
Marytė Marcinkevičiūtė
Atlantos olimpietis, pasaulio ir Europos plaukimo čempionatų dalyvis Mindaugas Špokas gegužės 13 dieną sutinka savo 50 metų jubiliejų.
Dabartinis Nacionalinės sporto agentūros prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos direktorius jaunystėje buvo vienas geriausių Lietuvos plaukikų, 1995-aisiais įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normą, 13 kartų (1991-2001 m.) tapo Lietuvos, 5 kartus Baltijos šalių (1994, 1995 ir 2000) čempionu, 7 kartus gerino LIetuvos rekordus.
Mėgstamiausi M.Špoko plaukimo stiliai ir distancijos – 50 m, 100 m ir 200 m nugara bei estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi ir kombinuota 4×100 m.
1995-aisiais Suomijoje M. Špokas laimėjo Pasaulio plaukimo taurės etapą 50 m distancijoje nugara. Turi ir du Pasaulio taurės bronzos medalius 100 m distancijoje nugara (1995-1996).
Du kartus (2004, 2006) jis tapo ir Lietuvos vandensvydžio čempionu bei bronziniu prizininku (2005) atstovaudamas Alytaus „Dzūkijos“ ir „Dzūkijos vandeniui“.
Jubiliatas džiaugiasi, jog sėkmingai baigė mokslus, turi du magistro diplomus, o pastaruosius dvejus metus laisvu nuo darbo metu nuotoliniu būdu Vytauto didžiojo universiteto (VDU) magistratūros studentams anglų kalba dėsto apie Europos sporto modelį.
„Man labai įdomu su jais bendrauti, nes yra veiklų, susietų su mano tiesioginiu darbu. Mes, kaip valstybė, teoriškai atrodome puikiai, nes turime tokį patį modelį – Nacionalinę sporto agentūrą – kaip ir prancūzai.
Tačiau sau dar turime klaustukų ir vieną dieną pasakyti, ko valstybei reikia: ar turėti stiprias sporto šakas, kurių šiandieną remiame 64, ar mūsų tikslas, kaip skandinavų – orientuotas į fizinį aktyvumą.
Piramidė turi būti ta pati, vaikų skaičius ir prieinamumas sportui turėtų būti valstybės prioritetas, valstybė ir savivalda turėtų suteikti visas galimybes pasirinkti bent vieną sporto šaką.
Vieni iš prioritetinių dalykų šiemet – Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, pasaulio šiuolaikinės penkiakovės ir irklavimo čempionatai, kurie veja vienas kitą.
Mano noras, kad tie žmonės, kurie dirba NSA, suprastų tą sistemą ir norėtų ją tęsti, nes vienas nieko nepakeisi, be komandos nebūsi stiprus žmogus“, – pasakoja M. Špokas.
Jubiliatas džiaugiasi, jog yra turtingas savo šeima, turi puikius tėvus, tik ypač išgyvena, kad neseniai palaidojo uošvį.
Jo žmona Sigita Dekerytė-Špokienė – buvusi Lietuvos šuolių į vandenį čempionė, o dabar vieno sporto komplekso vadovė.
Kas septyneri metai gimė jų vaikai, su kuriais visi puikiai sutaria. Sūnus Matas, gimęs 2000-aisiais, gyveno Amerikoje ir universitete studijavo ekonomiką, o dabar dirba bendrovėje „Teltonika“ . Būdamas ketverių jis išmoko plaukti, vėliau lankė dziudo ir krepšinį, tapo Lietuvos moksleivių lygos čempionu.
Dukros Justė (gimė 2007-aisiais ) lankė plaukimo treniruotes, dabar žavisi fitnesu, o mažoji Emilija (gimė 2014 -aisiais) lanko daugybę būrelių, tarp jų – ir plaukimą, jau turi ir medalių.



Paklaustas apie šiandienos rūpesčius NSA direktorius atsakė: „Darbas man patinka, nes niekur nemačiau knygose aprašytos tobulos sistemos, kaip ji yra kuriama, tai yra nauja patirtis.
Daug esu perskaitęs knygų ir daug ko išmokęs, bet kai viską turi taikyti realybėje, norisi, kad visi tą suprastų, kur esame ir ką turime padaryti.
