Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos (LSĖA) prezidentas alytiškis Kastytis Pavilonis džiaugiasi savo komandoje turėdamas Žibutę Birutę Jankauskaitę – daugelio šalies ir tarptautinių ėjimo varžybų vyriausiąją sekretorę, LSĖA garbės narę ir revizorę, nacionalinės kategorijos teisėją.
Stropi ir pareiginga alytiškė, kovo 15 d. švenčianti 80 metų jubiliejų, mažiausiai 20 metų būdavo kviečiama aptarnauti ir tarptautines sportinio ėjimo varžybas Druskininkuose bei Birštone, bet pastaraisiais metais jų atsisakė.
„Tokių žmonių kaip Žibutė Birutė dėka Alytus ir garsėja, kaip sportiškiausias miestas Lietuvoje. Ji paliko reikšmingą pėdsaką Alytaus sporto gyvenime ir yra puikus pavyzdys, kaip atsidavus reikia dirbti savo darbą. Su Žibute Birute kartu nuėjome 60 metų kelią. Ji – buvusi mano trenerė, jos grupėje atsidūriau, būdamas 15 metų.
Pirmoji trenerė man įskiepijo meilę lengvajai atletikai, kartu važinėdavome į varžybas. Pasitaikė ir kuriozų. Prisimenu, Ignalinoje per kroso varžybas buvome įkurdinti pas vietos gyventojus. Kartu su komandos draugu ir trenere turėjome gulti į vieną lovą. Abu taikėmės, kad tik nereikėtų atsigulti šalia trenerės.
Puikiai prisimenu ir varžybas Kaune. Sugedo mūsų autobusas ir naktį trenerė, išsikvietusi taksi, savo pinigais mus parvežė į namus.
Labai gerbiu Žibutę Birutę ir kaip buvusią puikią trenerę, o dabar – kaip skrupulingą, patikimą mūsų įvairių varžybų sekretorę bei ypač aktyvią LSĖA veikloje.
Nebuvo nė vieno atvejo, kad ji atsisakytų mums padėti. Kviesdami Žibutę Birutę žinome, jog ji niekada neapvils – viena pirmųjų ateis į varžybas ir viena paskutiniųjų išeis.
Jos pagalba buvo ypač reikalinga, kai tarptautinis Alytaus sportinio ėjimo festivalis įgavo pagreitį ir kasmet dalyvaudavo vis daugiau ėjikų.
Kai atsidarė sienos, mes buvome visų priekyje ir daug važinėjome į įvairias tarptautines varžybas, buvo išmalę kone visą Rytų Europą.
Atsidėkodamas už gerą darbą, Žibutę Birutę esu pakvietęs kartu su mumis vykti stambias tarptautines varžybas Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje“, – apie jubiliatę pasakoja K. Pavilonis.
Alytaus miesto sporto bendruomenė Ž. B. Jankauskaitę kartu su Kęstučiu Tamulevičiumi ir K. Paviloniu delegavo į LTOK atkūrimo suvažiavimą Vilniuje.
Stiprėjo atlikdama žemės ūkio darbus
Ž. B. Jankauskaitė – suvalkietė, gimė Kazlų Rūdos rajone, Gyviškių kaime. „Esu tikra suvalkietė, nors visą gyvenimą suvalkietiškai nešneku“, – šypteli jubiliatė.
Septynias klases ji baigė kaimo vietovėje, kasdien pėsčiomis į mokyklą eidavo po 5 km. Ten ir atgal – 10 km.
Nuo aštuntos klasės toliau ji mokslus tęsė Kazlų Rūdoje, kur artimai susidraugavo su sportu.
Šiandien jubiliatė puikiai mena, kaip atskirų sporto šakų pagrindų ją mokė kūno kultūros mokytojai.
Ypač įsiminė su krepšinio ir lengvosios atletikos abėcėle supažindinę mokytojai Kazimieras Brazaitis ir Aldona Juodžbalytė, kuri buvo baigusi Kūno kultūros institutą.
