * *

Sveikiname!

Nuoširdžiai sveikiname buvusį ilgametį LTOK prezidentą, o dabar Lietuvos olimpinės akademijos garbės prezidentą

Artūrą Poviliūną,

švenčiantį prasmingą 70 metų jubiliejų.

Gražus jubiliejus papuošė Jūsų įdomų ir turiningą gyvenimą. Linkime Jums geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų, didelių kūrybinių jėgų, daug ištvermės ir stiprybės!

Lietuvos olimpinė akademija

* * *

Būkite sveikas ir laimingas

Skubanti sekundė skaičiuoja žmogaus metus ir LTOK garbės prezidentui

Artūrui Poviliūnui

ji priskaičiavo 70. Metai papuošė Jūsų turiningą gyvenimą, kuris buvo kupinas įvairiausių įvykių.

Pačios gražiausios Jūsų valandos prabėgo sporte, kuriame buvote ryškus Lietuvos sporto vadovų lyderių.

Neįkainojama patirtis liko iki šių dienų, ji tarsi kelrodė žvaigždė tiems, kurie nori eiti sporto keliu.

Gerbiamam jubiliatui linkime daug gražių metų ateityje, stiprybės ir ištvermės, dar ilgai būkite sveikas ir laimingas!

Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyrius

* * *

Linkime įgyvendinti visas svajones

Garbingo jubiliejaus proga sveikiname iškilų sporto žmogų – krepšininką, trenerį, dėstytoją, LTOK garbės prezidentą

Artūrą Poviliūną.

Malonu prisiminti tuos metus, kai Jums vadovaujant LTOK, gražių pergalių pasiekė ir Lietuvos irkluotojai, o per Sidnėjaus olimpines žaidynes bronzinė tapo mūsų moterų porinė dvivietė.

Jubiliatui dėkojame už viską, ką jis padarė dėl mūsų mėgstamos sporto šakos.

Jam linkime įgyvendinti visas savo svajones, kurių kasdien vis daugėja. Nepasiduokit metams, visada būkite žvalus ir energingas, kaip dabar!

Lietuvos irklavimo federacija

* * *

Daug laimės, geros sveikatos

Ne skaičiai nulemia metus, o darbai ir mintys. Jubiliejus aplankė ir buvusį iškilųjį ilgametį LTOK prezidentą, puikų sporto organizatorių

Artūrą Poviliūną.

Kopiant į pripažinimą, gyvenimas Jūsų nelepino, buvo ne tik laimingų, bet ir skaudžių minučių.

Tačiau sunkiais momentais Jūs nepalūžote, nesuklupote, o su suburta gera komanda drąsiai žengėte į priekį.

Linkime Jums daug laimės, kurios nuolat visiems trūksta, džiaugsmo, kurio niekada nebūna per daug, ir sveikatos, kuri taip visiems reikalinga

Lietuvos žolės riedulio federacija

* * *

Kad pildytųsi visi norai

Gerbiamas Artūrai Poviliūnui,

Nuo mažumės suaugote su sportu ir jam likote ištikimas visą gyvenimą. Sporte praleisti metai praturtino Jūsų biografiją, sėkmingai ilgus metus vadovavote LTOK.

Buvote neabejingas ir sportiniams šokiams, mus visada palaikydavote ir domėjotės vis populiarėjančia mūsų sporto šaka.

Sveikiname Jus su jubiliejiniu gimtadieniu, linkime, kad pildytųsi visi norai, kad gyvenimas dovanotų tik malonias akimirkas, o įkvepiančios idėjos būtų nuolatiniai Jūsų palydovai!

Lietuvos sportinių šokių federacija

* * *

Tegul gyvenimas dovanoja tik sėkmę

Gražaus jubiliejaus proga sveikiname LTOK garbės prezidentą, puikų sporto organizatorių

Artūrą Poviliūną.