Visada norėčiau turėti tvarią įstaigą, kuri toliau funkcionuotų ir be vadovo. Galiu drąsiai pasakyti, kad tokio finansavimo sporte ir tokio sistemos aiškumo, ką reikia padaryti norint gauti pinigus, nebuvo.
Džiaugiasi ir gerai dirba tie, kurie turi rezultatus, jiems valstybė suteikia labai dideles galimybes.
Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvos valstybė šiandien skiria vienus didžiausių finansavimo šaltinius federacijoms Europos Sąjungoje.
Valstybė negali remti federacijų visu šimtu procentų, 10 proc. jos turi susigeneruoti ir pačios.
Matau federacijas, kurios greitai adaptavosi į sistemą, keičiasi ir užaugina gerų sportininkų, tačiau yra ir tokių, kurios norėtų gauti finansavimą tik iš valstybės be jokių įsipareigojimų ir ambicingų siekių.
Šiandieną finansuojame 64 sporto šakas, kai kitos Europos šalys – iki 30 sporto šakų.
Džiaugiuosi Lietuvos infrastruktūra, kuri pastarąjį dešimtmetį tapo pasaulinio lygio ir pritaikyta tarptautiniams renginiams, apie kurią anksčiau net negalėjome pasvajoti.
Išaugo ir nesustoja Kauno, Jonavos, Palangos ir kitų miestų ambicijos ir galimybės statytis naujas sporto bazes. Tačiau matome, jog kitiems miestams reikia stipriai pasitempti.
Nuo 2010 iki 2019-ųjų valstybė su savivaldybėmis pasistatė 23 universalias arenas nuo mažų iki didelių.
Iš pradžių lėšų skyrė valstybė, po to savivaldybės ėmė konkuruoti viena su kita ir dabar gražu žiūrėti, kaip baseinai ir kita sporto infreastruktūra atsiranda regionuose ir tampa traukos centrais bendruomenėms“.
Jubiliatas šypteli ir pratęsia savo atsakymą: „Mano Zodiako ženklas – Jautis. Visada esu už teisybę. O mano mėgstamas posakis – kas, jie ne mes ir kada, jei ne dabar.




Jus žinome kaip pajėgų plaukiką, o ar esatefiziškai aktyvus iki šių dienų?
Kiekviena mano diena prasideda ankstyvą rytą. Prieš darbą važiuoju į sporto klubą padirbėti treniruoklių salėje. Taip pat baseine nuplaukiu kilometrą – plaukimas yra mano kasdienybė, be jo jau negaliu.
Savaitgaliais turiu ką veikti prie namų. Graži mūsų nemažos šeimos tradicija – kalnų slidinėjimas, slidinėti, dažniausiai su draugais, vykstame į Italiją ar Šveicariją.
Tačiau ne visada viską pavyksta sėkmingai susidėlioti, kartais galimybės neleidžia pasimėgauti sportu.
Fiziškai aktyvi yra ir mano žmona, labai džiaugiuosi, jog mūsų pėdomis eina ir vaikai.










Gimėte ir augote Kaune. O kaip atėjote į plaukimą, ar tai buvo jūsų pirmoji sporto šaka?
Iš pradžių augau Petrašiūnų rajone, kuriame buvo puikus pušynas, tai žiemos sporto šakos buvo kalnų slidinėjimas ir ledo ritulys.
Visi mano prakirsti antakiai – tai ledo ritulio pasekmė, daug sulaužiau ir slidžių.
Kai spustelėdavo dideli šalčiai ir nereikėdavo eiti į mokyklą, tėvams išėjus į darbą, skubėdavau ant kalnų.
Vasaros nuo penkerių metų bėgo puikiose kiemo krepšinio aikštelėse. Kai tuo metu vykdavo intriguojančios Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA ar „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ dvikovos, mes kopijuodavome tuos žaidėjus ir rinkdavomės jų numerius.
Visi norėjome būti saboniais, chomičiais. Vėliau visas mūsų kiemas lankė krepšinio mokyklą, aš atstovavau mokyklai.
Mano gyvenime iki šios dienos visada dominuoja skaičius 13, kadangi gimiau tą dieną.
Plaukimas mano gyvenime atsirado pirmoje klasėje, kai į tuometę 15-ą vidurinę mokyklą Petrašiūnuose užklydo plaukimo treneris Sigitas Skarelis.
Treneris gudriai mūsų, tame pačiame kieme augusių paauglių paklausė, vaikai, kas norite pažaisti futbolą, krepšinį ir pasimaudyti, kviečiu ateiti į „Girstučio“ baseiną.
Susigundėme penki. Po pusę valandos žaisdavome krepšinį, futbolą, su mumis visada bėgiodavo ir treneris, taip pat mokėmės plaukti.
Tą darėme iki 12-13 metų. Penktoje klasėje buvo atidaryta visų sporto šakų specializuota sporto klasė 25-oje vidurinėje mokykloje, į ją perėjau ir aš.
Pratybas lankiau du kartus per dieną: ryte ir po pamokų. Daug žaidėme ir krepšinį, futbolą, man visada patiko kilnoti štangą.
Plaukiojau įvairiais būdais, tačiau geriausių rezultatų pasiekiau plaukdamas nugara.
Lankant šeštą klasę mano karjeroje buvo ir boksas, kurį lankiau. Nuo devintos klasės sporto klasės nebeliko, bet vyko kikbokso treniruotės.
Vėl grįžau į plaukimą, pradėjau sportuoti pas trenerį Eduardą Belevičių. Rezultatai ėmė augti, skyniau pergales Lietuvos jaunimo čempionatuose.
Plaukimo treneriai Sigitas Skarelis ir Eduardas Belevičius buvo tie žmonės, kurie formavo mane kaip asmenybę.
Kai buvau trylikos metų, man pradėjo mokėti 200 rublių dienpinigius, man tai buvo didelis materialinis paskatinimas. Mama buvo medikė, bet, manau, jos atlyginimas buvo mažesnis nei mano.
Sportavau sovietmečiu, mūsų plaukimo baseinai buvo baisūs, jie užsidarinėjo. Treniruočių salėse štangos buvo surūdijusios.
Tačiau tai nesutrukdė mums sportuoti ir siekti gerų rezultatų. Kai „Girstučio“ baseinas pirmaisiais nepriklausomybės metais per blokadą buvo uždarytas, buvome perkelti į „Vilijos“ baseiną.
Man plaukimas visada asocijuodavosi su labai šaltu vandeniu, į kurį būdavo sunku įšokti.
Prisimenu, 1991 ar 1992-aisiais „Vilijos“ baseiną, kuris atrodė kaip po karo, aplankė vokiečių delegacija.
Svečiai pasakė, kad, jeigu Lietuvos žmonės dirbtų taip sunkiai, kaip jūs vandenyje, tai šalis būtų labai stipri ekonomiškai.
Dabar vokiečiai jau stebisi, kaip mes pasistatome tokius puikius baseinus, kurie iškyla ne tik didžiuosiuose mūsų miestuose.
1993-aisiais baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau studijuoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją.

Kuri pergalė labiausiai išliko atmintyje?
Gal 1995-aisiais Suomijoje, kai aš, 19-metis, metų, pirmą kartą laimėjau Pasaulio plaukimo taurės etapą neolimpinėje 50 m sprinto distancijoje nugara (25,58 sek.).
Mane užplūdo didžiulė džiaugsmo banga, nes aplenkiau pasaulio lyderius, daug garsių sportininkų. Tada supratau, kad plaukime galiu kažką pasiekti.
Į tas varžybas mano treneris Eduardas Belevičius, pas kurį treniravausi 1990–2001-aisiais, manęs netgi nenorėjo vežti, nes, pasak jo, tam startui nebuvau pasiruošęs, nedaug treniravausi.
Į Suomiją nuvykome savaitei laiko, atitolau nuo visų savo rūpesčių, buvau susikoncentravęs tik į plaukimą.
1995-1996-aisiais irgi Suomijoje pavyko pelnyti analogiškų varžybų du bronzos medalius, plaukiant jau olimpinį 100 m nuotolį nugara – distanciją įveikiau per 55,23 sek. ir 55,45 sek.
Lietuvoje, turbūt, tėra 10 plaukikų, kurie laimėjo Pasaulio taurės etapus, todėl jaučiausi savotiškai pakylėtas.
Esu išlaikęs visus savo medalius ir daugybę man brangių nuotraukų su įžymiais žmonėmis, garsiais sportininkais.
Kaip 1995-1996-aisiais atsidūrėte Amerikoje?
Po sėkmingų startų per Pasaulio taurės varžybas Atlantos olimpinėms žaidynėms buvau išsiųstas ruoštis į Ameriką, nes Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų.