„Kūno kultūros mokytojai suvaidino didelį vaidmenį mano gyvenime. Jie įvairiais būdais mus stengėsi sudominti sportu, kad tik mes jį pamėgtume.
Dariau viską: žaidžiau krepšinį, stalo tenisą, išbandžiau lengvosios atletikos penkiakovę.
Labai į naudą išėjo tie pėsčiomis nueiti kilometrai į mokyklą. Įgijau ištvermės, stiprios tapo mano kojos. Einant per miškelį dar gerai padūkdavome: žaisdavome gaudynes, karą.
Buvau fiziškai stipri: mat šeimoje, kurioje iš trijų vaikų buvau vyriausia ir nemažai tekdavo padėti tėvams atlikti įvairius žemės ūkio darbus“, – prisimena jubiliatė.
Svariausia pergalė – rankinio aikštelėje
Mokyklos suole Ž. B. Jankauskaitė pajuto, jog irgi norėtų dirbti kūno kultūros mokytoja.
Todėl baigus mokyklą, galvos nereikėjo sukti, kur studijuoti – Kūno kultūros institute. Pasirinko lengvąją atletiką.
Sportininkės treneriu tapo Alfonsas Kunca, kuris ją tobulino lengvosios atletikos penkiakovėje.
Geriausiai sekėsi šuoliai. Tačiau svarių pergalių nepavyko iškovoti, kaip dabar sako pati jubiliatė, ji buvo eilinė sportininkė.
Tačiau gaudavo stipendiją, o antraisiais studijų metais – ir bendrabutį. „Ko daugiau reikia studentui? Nieko“, – šypteli Žibutė Birutė.
Tuo laikmečiu penkiakovėje ypač blizgėjo Lietuvos šios rungties lyderė Danutė Nepaitė-Bružienė, kuri vėliau ilgai dirbo „Žalgirio“ sporto draugijoje.
Žibutė Birutė nueidavo pažaisti ir krepšinį, atstovavo instituto antrajai komandai.
Išmoko žaisti ir rankinį, jos kurse mokėsi garsusis rankininkas Gintautas Stasiulevičius, kuris negailėjo patarimų.
„Tada iš pradžių žaisdavome rankinį 11×11, buvo labai įdomu: tekdavo gerokai pasistumdyti, patampyti varžoves už marškinėlių.
Buvau lengvaatletė, bet svariausias pergales pasiekiau rankinyje 7×7. Nedaug trūko, jog šioje sporto šakoje 1962-aisiais būčiau įvykdžiusi SSRS sporto meistrės normą.
Per SSRS studentų sporto žaidynes finale mums tereikėjo nugalėti stiprias Kijevo dinamietes.
Tačiau rungtynes pralaimėjome, gavome sidabro medalius, bet sporto meistro norma nuplaukė“, – prisimena jubiliatė.
Trenerė, mokytoja, direktoriaus pavaduotoja
1962 m. Ž. B. Jankauskaitė baigė KKI. Ant lentos buvo pakabintas sąrašas miestų, kuriems reikalingi jauni specialistai.
Jaunoji absolventė pasirinko Alytų. Dirbti šiame mieste norėjo ir daugiau KKI absolventų, buvo nemaža konkurencija. Tačiau sąrašo priekyje buvo Žibutė Birutė.
Į Alytų 21-erių specialistė atvyko kaip lengvosios atletikos specialistė. Nepažįstamas miestas, nulinė patirtis.
„Jau pirmaisiais darbo metais reikėjo sudaryti Alytaus rajono rinktinę, o per Lietuvos spartakiadą buvo reikalaujama, kad kiekvienoje rungtyje būtų po du sportininkus.
Teko ir man skyles kamšyti, šokau į aukštį, į tolį, stūmiau rutulį. Rajonų grupėje mes nuolat gerai pasirodydavome“, – džiaugiasi jubiliatė.