Mūsų atmintyje visada išliks gražūs LTOK ir „Žalgirio“ sporto draugijos santykiai, glaudus, dalykiškas konstruktyvus bendradarbiavimas, Jums vadovaujant šiai olimpinio judėjimo organizacijai.

Jubiliejaus proga Jums linkime niekada nepritrūkti ryžto, išminties ir veržlumo siekiant užsibrėžtų tikslų, tegul gyvenimas dovanoja tik sėkmę ir džiaugsmo akimirkas.

Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ kolektyvas

* * *

Gerų teigiamų emocijų, nuostabių akimirkų

Gerbiamas Artūrai Poviliūnai,

Nepajuntame, kaip bėga metai, palikdami kažką įsimintino, nepakartojamai gražaus.

Jūsų ištikimybė sportui ir jo idealams – tai tarsi knyga, iš kurios būtų galima mokytis įvairių kartų ir amžiaus žmonėms, visai Lietuvos sporto visuomenei.

Jūs sunkiu momentu vadovavote LTOK atkūrimo darbo grupei bei LTOK vedėte dar nepramintais takais į tarptautinį pripažinimą ir išsvajotą tikslą pasiekėte.

Nuoširdžiai Jus sveikiname garbingo jubiliejaus proga. Šią iškilią dieną linkime tik teigiamų emocijų, nuostabių akimirkų ir ypač stiprios sveikatos.

Lietuvos olimpiečių asociacija

* * *

Sveikatos, asmeninės laimės

Metai skuba kiekvieną dieną, verčiame kalendoriaus lapus ir nepajuntame, kai ateina gyvenimo branda, vienas po kito jubiliejai.

Sveikiname prasmingą 70 metų jubiliejų švenčiantį buvusį ilgametį LTOK prezidentą

Artūrą Poviliūną,

kuris buvo darbštus, reiklus ir principingas vadovas. Niekada jo nematėme supykusio, visada geros nuotaikos, tik geranoriškai nusiteikusį ir pasirengusį padėti.

Sveikatos Jums, asmeninės laimės, gražių dienų!

Vilniaus olimpiečių klubas

* * *

Nepasiduokite metams!

Gyvenimas nestovi vietoje, skaičiuoja valandas ir minutes. Jis 70 metų suskaičiavo ir puikiai daug metų LTOK vadovavusiam prezidentui

Artūrui Poviliūnui.

Džiaugiamės, kad daug metų buvome kartu, kad Jums buvo gerai žinomi mūsų džiaugsmai ir rūpesčiai.

Visas problemas sprendėme kartu, buvome geranoriški vieni kitiems, todėl ir pergalės mūsų neaplenkė.

Jus vertiname kaip nepakartojamą sporto strategą ir puikų žmogų. Sulaukus garbingo jubiliejaus, Jums linkime nepasiduoti metams, stiprybės ir ištvermės.

Lietuvos sunkiosios atletikos federacija

* * *

Turiningų metų, didelės asmeninės laimės

Gerbiamas Artūrai Poviliūnai,

Gyvenimas nepakartojamas ir toks neilgas, jis neša mus kaip trykštanti srovė …

Jūs į Lietuvos olimpinio judėjimo metraštį įrašėte įspūdingus pasiekimus ir postą palikote tada, kai buvote jo viršūnėje, aukštai pakeldamas kartelę.

Niekada nebuvote diktatorius, visus išklausydavote, pasitardavote, nepriimdavote kategoriškų sprendimų, dirbote dėl kolektyvo.

Buvote savotišku LTOK simboliu, tvirtas ir stiprus vadovas, vienodas visoms federacijoms.

Linkime Jums sveikų ir turiningų metų, geros nuotaikos ir didelės asmeninės laimės.