LKKA pasiėmiau akademines poros metų atostogas ir išvykau. Prieš išvykstant buvo galimybė anksčiau laiko išsilaikyti vieną egzaminą, tačiau anatomijos dėstytojas man ir sako, klausyk, o kas tau svarbiau: mokslas ar sportas?
Atsakiau, kad sportas. Tada jis man ir sako, kad nėra jokių problemų: tu važiuok ir sportuok, o kai baigsi savo sportus – ateik baigti mokslų.
Vėliau vėl su tuo dėstytoju vėl susitikau, reikėjo laikyti egzaminą. Jis vėl to paties manęs paklausė, kas man svarbiau. Atsakiau, kad mokslas.
Tada jis man ir sako, tai kokia problema: mokykis, o sportuok, kai liks laiko.
Pirmaisiais metais JAV treniravausi vienas, prižiūrint privatų klubą turinčiam JAV treneriui Markui Taylorui.
Turėjau būti jo klubo plaukikų lyderis, nes buvau olimpietis ir jiems buvau autoritetas. Tada pasaulyje mano rezultatas buvo tarp 16-os geriausiųjų plaukiant 100 m nugara.
Kartu su amerikietiškojo futbolo žaidėjais eidavau kilnoti štangos, nemažai spausdavau nuo krūtinės, jėgos turėjau daug.
Amerikiečių žaidėjai buvo nustebę, kad esu plaukikas ir man šypsodamiesi sakė, jog ne tą sporto šaką pasirinkau.
Prisiauginau svorio VIRŠ100 kg, nelabai buvau panašus į plaukiką. Valgiau ir nesveiką maistą. Sportinė forma buvo gera, bet svoris per didelis.
Kai man į Ameriką atvežė Lietuvos olimpinės rinktinės aprangą, kurią matavausi rudenį, ji man buvo per maža.
Vėliau prie manęs prisijungė daugiau Lietuvos plaukikų, kurie irgi ruošėsi Atlantos olimpiadai.
Olimpinėse žaidynėse buvau 28-as tarp 64 dalyvavusių, 100 m nugara įveikiau per 57,20 sek.
Tai nebuvo ta vieta, apie kurią svajojau. Man buvo gėda kam nors ir pasakyti, jog taip pasirodžiau.
1997-aisiais sukūriau šeimą su Sigita, su kuria susipažinau „Vilijos“ baseine Vilijampolėje.
Ar plaukime viską padarėte, ką galėjote?
Visada sakau, kad niekada nieko nereikia gailėtis. Ką darėme, manau, tą padarėme.
Viena kuo džiaugiuosi, kad niekada nevartojau jokių ekstra vitaminų. Mama man taip sudėliodavo mityba, kad tik iš daržovių ir vaisių man užtekdavo vitaminų.
Natūraliai, savo jėgomis pasiekiau viską, ką galėjau, tą parodė ir Pasaulio taurės trys medaliai.
Kai dirbau Lietuvos plaukimo ir Lietuvos krepšinio federacijose, visą laiką stengiausi, jog sportininkams nieko netrūktų ir nekiltų jokių klausimų.
Kaip jūsų karjeroje atsirado vandensvydis? Du kartus tapote Lietuvos čempionu, laimėjote ir bronzos medalį.
Vandensvydis man žiauriai patiko, tai labai smagi, džentelmeniška, nors ir fiziškai sunki sporto šaka.
Tai – komandinė, viena kontaktiškiausių ir intensyviausių sporto šakų. Tuo jis man žavus. Čia daug niuansų, taktinių variantų, kurie žinomi tik pačiam žaidėjui.
Mano pirmasis plaukimo treneris Sigitas Skarelis buvo vandensvydininkas ir jis mums leisdavo pažaisti laisvalaikiu.
Anot vandensvydžio žaidėjų, dar nė vienas plaukikas netapo rimtu vandensvydininku, nes tai labai sudėtinga, visai kita šaka.
Per rungtynes nors ir pasimušdavome, bet viskas likdavo vandenyje, išlipę iš vandens būdavome geri draugai.
Alytiškių komandoje buvau vienas greičiausių, dažniausiai tekdavo įgyvendinti trenerio užduotis – kuo labiau išvarginti varžovus.
Vandensvydis pateisino visus mano lūkesčius: patirdavau kovą vandenyje, jaučiau pagarbą varžovui, mėgavausi komandine dvasia, gaudavau adrenalino, energijos, krūvio širdžiai.
Ataka trunka tik 30 sekundes, vandenyje yra kas veikti. Man labai patiko pasakymas, kad nemesk į vartus, jeigu pataikysi į skersinį, nes tada seks labai greita varžovų ataka ir turėsi pirmas grįžti į gynybą.
Anksčiau vandensvydį žaidžiau du kartus per savaitę po darbo, dabar vakarais grįžtu į savo šeimą, o sportui skirtas laikas rytais.
Vandensvydis man ir šiandieną patrauklus, kelis kartus buvau nuėjęs pasižiūrėti varžybų.
Traukia ir treniruotės, tačiau turiu susitaikyti su mintimi, jog esu ne jaunuolis. Tačiau gerai žinau, kad turiu būti fiziškai aktyvus.


2006 -aisiais baigėte Liono Claude’o Bernard’o universiteto (Prancūzija) sporto organizacijų valdymo ir administravimo magistro studijas. Kaip jums kilo mintis ten studijuoti?
Kai 2002–2006-aisiais dirbau LKKA Sporto centro direktoriumi ir komercinės veiklos grupės vadovu bei mokiausi doktorantūroje, kur baigiau du kursus, tuometis akademijos prorektorius man pasiūlė padėti sportui ir toliau mokytis doktorantūroje.
Akcentavo, kad kažkokie yra mokslai ir mane mokytis gal rekomenduos Lietuvos tautinis olimpinis komitetas.
Sužinojau, kad pirmiausiai reikia dalyvauti nacionalinėje, o po to – tarptautinėje atrankoje, nes norinčiųjų studijuoti magistratūroje yra daug.
Laimėjus atranką, pradėjau studijuoti Liono Claude’o Bernard’o universitete.
Mano mokslus apmokėjo Tarptautinis olimpinis komitetas, o su LTOK pasirašiau sutartį, jog man bus padengtos kelionės išlaidos. Dėl to esu dėkingas tuomečiam LTOK prezidentui Artūrui Poviliūnui.
Su LTOK pasirašiau sutartį, kad, baigęs mokslus, 10 metų dirbsiu sporto srityje.
Su LTOK už mokslus reikėjo atsiskaitinėti po kiekvienos sesijos. Buvau įsitikinęs, kad baigęs mokslus į šią organizaciją būsiu pakviestas dirbti. Tačiau taip neatsitiko, patekau į krepšinį.
Liono universitete mokiausi eksternu nuotoliniu būdu. Vyko keturios sesijos po dvi savaites.
Pirmoji sesija vyko Lozanoje, antroji – Kuala Lumpure, trečioji – Lisabonoje ir mokslus baigėme Lozanoje, kur diplomų įteikimas vyko Olimpiniame muziejuje.
Gavęs diplomą, 2006-aisiais buvau išsiųstas į pasaulio krepšinio čempionatą Japonijoje, taip pat man buvo pasiūlyta 2011-aisiais Lietuvoje koordinuoti Europos krepšinio čempionatą.
2007–aisiais Lietuvos krepšinio federacija, siekdama, jog geriau susipažinčiau su ta sporto šaka, paskyrė mane Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vadovu per Europos čempionatą Italijoje, kur mūsiškės užėmė šeštą vietą.
2008-aisiais buvau paskirtas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vadovu Pekino olimpinėse žaidynėse. Praėjau labai gerą mokyklą. Mūsų vyrai buvo ketvirti.
Dirbant ,,EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdančiuoju direktoriumi, krūvis buvo milžiniškas, viską reikėjo pradėti nuo nulio – nuo žmonių priėmimo iki arenų pastatymo, visų darbų organizavimo.
Kai dabar pagalvoju, tai buvo kosmosas, dar ir dabar negaliu suprasti, kaip mums viskas taip pavyko.
Labai džiaugiuosi 2011 metų Europos krepšinio čempionato kolektyvu, su kuriuo ir dabar palaikau ryšius, džiaugiuosi jų karjeros pokyčiais. Jie – stiprūs žmonės ir daug ką pasiekė.
2013-aisiais tapau Lietuvos plaukimo federacijos generaliniu sekretoriumi, su federacijos prezidentu Tomu Kučinsku pavyko sukurti puikią ilgalaikę plaukimo strategiją ir mano širdis džiaugiasi, kur nuėjo plaukimas per tą laikotarpį.
