Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 19 dieną dvi Lietuvos sporto legendos – abu Arvydai ir abu Saboniai sutinka savo jubiliejus. Daugkartiniam Lietuvos lengvosios atletikos čempionui ir rekordininkui vilniečiui sukaks 70 metų, o olimpiniam, pasaulio ir Europos krepšinio čempionui kauniečiui – 60.
Kaip ir legendinis krepšininkas, tarptautinės klasės sporto meistras lengvaatletis A.Sabonis krepšinį irgi gerai žaidė, lengvai kamuolį dėdavo į krepšį.
Tačiau jis puikiai šokinėjo ir į tolį bei trišuoliu, skynė titulus bei rekordus. Vilnietis A.Sabonis – Lietuvos trišuolio (1980 m.) ir keturis kartus (1980–1982, 1984 m.) šuolių į tolį čempionas.
Jam labai sėkmingi buvo 1980-ieji – Maskvos olimpinių žaidynių metai: sportininkas pagerino Lietuvos uždarų patalpų šuolių į tolį rekordą (8,06 m), išsilaikiusį net 25 metus iki 2005-ųjų, ir trišuolio (16,28 m) rekordą.
A.Sabonis per SSRS čempionatus dukart pelnė bronzos medalius (1980, 1982 m.), o uždarose patalpose – sidabro (1981 m.).
Pasaulio studentų universiadoje (1981 m.) jis užėmė ketvirtą vietą (8,04 m), o Didžiosios Britanijos – SSRS mače laimėjo šuolių į tolį varžybas.
70-ojo gimtadienio išvakarėse paklausiau A. Sabonio, ar sovietmečiu nekildavo nesusipratimų, jam vykstant į tarptautines varžybas, o namie ar jis nebūdavo vadinamas apsišaukėliu, dokumentų klastotoju, „pasisavinusiu“ A. Sabonio pavardę.
„Krepšinį žaisdavau tik per tarpklasines bei leidyklų varžybas ir per fizinio parengimo treniruotes, tad mus mažai kas galėjo supainioti, ypač turint mintyje ūgio skirtumą.
Supainiodavo tik dokumentus. Tuometis Kūno kultūros ir sporto komitetas sykį buvo išdavęs užsienio pasą ne tam Saboniui, kuriam iš tikrųjų reikėjo vykti į varžybas.
O paprastą pasą reikėdavo nešiotis visada ir iškart rodyti, kai kas paklausdavo pavardės. Kelių policija, kuri anais laikais vadinosi autoinspekcija, sustabdžiusi žiūrėdavo įtariai, bet dokumentų tikrumu lyg ir nesuabejodavo“, – atsakė A. Sabonis.
Ar anksčiau dėl vardo ir pavardės sutapimo dažnai patekdavote į keblias situacijas ir kaip iš jų išsisukdavote?
Itin keblių situacijų patirti neteko. Su šypsena prisimenu vieną kelionę, berods, 1980-aisiais į Maskvą, į SSRS rinktinės treniruočių stovyklą.
Traukinio vagone pamatęs daug aukštų jaunikaičių ir kiek įraudusį, garsiai kalbantį Modestą Paulauską, supratau, kad kažkur keliauja Lietuvos jaunių krepšinio rinktinė.
Jau žinojau apie talentingąjį bendrapavardį, kuriam tada buvo 16-a, bet vagono koridoriuje jo nemačiau, todėl priėjau prie Paulausko ir paklausiau, ar galėčiau pasikalbėti su Arvydu Saboniu.
„Tau ką, patinka berniukai?!“ – užsipuolė jis mane, aplinkui kvatojant aukštiesiems jaunikaičiams.
Teko skubiai rodyti pasą. Tada Paulauskas nutilo ir tą vakarą vagone jo balso daugiau negirdėjau. O kitą rytą Maskvoje vis dėlto pavyko šnektelėti su bendrapavardžiu.
Prieš kelerius metus, kalbantis su Šarūnu Marčiulioniu, paaiškėjo, kad jis puikiai prisimena tą įvykį, nors nuo to laiko buvo praėję keturiasdešimt metų. Matyt, sportas atminčiai nekenkia…
Šiek tiek vargo atsirado, kai didysis Sabonis ėmė vadovauti Lietuvos krepšinio federacijai. Tada pradėjo skambinėti žmonės, norintys duoti patarimų Lietuvos krepšinio rinktinei.
Telefonų knygoje pagal pavardę susiradę numerį, jie neduodavo ramybės pavasarį ir rudenį, dažniausiai per pilnatį.
Ir dabar kartais ateina elektroninių laiškų, kviečiančių Arvydą Sabonį į susitikimus, siūlančių verslą ar nemokamas SPA procedūras. Tačiau į juos bent nereikia atsakinėti žodžiu.
Ar jūs tada – du Arvydai Saboniai – artimiau susipažinote ir dabar vienas kitą pasveikinate su gimimo dienomis?
Po to įvykio pakeliui į Maskvą buvome susitikę tik vieną kartą: 1982 metais, kai mus abu fotografavo „Vakarinėms naujienoms“. Daugiau bendrauti neteko.
Nors šiaip esame tolimi giminaičiai, kažkelintos eilės pusbroliai, o gal aš jam dėdė, nes turime bendrą proprosenelį – Martyną Sabonį, gyvenusį 1801–1881 metais Geibonyse, prie dabartinių Elektrėnų marių.
Turime ir dar vieną bendrumą. Tiek mano senelis Jonas 1903 metais, tiek jo prosenelis, Jono pusbrolis Andrius, 1904 metais plaukė į Ameriką, kad ten užsidirbtų pinigų ir paskui Lietuvoje nusipirktų žemės.
Kaip dabar bėga jūsų gyvenimas, kai lengvoji atletika jau praeityje, liko tik gražūs prisiminimai apie įspūdingus šuolius, kurie jums kartais gal netgi sapnuojasi?
Taip, visai neseniai kaip tik ir sapnavau, kad atvažiuoju į varžybas, išeinu į šuolių sektorių ir prieš šuolį staiga suabejoju: ką aš čia veikiu, juk man tuoj 70.
Lengvoji atletika iš tikrųjų liko praeityje. Baigęs sportuoti, trisdešimt metų nei sekiau rezultatus, nei žiūrėjau varžybas, nei palaikiau ryšius su buvusiais kolegomis.
Žmonės iš praeities irgi nesiveržė bendrauti, bet paskui, matyt, į senatvę, o gal dėl Rusijos invazijos į Ukrainą, išlindo seni draugai iš SSRS rinktinės: baltarusiai, ukrainiečiai.
Atvažiavę į svečius, jie vis kartodavo: „Koks buvai teisus, kai anais laikais pasakojai mums apie rusų tankus Lietuvoje 1940-aisiais“.
Su vienu buvusiu šuolininku iš Ukrainos dabar susiskambiname kas savaitę, nes žmogui, į kurio miestą nuolat atskrenda raketos, reikia su kuo nors išsikalbėti.
Kai gimė didysis Sabonis, jūs lankėte krepšinio treniruotes. Tai jūsų karjera prasidėjo ne nuo lengvosios atletikos?
Tai buvo ketvirtoje klasėje, o būdamas tokio amžiaus svajoji tik apie tai, kad nereikėtų eiti į mokyklą.
Kadangi Vilniaus Salomėjos Nėries mokykla, kurioje mokiausi, turėjo gerą sporto salę, treneriai ištisas klases mokinių verbuodavo į krepšinį.
Bet krepšinio treniruotes lankiau vos tris mėnesius, įskaitant ir tą gruodį, kai gimė krepšininkas Sabonis, nes vieną dieną į pratybas atėjo kažkoks vyras, pasižiūrėjo, kas čia aukščiausiai pašoka ir įkalbėjo pereiti į lengvąją atletiką.
Tai buvo lengvosios atletikos treneris Valentas Sabaliauskas. Lankiau jo treniruotes kokius metus, o paskui gydytojai uždraudė, nes tada jau nešiojau akinius. Atseit, nuo krūvio galėjo atšokti akies tinklainė.
Bet uždraustas vaisius žinia koks. Kartą per metus dalyvaudavau mokyklos, paskui VISI, kuriame studijavau, varžybose – „žirklėmis“ šokinėjau į aukštį.
Rezultatai neaišku dėl ko kasmet vis gerėjo – nuo 180 cm mokykloje iki 200 cm VISI trečiame kurse.
Po pastarojo šuolio savaime įsipiršo mintis, jog gal reikėtų tuo užsiimti rimčiau.
Tas VISI tarpfakultetines varžybas „Dinamo“ stadione stebėjo ir treneris Janas Gadovičius.
Kai kitą dieną atėjau pas jį pasikalbėti, jis iškart pasakė: „Aš kaip tik atnešiau tau startukus“. Gydytojai neprieštaravo – esą organizmas jau suaugęs.
Kada atsiskleidė jūsų sugebėjimai šuolių į tolį ir trišuolio sektoriuose, ar greitai suradote savo mėgstamas rungtis?
Treneris J. Gadovičius sakydavo, kad iki aukštų rezultatų reikia penkerius metus juodai dirbti.
Taip ir buvo – nuo 1975 iki 1980 metų. Iš pradžių mane, studentą, reikėjo sustiprinti, išmokyti teisingai bėgti ne nuo kulno.
Fizinio parengimo laikotarpiu nuo dviejų treniruočių per dieną, nuo šuolių ant vienos kojos į Stalo kalną vos paeidavau.
Varžybų laikotarpiu šokinėjau ir į aukštį, ir į tolį. Bet kai ketvirtaisiais treniruočių metais Donecke pavyko vienu centimetru pagerinti Antanui Vaupšui priklausiusį Lietuvos uždarų patalpų rekordą (7,80 m), pasirinkimas tapo akivaizdus.
Šuoliams į aukštį man trūko ir ūgio, ir akrobatinio lankstumo, nes per vėlai pradėjau treniruotis. O trišuolis paprasčiausiai buvo šalutinis produktas – kai to prireikdavo Lietuvos ar „Dinamo“ draugijos rinktinių interesais. Iš viso – gal tris kartus.
Kuo paaiškintumėte tokį didelį savo šoklumą: juk ir kamuolį į krepšį nesunkiai dėdavote, ir į aukštį peršokote 208 cm, nors buvote 180 cm ūgio?
Atsakymas tikriausiai labai paprastas: kai pamatai Geibonių kalvas, kuriomis protėviai kas dieną vaikščiodavo aukštyn ir žemyn, supranti, kad neišvengiamai turėjo susiformuoti koks nors genas, garantuojantis pėdos stiprumą.
Na, vienos protėvių linijos gal neužtenka, bet senelis iš mamos pusės, dirbęs Kaune paštininku, irgi kasdien po kelis kartus iš Laisvės alėjos laipiodavo į Žaliakalnį.
Svariai pasirodėte ir SSRS čempionatuose, pelnėte medalių. Kokius rezultatus svajojote pasiekti ir kodėl savo svajonės neįgyvendinote?
Svajojau ne apie konkretų rezultatą, o apie tai, kad vieną gražią dieną sutaps visi palankūs veiksniai: ir aukščiausia sportinė forma, ir stiprūs varžovai, ir geras įsibėgėjimo takas, kuris būdavo didelė retenybė, ir idealus pataikymas atsispirti, ir leistinai palankus vėjas.
Kaip kad atsitiko tuomečiam pasaulio rekordininkui Robertui Beamonui, kai per 1968 metų olimpines žaidynes, be suminėtų veiksnių, dar prisidėjo išretintas aukštikalnių oras bei naivi dopingo kontrolė (tais laikais buvo ieškoma tik alkoholio pėdsakų).
Ankstesnį rekordą jis tada pagerino iškart puse metro. Tai buvo stebuklas, apie kokius nė nesvajojama.
Bet gyvenimas ir varžybų kalendorius diktuoja savo taisykles. Geriausiais savo metais, 1980–1981-aisiais, kai priklausiau SSRS rinktinei, tokios progos nesulaukiau.
Janas Gadovičius mane treniravo taip, jog geriausią formą pasiekčiau per Maskvos olimpines žaidynes.
Tačiau ta geriausia forma pasinaudojau tik per treniruotes Vilniaus „Dinamo“ stadione, be didelių pastangų šokinėdamas už 8 metrų.
Tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute studijavote architektūrą. Kaip jums pavyko suderinti nelengvas studijas su sportu, ar turėdavote skolų?
O kaipgi – turėdavau. Kartą net teko imti akademines atostogas. Buvo atvejų, kai norėdamas laiku likviduoti skolas, konstrukcijų brėžinius turėjau braižyti Aluštos poilsio namuose Kryme, kur Lietuvos rinktinė pasiankstindavo pavasarį ten rengti stovyklas.
Dėstytojai paskui stebėdavosi, kodėl mano brėžiniai tokie murzini. Bet kai paaiškindavau, kad jie daryti ant mažo bendro stalelio, kur treniruočių draugai laiko sumuštinius, limonadą ar netgi alų, perbraižyti neliepdavo.
Kas atsitiko, jog nepatekote į Maskvos olimpines žaidynes, juk jūsų treneris Janas Gadovičius sakė, kad per treniruotes šokinėdavote 8,20 m ir, pasiekus tokį rezultatą olimpiadoje, galėjote netgi tikėtis medalio?
Treneris gal kiek pagražino. Matyt, jis mintyje turėjo tai, kad per varžybas mano rezultatas visada būdavo 30–40 cm geresnis, negu per treniruotes (štai kam reikalingi stiprūs varžovai). Taigi dėl medalio 1980-aisiais būčiau galėjęs pakovoti.
Nepatekimo į SSRS olimpinę komandą istorija ilga, dabartiniams žmonėms sunkiai suprantama, nes griežtos centralizacijos, cenzūros, kitaminčių persekiojimo ir KGB visagalybės laikai seniai praėję.
Bet pabandysiu ją trumpai atpasakoti. Kai 1980 metų pradžioje buvau pakviestas į SSRS rinktinę, į pokalbius pradėjo kviestis ir KGB.
Ilgainiui paaiškėjo, ko jie nori: kad informuočiau apie kitų rinktinės narių nuotaikas ir pažiūras.
Dabar galvoju, jog gal jie šitaip tikrino mano lojalumą sovietų valdžiai, kuriuo turėjo pagrindo abejoti.
Kiek supratau iš tų pokalbių, labiausiai jie bijojo, kad dalyvavimo Maskvos olimpinėse žaidynėse kas nors nepaverstų politine demonstracija, pavyzdžiui, tiesioginės transliacijos visam pasauliui metu neiškeltų plakato „Laisvę Lietuvai!“ ar pan.
Šiaip ar taip, kai bendradarbiauti atsisakiau, jie nuo manęs atstojo. Bet, žinant tų laikų atmosferą, tai negalėjo likti be pasekmių.
Manau, kad tos pasekmės pasireiškė, kai tuometis SSRS sporto ministras Sergejus Pavlovas tvirtino olimpinės komandos narių sąrašus.
Šuolininkų į tolį sąraše aš buvau įrašytas trečiu numeriu (kiekviena šalis galėjo registruoti po tris sportininkus) po ukrainiečio Valerijaus Podlužno ir baltarusio Viktoro Belskio.
Ministras liepė mane išbraukti. Apie tai gerokai vėliau papasakojo ten dalyvavęs SSRS rinktinės šuolių į tolį vyriausiasis treneris Igoris Ter-Ovanesianas, kuris iki Beamono buvo pasaulio rekordininkas, beje, savo geriausią rezultatą pasiekęs tame pačiame Meksiko stadione kaip ir Beamonas.
Ir tai įvyko dar prieš atvirąjį Maskvos čempionatą, paskutines atrankos į olimpinę rinktinę varžybas.
Bet aš jas laimėjau, ir SSRS šuolininkams į tolį teko dalyvauti olimpiadoje nepilna komanda, nes paimti kitą žmogų jau nebuvo kaip.
Anksčiau galvojau, kad gal pats kaltas, jog reikėjo labiau stengtis, gal reikėjo ruoštis ne pačioms žaidynėms, o atrankai, kad gal kalta korupcija, kurios principinis priešininkas buvo mano treneris Janas Gadovičius, neveždavęs į Maskvą jokių dovanų, bet Igorio Ter-Ovanesiano pasakojimas viską sustatė į savo vietas.
Nepasakosiu, kas svarbiu momentu tą 1980-ųjų vasarą sutrukdė nušokti toliau, nes tai būtų suprantama tik tiems, kas patys yra dalyvavę šuolių į tolį varžybose priešiškoje aplinkoje, o kitiems kvepėtų sąmokslo teorija.
Tačiau dabar nebejoju, kad netgi šuoliai už 8 m nebūtų padėję patekti į SSRS olimpinę rinktinę.
Ar apmaudu, kad neteko dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse?
Tada buvo apmaudu, bet vėliau supratau, jog nebūtų buvę kuo didžiuotis. Jose dalyvavę draugai papasakojo, kaip ten buvo sukčiaujama SSRS sportininkų naudai, nes teisėjavo vietiniai, kaip buvo apeinama dopingo kontrolė.
Kadangi su SSRS rinktine praėjau visą pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapą nuo pradžios iki pabaigos, pats buvau daugelio dalykų liudininkas.
Pavyzdžiui, savo ausimis girdėjau, kaip per visuotinį kandidatų į olimpines rinktines susirinkimą tas pats ministras Pavlovas (oficialiai – SSRS sporto komiteto pirmininkas) iš tribūnos pasakė: „Dopingo kontrolės nebijokit, kareivių šlapimo visiems užteks“.
Taip ir buvo. Pasak draugų, kurie patys tai patyrė – kol tarptautinė dopingo komisija laukdavo mėginio, tualete vietinis sanitaras sportininkui išduodavo kitą, garantuotai „švarų“.
Šuolių į tolį sektorių palikote 1984-aisiais, kai jums buvo trisdešimt. Kodėl nusprendėte baigti karjerą?
Mano treneris sau kėlė tik pačius aukščiausius tikslus, visa kita jam mažai rūpėjo.
1984 metų olimpines žaidynes SSRS boikotavo, o 1988-ųjų žaidynėms aš jau nebūčiau tikęs, nes po trisdešimties žmogus gana greit netenka sugebėjimo greitai bėgti, todėl treneris prarado ankstesnį entuziazmą.
Be to, per savo paskutinįjį Lietuvos čempionatą gavau traumą – stuburo išvaržą, kurią „užsidirbau“ neprotingai ilgai sėdėdamas guminėje valtyje ir žvejodamas. Tad karjera, galima sakyti, baigėsi pati.
Nors studijavote ne filologiją, 1986-aisiais ėmėtės vertimo iš anglų kalbos verslo, 1985–1990 -aisiais dirbote „Mokslo“ leidykloje redaktoriumi, vėliau vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, 2011 aisiais buvote apdovanotas Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus įsteigta premija. Kas paskatino versti – gal čia įtakos turėjo tėvas, žinomas vertėjas Stasys Sabonis?
1986-aisiais tik išėjo pirmas rimtesnis vertimas. Versti iš anglų kalbos pradėjau anksčiau, SSRS rinktinės stovyklose, kai supratau, kad tenykštis laisvalaikio leidimo būdas man nelabai priimtinas, nors žaisti kortomis sekėsi geriau už kitus šuolininkus.
O alkoholinių gėrimų srityje jie turėjo neginčytiną pranašumą.
Tėvas versti neskatino, tik rodė pavyzdį: kiekvieną dieną po darbo jis sėsdavo prie vertimų.
Todėl ilgai galvoti, kuo užsiimti laisvu laiku, man nereikėjo. Ypač kai pirmoji žmona Birutė irgi buvo vertėja.
Vertėjo darbas tapo jūsų profesija, ar esate suskaičiavęs knygas, kuriais išvertėte, kuriomis didžiuojatės?
Profesija jis buvo neilgai, gal dešimt metų. Stengiantis versti gerai, ypač sudėtingesnes knygas, pragyventi nelengva.
Todėl vertimas perėjo į hobio kategoriją, kai apie 2000-uosius TEV leidyklos direktorius Elmundas Žalys pakvietė vadovauti užsienio leidybos skyriui.