Lietuvos gimnastikos federacija

* * *

Save dalinote kitiems

Garbingo 70 metų jubiliejaus proga sveikiname puikų sporto organizatorių, buvusį nepakartojamą LTOK prezidentą

Artūrą Poviliūną,

kuriam vadovaujant mūsų šiuolaikinės penkiakovės meistrai pasiekė pačias įspūdingiausias pergales per olimpines žaidynes ir turi visų spalvų medalius.

Save dalinote kitiems, tokia buvo Jūsų gyvenimo prasmė. Tų fantastiškų akimirkų niekada nepamiršime, dabar tai vertiname kaip puikų LTOK ir Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos bendradarbiavimą.

Dėkojame Jums už viską ir jubiliejaus proga linkime stiprios sveikatos, ištvermės, didelės asmeninės gyvenimo laimės.

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija

* * *

Dėkojame už tai, ką dėl mūsų padarėte

Gražaus jubiliejaus proga pačius nuoširdžiausius žodžius skiriame buvusiam ilgamečiam LTOK prezidentui

Artūrui Poviliūnui.

Jūs daug padėjote mūsų šauniosioms dviratininkės, joms skirdavote didelį dėmesį, buvote mūsų darnios šeimos narys.

Niekada neužmiršime tų dienų, kai su mumis būdavote kartu per pasaulio čempionatus, džiaugėtės mūsų pergalėmis ir išgyvenote nesėkmes, daug džiaugsmo mums suteikėte, kai kartu pravėrėme naujos dviračių sporto bazės duris.

Ačiū Jums už viską, ką dėl mūsų padarėte, tai neįkainojama, ir už dienas praleistas kartu.

Jubiliejaus proga linkime Jums daug džiaugsmo ir laimės, tvirtybės ir ištvermės!

Panevėžio dviračių sporto klubas „Fortūna“

* * *

Būkite sveikas ir laimingas

Prasmingo 70 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname LTOK garbės prezidentą

Artūrą Poviliūną.

Sportas Jus subrandino ne tik kaip puikų krepšininką, trenerį, dėstytoją, bet ir kaip stiprų LTOK vadovą.

Tie prabėgę Jūsų metai – tai sukauptas didžiulis kraitis patyrimo, darbštumo, darnos.

Linkime Jums daug gražių metų ir ateityje, stiprybės, ištvermės, dar ilgai būkite sveikas ir laimingas!

Lietuvos savivaldybių sporto mokymo įstaigų vadovų asociacija

* * *

Tvirtybės ir ištvermės!

70-jojo gimtadienio proga malonu pasveikinti buvusį LTOK prezidentą Artūrą Poviliūną,

1988 metais stojusį prie olimpinio judėjimo vairo ir sėkmingai vadovavusį LTOK šešioms ketverių metų kadencijoms.

Gerbiamo jubiliato nuopelnai Lietuvos sportui neįkainojami. Džiaugiamės ir gražiu Panevėžio sporto bendruomenės bendravimu su Jumis, visą laiką jautėme Jūsų paramą.

Linkime Jums ir toliau išlikti stipriu, paprastu žmogumi, dvasingai turtingu ir stipriu. Daug džiaugsmo ir laimės, tvirtybės ir ištvermės!

Panevėžio sporto centras

* * *

Išlikite veržlus ir įžvalgus

Gerbiamas Artūrai Poviliūnai,

Jus aplankė garbingas jubiliejus, rodantis, koks turiningas Jūsų gyvenimas. Pačius gražiausius metus praleidus sporte, Jus supa didelis bendraminčių būrys.

Rodos, viską pasiekėte, įkopėte į gražią savo gyvenimą brandą, tačiau Jūsų charakteris ne toks, kad būtumėte viskuo patenkintas.

Ieškote naujų sprendimų, galvoje – daug įvairiausių planų ir sumanymų.

Sportas Jums suteikė didelį pasitikėjimą savo jėgomis, tos stiprybės linkime ir ateityje. Išlikite veržlus, įžvalgus, nerimstantis ir stiprus!

Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacija