Marytė Marcinkevičiūtė
Rugsėjo 14 d. buvęs ilgametis Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Česlovas Garbaliauskas pasitinka savo 75 metų jubiliejų.
Jo asmeniniai gebėjimai ir kompetencijos pasireiškė akademinėje ir visuomeninėje veikloje. Rankininkas, treneris, pedagogas, sporto organizatorius, sporto mokslininkas – taip bėgo jubiliato gyvenimas.
„Vieno gyvenimo per maža, kad viską padaryčiau. Labai norėjosi įgyvendinti tai, kas yra visame pasaulyje – įkurti akademinio jaunimo sporto organizaciją, kuri labai reikalinga, ir savo svajonę įgyvendinau“, – džiaugiasi Č. Garbaliauskas.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo 75-erius metus pavadino Dievo dovana, o kaip jūs įvardytumėte savo metus?
Kai apmąstau savo gyvenimą, tai mane visą laiką lydėjo Dievo apvaizda. Buvo įvairių situacijų, kurias man sėkmingai pavykdavo įveikti.
Kiekvieni metai man brangūs ir vertingi. O kad savo gyvenimą susiejau su studentų sportu, nuoširdžiai sakau – nesigailiu.
Gimiau Kaune, su tėvais gyvenome Palemone. Tame name dabar įkurtas poetės Salomėjos Nėries muziejus.
Palemono aštuonmetėje mokykloje dirbo labai puiki kūno kultūros mokytoja Laima Bučienė, kuri mus sudomino sportu ir juo būdavau sotus visas septynias dienas.
Toliau mokiausi sportiškoje 4-oje vidurinėje mokykloje, kuri dabar yra Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija.
Ten irgi buvo puikus kūno kultūros mokytojas Kostas Zabukas, o valandiniu mokytoju dirbo Vytautas Kontvainis, kuris tuo metu dar pats žaidė rankinį Kauno „Atleto“ komandoje.
Kūno kultūros mokytojas mane, devintoką, ir pristatė įžymiajam rankinio puoselėtojui, kuris liepė ateiti į treniruotę.
Tada nežinojau, ką aš ten darysiu – mokysiuosi žaisiu krepšinį ar rankinį. Vadovaujant treneriui Vytautui Kontvainiui, prasidėjo mano rankinio karjera.
Sugrįžkime prie jūsų gimtadienio. Ką suplanavote jubiliejaus dieną, ar žadate kaip nors ypatingai jį paminėti?
Jubiliejus lieka jubiliejumi, šiokia tokia įtampėlė jaučiasi. 75-ojo gimtadienio dieną norisi pabūti ir pabendrauti su tais žmonėmis, kurie yra atviri, nuoširdūs, tikri grynuoliai, paprasti ir be jokio falšo.
Kai kurių nuoširdžių žmonių jau niekada nepakviesiu, nes jų jau nebėra šiame pasaulyje.
Tarp jų – ir nemažai tų, kurie padarė tokių gerų darbų, kuriais ir šiandien gėriuosi.
Iš Briuselio, kur gyvena ir dirba, manęs apsveikinti atvažiavo dukra Karolina, iš kviestinių svečių vieni bus, o kiti negali.
Jubiliejiniame vakare sutiko dalyvauti buvęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektorius, Lietuvos universitetų Rektorių konferencijos prezidentas Romualdas Ginevičius su žmona, kiti.
Per mano karjerą buvo trys Lietuvos universitetų Rektorių konferencijos prezidentai, kurie padarė labai daug gero mano visai veiklai ir visam Lietuvos studentų sportui.
Tai – jau minėtas Romualdas Ginevičius, taip pat buvęs Lietuvos muzikos akademijos rektorius Juozas Antanavičius ir 2022 metais iškeliavęs Anapilin buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Vytautas Kaminskas.
Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą šiandien, kai prieš porą metų baigėte oficialius darbus ir atsirado marios laisvo laiko?
Pirmosiomis dienomis jaučiausi neįprastai, tačiau greitai įėjau į naujo gyvenimo vėžes ir dabar to laisvo laiko jau netgi pritrūkstu.
Labai džiaugiuosi, kad, pritariant dabartinei Lietuvos sporto universiteto rektorei Dianai Rėklaitienei, 2022-aisiais lapkričio 18 dieną LSU patalpose pavyko įkurti pirmąjį pasaulyje nacionalinį studentų sporto muziejų.