Jos grupėje treniravosi 1963 m. SSRS moksleivių spartakiados Volgograde čempionė ieties metikė Stasė Janauskaitė, dukart vicečempionė penkiakovėje ir barjeriniame bėgime šių eilučių autorė, kylantis ėjikas K.Pavilonis, kiti.
„Alytus man patiko, laukė nemažai iššūkių. Tačiau išskėstomis rankomis nebuvau sutikta. Dviejų kambarių butą gavau tik po 11 metų.
Pradirbus vienerius metus, man, kaip jaunai specialistei, su dar trimis merginomis buvo suteikta galimybė gyventi trijų kambarių bute su bendra virtuve.
Visas jėgas skyriau mėgstamam darbui, visos mano dienos bėgo stadione, stengiausi išugdyti gero lygio lengvaatlečių.
Sportas visą gyvenimą buvo didžiausia mano aistra. Ir dabar dar taip yra, nors metai bėga, bet vis dar galiu dalyvauti Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos veikloje“, – džiaugiasi įžymioji Alytaus pedagogė.
Vaikų ir jaunimo sporto mokyklos lengvosios atletikos trenere Ž. Jankauskaitė dirbo šešerius metus, ketverius – kūno kultūros mokytoja buvusioje 2-ojoje vidurinėje mokykloje ( dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija, vienuolika – 38-osios profesinės technikos mokyklos dėstytoja ir dvidešimt (1979-1999 m.) – Sporto rūmuose direktoriaus pavaduotoja.
„Visos veiklos buvo įdomios. Žiauriai sunkus buvo trenerės darbas. Esu darboholikė: negalėdavau iš darbo išeiti anksčiau laiko, dirbti galėdavau iki išnaktų, kol viską padarydavau.
Gerai žmonės sako, kad išdirbai 7-8 metus ir ieškok kitos vietos, kad pats sau neįkyrėtum.
Profesinėje technikos mokykloje praleidus 11 metų ir pildžius visus nurodymus, man ten pasidarė neįdomu.
Tarp SSRS profesinių technikos mokyklų tapome nugalėtojais, reikėjo daryti daug nereikalingų, nereikšmingų darbų. Buvo tokie laikai…“, – atsidūsta visą gyvenimą sporte dirbusi Žibutė Birute.
Per savo karjerą ji tapo puiki sporto organizatorė. Dirbant profesinėje technikos mokykloje ji ryždavosi netgi sutrumpinti pamokas, kad tik galėtų surengti mokyklos spartakiadą, per kurią visa mokykla išeidavo į stadioną ir rungtyniaudavo dėl apdovanojimų.
Didelė atgaiva – teisėjavimas, darbas sekretoriate
Jubiliejų švenčiančiai Ž. B. Jankauskaitei didelė atgaiva – teisėjavimas ir darbas sekretoriate per sportinio ėjimo, dziudo bei kitas varžybas.
Dar dirbant profesinėje technikos mokykloje, LSĖA prezidentas K. Pavilonis ją pirmą kartą pakvietė būti varžybų sekretore.
„Teisėjauju jau 40 metų ir, kol leis sveikata bei būsiu reikalinga asociacijai, su sportu draugausiu ir toliau.
Dirbant varžybų sekretore, sunkiausia ir pats didžiausias darbas būdavo – parengti visą varžybų protokolą.
Per tarptautines varžybas, susirinkus apie 500 ir daugiau ėjikų, viską reikėdavo spausdinti rankomis su kolege Regina Kasperavičiene.
Dabar- jau lengviau, pagrindinis darbas atliekamas kompiuteriais, atvyksta kauniečių brigada.
Anksčiau net varžybų negalėdavau pasižiūrėti, o dabar, sutvarkius visus buhalterinius reikalus, kuriuos man patiki asociacija, jas jau galiu pasižiūrėti“, – džiaugiasi LSĖA garbės narė.