Daugiausia maketavome knygas vienai olandų leidyklai, kurios specializacija – lingvistinė literatūra.
Po keliolikos metų ėmiausi individualios veiklos ir toliau bendradarbiauju su tais pačiais olandais.
Taip išėjo, kad iš pirmosios žmonos Birutės mokiausi versti, iš antrosios Ramunės – maketuoti. O dabar maketuojame kartu su dukra Elme.
Abejoju, ar vertėjo darbą galima matuoti vienetais, ar knygų lentynos metrais. Ypač jeigu tai tik hobis.
Tiesa, mano tėvas, versdamas po darbo dienos, išvertė apie 70 įvairaus storumo knygų, o aš turbūt vos keliolika. Jis į Anapilį iškeliavo 2006-aisiais.
Didžiausias darbas, kuriam sugaišau kelerius metus – Henry Kissingerio knygos „Diplomatija“ vertimas.
Daugiausia džiaugsmo verčiant suteikė Roaldo Dahlio „Raganos“, Nortono Justerio „Stebuklingoji būdelė“, George‘o Orwello knygos, tarp jų ir ką tik lietuviškai išleista jo esė rinktinė.
Man labai svarbi buvo Johanano Faino prisiminimų apie Kauno getą ir pokarį knyga „Berniukas su smuiku“, kurią vertėme kartu su klasės drauge Ina Finkelšteinaite.
Kaip galvojate, kodėl dabar Lietuvos šuolininkams sunkai paklūsta 8 m riba, ką jiems galėtumėte patarti?
Galiu tik senoliškai pabumbėti, kad „mūsų laikais“ sporto propaganda buvo kur kas efektyvesnė, jaunimas mieliau rinkdavosi sportą.
Tiesa, tais laikais buvo mažai kitokių užsiėmimų, o laikraščiuose vertėjo skaityti tik sporto skyrelį.
Vienas iš motyvų rimtai treniruotis buvo noras pamatyti pasaulį, nes tada į užsienį galėjo išvažiuoti tik sovietų valdžiai itin lojalūs piliečiai ir aukštesnio lygio sportininkai.
Dabar, kai visi gali laisvai važinėti kur nori, toks motyvas jau nustojęs galios.
Kaip ir kitose srityse, kad atsirastų vienas galintis padaryti daugiau, turi egzistuoti šimtas darančiųjų mažiau.
Taigi, sovietinis lozungas apie sporto masiškumą ir jo ryšį su meistriškumu nebuvo visiškai beprasmis.
Kitas svarbus dalykas – treneriai. Nežinau, ar dabar dar yra tokių pasišventusių trenerių kaip Janas Gadovičius, kuris dieną naktį galvodavo vien apie tai, kaip pagerinti savo auklėtinių rezultatus.
Savo entuziazmu jis užkrėsdavo ir kitus. Gaila, kad lūžio metais jis nerado sau vietos ir pasuko į verslą, kuris galiausiai jam atkeršijo už tai, jog išsižadėjo savo gyvenimo misijos.
Neseniai miręs mano draugas Rolandas Rastauskas savo esė „Šuoliai į tolį imperinėje tuštumoje“ rašė: „Ar pastebėjote, kad niekas nebenušoka toli į tolį?. Prarasdamas šuolius, nūdienos lietuvių sportas prarado poeziją – kūno skrydį erdvėje“.
Ar nesinori vėl sugrįžti į sektorių ir dalyvauti meistrų varžybose? Ar dabar, pasitikdamas 70 metų jubiliejų, esate fiziškai aktyvus, darote mankštas, skaičiuojate kilometrus Labanoro girioje, kur turite sodybą?
Kaip minėjau, to norisi nebent sapnuose. O fizinis aktyvumas, deja, minimalus.
Kai ir darbas, ir hobis traukia prie kompiuterio, atsispirti labai sunku. Kilometrų Labanoro girioje prisikaupia tik baravykų sezono metu.
Tiesa, tenka nemažai pavaikščioti paskui žoliapjovę. O mankšta pasidaro tvarkant mišką, pjaunant įveikiamo dydžio medžius, kapojant malkas.