Jo atidaryme dalyvavo ir Tarptautinės universitetinio sporto federacijos (FISU) prezidentas Leonzas Ederis.
Norisi išleisti knygą, skirtą Lietuvos studentų sporto šimtmečiui, kurioje būtų apžvelgta ne tik visa studentų sportinė veikla, bet ir akcentuojami kiekvieno Lietuvos universiteto sporto pasiekimai.
Nesinori, jog studentų sporto istoriją kuriantys žmonės nugrimztų giliai užmarštin.
Tačiau ne visiems mūsų universitetams rūpi ta knyga, iš kai kurių jų nesulaukiu aprašymų.
Man vadovaujant Lietuvos studentų sporto asociacijai, išleidome nemažai leidinių, tačiau norisi dar vieno – solidžios knygos.
Mums anksčiau buvo didelis ramstis tai, jog kiekvienas universitetas turėjo Kūno kultūros katedras, buvo sporto centrai, o dabar praktiškai jų nebeliko.
Ar metams bėgant, vis dažniau tenka padraugauti su gydytojais?
Deja, taip. Jauni žmonės galvoja, kad gyvenime viskas yra paprasta, gali daryti, ką tik nori.
O pasirodo, reikalingas ir darbo bei poilsio režimas, apie kuriuos per tuos darbus man tada nebuvo kada galvoti. Dabar tai ir atsiliepia.
Turiu puikią žmoną Violetą, kuri mane supranta, palaiko sunkiomis ir džiaugsmingomis akimirkomis, dukrą, mano aplinkoje – paprasti, geri, nuoširdūs žmonės, į kurių pečius galiu visada atsiremti.
Dabar gerai, kad nereikia niekur skubėti, verstis per galvą. Tačiau norisi įgyvendinti nemažai sumanymų, kurie reikalauja ir laiko, jėgų, kantrybės.
Už ką esate labiausiai dėkingas toms prabėgusioms kone aštuonioms dešimtims?
Pirmiausiai – šeimai. Nuostabiems pedagogams – mums, KKI pirmakursiams, žmogaus anatomiją dėstė gydytoja, mokslininkė Jadvyga Dobrovolskytė -Tiknienė, Tėvo Stanislovo sesuo.
Griežtai reikalaujanti žinių, ji dėstė spinduliuojančiais šilumą žodžiais ir net judesiais. Ji niekad nesikreipdavo į studentą kitaip, tik „tamsta” ir „jūs”.
Gerai prisimenu, kai sausakimšoje Kauno halėje buvo minimas LVKKI 50-metis ir šventėje dalyvavo visų laidų studentai.
Tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas valstybės apdovanojimus įteikė Stanislovui Stonkui, Justinui Lagunavičiui, Valerijai Stakionienei, kitus, o mažą medaliuką įteikė Jadvygai Tiknienei.
Atsistojo visa halė ir jai pradėjo ilgai ploti. Prezidentas atsisuko į savo patarėją Artūrą Poviliūną ir jo paklausė, ar jie nesumaišė apdovanojimo, nes pamatė didžiulę pagarbą tai moteriai.
Visų kartų instituto studentai ją vadino „Instituto Motina“. Iki šios dienos prisimenu profesorės pasakymą, kad ne tas turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug ir kitiems duoda.
Ji dažnai kartojo ir kad „Šeima yra šventa”. Toks buvo garsios pedagogės gyvenimo credo.
Didelį įspūdį darė ir įtakos man gyvenimui turėjo Valerija Stakionienė, kuri buvo tų laikų mokslo korifėjus, didžiulis autoritetas ne tik Lietuvoje.
Ji Lietuvoje buvo pirma moteris – pedagogikos mokslų profesorė ir daktarė.
Profesorė negalėjo ramiai žiūrėti į silpną ir nesportišką jaunimą, kovodavo už fizinį aktyvumą ir sakydavo, jog žmogaus fizinio tobulumo problemos – neišarti dirvonai.
Valerija Stakionienė turėjo dar vieną pašaukimą – net dvylika metų buvo geriausia Lietuvos raiškaus skaitymo meistrė, puiki skaitovė ir deklamuotoja.
Niekada neužmiršiu jos pasakytų žodžių, kad, vaikai, svarbiausia gyvenime mylėkite žmones.
Norėčiau paminėti ir savo dėstytoją, kursinio darbo vadovą, Sportinių žaidimų katedros docentą Valerijų Griešnovą, kuris buvo kelių sporto šakų pradininkas Lietuvoje.
Jis visada stebėdavo Kauno „Žalgirio“ ir CSKA rungtynes Kaune, bendraudavo su Aleksandru Gomelskiu.
Kai 1987-aisiais kovo 19 dieną V. Griešnovas mirė ir buvo pašarvotas, tuo metu laukė minėtų komandų rungtynės.
Sužinojęs apie V. Griešnovo mirtį, SSRS rinktinės treneris iš karto nuskubėjo į Laidojimo namus, pagerbė velionį ir pasakė, kad krepšinio klausimais Sovietų Sąjungoje konsultuodavosi tik pas vieną žmogų – Valerijų Griešnovą, o daugiau nebuvo pas ką.
Aktyviai naudojatės internetu ir socialiniais tinklais ar kiekviena diena prasideda nuo jų?
Praktiškai taip. Anksčiau reikėdavo skubėti į spaudos kioskus ir pirkti laikraščius, o dabar jau ankstų rytą visą informaciją galiu gauti labai greitai internete, sužinau, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Tai tapo įpročiu, bet tai nėra gyvenimo būdas.
Koks tas jūsų nugyventų metų patirčių lobynas, kur jį panaudojate, ar dar kažkam reikalingas?
Kas kaip žiūri. Tarkime, kai kūrėme Lietuvos studentų sporto muziejų, sutikau nemažai artimų žmonių, kolegų priešpriešos, kam jis reikalingas, kam rūpi.
Tačiau dabar, kai muziejus tapo gana gausiai lankomas, ypač vyresnės kartos žmonių, susilaukiu daug šiltų padėkos žodžių.
Kai šiemet Kaune vyko pasaulio universitetų šiuolaikinės penkiakovės čempionatas, atvažiavo ir FISU viceprezidentas, mano geras pažįstamas Marianas Dymalskis.
Jam panorus su manimi susitikti, garbingą svečią pakviečiau aplankyti mūsų studentų sporto muziejų, įsikūrusį centriniuose Lietuvos sporto universiteto rūmuose trečiame aukšte.
Muziejuje visi užrašai yra dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Muziejus FISU viceprezidentui paliko didžiulį įspūdį, jis akcentavo, jog toks muziejus – puikus pavyzdys kitų šalių nacionalinėms studentų sporto organizacijoms.
Į mūsų muziejų praktiškai neįmanoma viską sutalpinti, ką turime sukaupę.
Kai teko lankytis Tarptautinio olimpinio komiteto muziejuje Lozanoje, tai ten nemažiau 80 procentų eksponatų yra kompiuterizuoti.
Gaila, kad kol kas neatsiranda jaunų LSU dėstytojų, kurie domėtųsi tais dalykais ir būtų kaupiama studentų sporto informacija. Tačiau viliuosi, kad gal tokių dėstytojų jau netolimoje ateityje ir atsiras.
Jūsų darbo knygutėje tėra vos du įrašai – Kauno „Žalgirio“ rankinio sporto mokykla ir Lietuvos kūno kultūros institutas, kuris vėliau keitė savo pavadinimus. Mėgstate pastovumą?
Rankinio sporto mokykloje dirbau trumpai, vos vienerius metus, o Kūno kultūros institute prabėgo patys gražiausi mano 45-eri gyvenimo metai.
1971-aisiais baigiau šią aukštąją mokyklą ir 1972–1979 čia dirbau Tarpkatedrinės mokslinės laboratorijos vedėju.
Tokia buvo mano darbinė karjeros pradžia. Po to – šio instituto dėstytojas, 1983-iaisiais Kijevo kūno kultūros institute apsigyniau pedagogikos disertaciją tema „Tikslingas jaunųjų rankininkų (9–11 m.) sportinis rengimas“, 1986-aisiais institute dirbau docentu, 1988–1993 -iaisiais vadovavau Sportinių žaidimų katedrai.