Prisimenu tada federacijos biudžetas buvo tik apie 200 tūkst. eurų, o dabar jis yra 2,4 mln. eurų, gaunamų iš valstybės.
2013–2021 metais dirbau Lietuvos krepšinio federacijos generaliniu sekretoriumi-direktoriumi.
Kuris Lietuvos sporto vadovas jus žavi ir kodėl?
Arvydas Sabonis. Būdamas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, jis pirmiausiai žiūrėjo į žmogų, komandą, kuri buvo kaip šeima.
Visas problemas spręsdavome kartu, rūpindavomės biudžetu, Pagrindinė Arvydo vertybė – sąžiningumas, pagarba vyresniam.
Žmonių rate jis yra labai atviras, tik ne visus prisileidžia, nemėgsta išsišokėlių. Tas, kas turi tokią laimę, puikiai įsitikina.
Su buvusiu LKF vadovu kartu dirbome 2011 metų projekte, jis iš pradžių buvo ambasadorius, kartu teko apvažiuoti nemažai šalių.
Su Arvydu ir dabar plaukau glaudžius ryšius.
Kiekvienais metais puoselėjame tradiciją su buvusiais darbuotojais susitikti kartu ir tą tradiciją tęsiame.
Man labai patinka dirbti su stipriais žmonėmis, manau, kad ir Arvydas yra už tai, kad stiprūs žmonės viską suktų ir komanda eitų į priekį.
Mums dirbant kartu nepasisekė tik tuo atžvilgiu, kad vis kažko pritrūkdavome iki siekiamo sportinio rezultato.
O asmenybės, padariusios įspūdį – tai Arvydas Sabonis, Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Dainius Adomaitis, Aleksandras Kosauskas, be abejo, tėvai ir žmona.
Ar lieka laiko pomėgiams?
Lieka. Domiuosi auto ir moto sportu, turiu porą išskirtinių atmosferiniais varikliais varomų sportinių 2004 ir 2008 metų modelių mašinų, kurias savaitgaliais reikia pramankštinti.
Automobilių madų nesivaikau, kad ta graži ar negraži, man patinka klasikiniai V10 ir V8 modeliai, kurie turi išliekamąją vertę.
Kiekvieną dieną iš Kauno į darbą važinėju elektrine mašina.
Dar labai patinka kolekciniai mašinų modeliukai, kuriuos rinkau dar jaunystėje ir dabar su sūnumi jų turiu apie 300. Nuo mažų modeliukų dabar pereiname prie didelių.
Kaip galvojate, kiek olimpiečių turėsime Los Andžele?
Paryžiuje turėjome 51 olimpietį, daug daugiau nei Tokijuje, laimėjome keturis medalius, net 21 mūsų atletas užėmė 1-8 vietas, o Tokijuje – tik vienuolika.
Tai rodo, kad mūsų sportininkų meistriškumas auga. Su perspektyva žiūriu Los Andželą.
Mano noras – kad mūsų sportininkai vėl pelnytų 2-4 medalius ir nebūtų nuleista finalininkų kartelė.
Tačiau mums išlaikyti tą, ką esame iškovoję, bus sunki misija. Nepaisant to, ant nugalėtojų pakylos tikiuosi matyti Lietuvos plaukikų, lengvaatlečių, krepšininkų, kitų sporto šakų atstovų.
Man patinka olimpinė dvasia, tai, kad prizinės yra 1-8 vietos. Todėl man svarbiau ne medaliai, o kiek bus finalininkų.
Atranka į olimpines žaidynes kardinaliai pasikeitė, konkurencija bus milžiniška, vien patekimas žaidynes – jau didžiulis sportininkų pasiekimas.
O jeigu patenki į finalą – jau esi elite, o jame daug kas atsitinka.
Namie stengsis sėkmingai pasirodyti olimpiados šeimininkai JAV sportininkai. Jeigu amerikiečių krepšinio vyrų trijulė nelaimėjo medalių Paryžiuje, tai nereiškia, jog taip bus ir Los Andžele. JAV plaukikai, lengvaatlečiai namie stengsis irgi susižerti daug medalių. Tikiu, kad ir mūsų olimpiečiai ne kartą užkops ant garbės pakylos.