Per tarptautines varžybas iškildavo nemažas anglų kalbos barjeras, nes ji mokėjo tik šiek tiek vokiškai.
Tačiau didelę patirtį sukaupusiai alytiškei pavykdavo susikalbėti su ėjikais ir jų treneriais.
„Padedu ir kitų sporto šakų atstovams, gal 30 metų aptarnaudavau ir įvairias dziudo imtynių varžybas, kurias rengdavo Zenius Vencevičius.
Tačiau kadangi esu lengvaatletė, tai širdis labiausiai linksta prie šios sporto šakos“, – pripažįsta Žibutė Birutė.
Vienu metu jai buvo ypač sunku: ketverius metus kaime jai teko prižiūrėti 90 metų tėvą ir tvarkyti visą namų ūkį. Vėl sugrįžus į Alytų, ji buvo išrinkta namų bendrijos pirmininke.
Pagaliau gali pasirūpinti ir savimi
Dabar jubiliatė pripažįsta, kad šiandieną ji yra iš tų žmonių, kuri pagaliau gali pasirūpinti ir savimi. Gražiame gamtos prieglobstyje Nemunaityje ji turi sodą, kuriame praleidžia visas vasaras.
Augina daržoves, jas marinuoja ir konservuoja, paruošia žiemai. „Sodas – irgi didelė mano atgaiva. Jei jo neturėčiau, tai, matyt, sėdėčiau ir skaityčiau knygas.
O judėti privalau, nes turiu sveikatos problemų. Kartais išeinu po 2 km pasivaikščioti.
Kol dirbau, tai lankydavau baseiną, o dabar apie jį galiu tik pasvajoti“, – pasiguodžia jubiliatė.
Žibutės Birutės dukra Kristina Grižienė – prisiekusi krepšininkė. Daug metų atstovavo Alytaus rinktinei ir žaidė Lietuvos aukščiausioje lygoje, nuo 2002–ųjų aktyviai dalyvauja veteranių pasaulio ir Europos čempionatuose, turi nemažai apdovanojimų.
Prieš porą metų 56-erių Kristina sumažino savo apsukas ir dabar pagrindinį dėmesį skiria darbui „Šaltinių“ vidurinėje mokykloje.
Trise su komandos draugėmis Rasa ir Laima jos įkūrė moterų krepšinio klubą ir jį pavadino „RKL“. Dabar dar prisidėjo ir rėmėjai, todėl klubas vadinasi „RKL-GUT.LT”.
Jubiliatės didelis džiaugsmas – ir anūkai Raminta bei Dominykas.
* * *
Sveikiname!
Garbingo 80 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname mūsų rūpestingąją ir darbščiąją asociacijos garbės narę, nuolatinę varžybų vyriausiąją sekretorę ir finansininkę
Žibutę Birutę Jankauskaitę.
Miela jubiliate, prasmingoj metų patirty stiprybės pasisemkit Ir gyvenimo plačiam kely dar ženkit 100 metų! Linkime daug, daug sveikatos ir neblėstančios energijos!
Lietuvos sportinio ėjimo asociacija
* * *
Linkime visko, kas šioj žemėj yra nuostabu
Šią ypatingą 80-ojo gimtadienio dieną norime pasveikinti nuostabiąją mūsų įvairių varžybų vyriausiąją sekretorę ir garsios tarptautinės Daugų stovyklos finansininkę
Žibutę Birutę Jankauskaitę
Jau trisdešimt metų mes kartu, nuo 1991-ųjų, kai mieste pradėjome rengti stambiausias tarptautines dziudo varžybas. Mes jumis visada pasitikėdavome ir laukdavome pasirodančios.
Jubiliejaus dieną linkime jums nepaprasto įkvėpimo naujiems darbams pradėti ir energijos juos įgyvendinti, žemiško gerybių ir visko, kas šioj žemėj yra nuostabu.
Alytaus dziudo klubas „Alytus“