Jubiliejaus proga dar sugrįžkime į jūsų praeitį. Ką prisimenate iš savo vaikystės, kokia ji buvo, kai nebuvo išmaniųjų telefonų, internetų, kam skyrėte pirmenybę?
Giliai atmintyje išliko vasaros, praleistos pas savo senelius kaime šalia Žagarės.
Jiems reikėjo padėti atlikti daugumą ūkio darbų, todėl stiprėjau fiziškai. Vaikystėje visą laiką žavėjo sportas.
Mokykloje žaidžiau futbolą, krepšinį, tinklinį, bėgiojau. Sąlygos buvo prastos, sporto salės nedidukės, bet mums jos tiko.
Svarbiausia, kad kūno kultūros mokytojai buvo didžiuliai sporto entuziastai.
Pradėjęs žaisti rankinį tapau Lietuvos jaunių čempionu, patekau į Lietuvos moksleivių rinktinę, dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje.
Pradėjus studijuoti LVKKI, labai norėjau tapti rankinio vaikų treneriu.
Rankinyje praleidote nemažai metų: du kartus (1971 m. ir 1973 m.) tapote Lietuvos čempionu, atstovavote LVKKI, Kauno „Žalgirio“ ir „Granito“ meistrų komandoms (1967-1977 m.), Lietuvos vyrų rinktinei (1968-1973 m.), 1971-aisiais atstovavote šaliai V SSRS tautų spartakiadoje.
Valgėte ir trenerio duonos, treniravote Kūno kultūros instituto vyrų rankinio komandą (1978-1987 m.), kokie liko prisiminimai?
Rankinis mano gyvenime daug reiškė, daug ko išmokau iš savo trenerių, tačiau karjera didžiajame sporte buvo trumpa.
1972 metais pradėjus dirbti vedėju LVKKI tarpkatedrinėje laboratorijoje, pradėjau rašyti disertaciją, buvo sunku derinti sportą su darbu.
Sulaukęs 24-erių, atsisveikinau su „Granito“ kolektyvu, tačiau rankinio kamuolio nepadėjau į šoną ir mėgėjiškai žaidžiau „Atleto“ komandoje.
Iki šios dienos palaikau glaudžius ryšius su savo Alma Mater, kurioje viskas labai pasikeitė.
LVKKI patalpose nuo 1990 metų sau vietą rado ir mano įkurta Lietuvos studentų sporto asociacija.
Savo gyvenimą nuo 1990 metų pašventėte Lietuvos studentų sporto asociacijai, kuriai vadovavote, metai buvo kupini adrenalino, įtampa nepalikdavo nei dieną, nei naktį. Koks laikotarpis buvo pats sunkiausias?
Kai prasidėjo Sąjūdis, atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, buvau itin pakylėtas.
Tada dirbau LVKKI žaidimų katedros vedėju, pradėjau agituoti aukštųjų mokyklų kolegas, jog reikėtų įkurti ir Lietuvos studentų sporto asociaciją.
Daug kas į tai žiūrėjo skeptiškai, sakydami, kam to reikia. Tačiau susidarė iniciatyvi grupė, kurioje buvo profesorius Juozas Šliažas, Pranas Majauskas, Algirdas Raslanas, kiti.
LSSA įkūrėme tik iš trečio karto 1990-aisiais. Mūsų asociacijos pirmuoju generaliniu sekretoriumi buvo ir porą metų dirbo Vaidotas Verba, dabartinis Lietuvos ambasadorius Austrijoje.
Po trejų metų įstojome į Tarptautinę universitetų sporto federaciją (FISU), o Europos universitetų sporto asociacija (EUSA) buvo įkurta tik 1999-aisiais.
Buvau vienas iniciatorių, jog reikia įkurti EUSA. Steigiamasis suvažiavimas vyko Vienoje ir šiemet lapkričio viduryje ten vyks neeilinė asamblėja, kurios metu bus švenčiamas jubiliejus.
Į tą jubiliejų esu pakviestas ir aš, kaip vienas iš signatarų, kurie kūrė EUSA.
1993-aisiais Lietuvos studentai debiutavo žiemos Universiadoje Zakopanėje (Lenkija) ir vasaros universiadoje Bufalo mieste (JAV), kurioje per įvykusią generalinę asamblėją buvome oficialiai priimti į FISU.
Debiutuodami Universiadose, Lietuvos studentai iškovojo pirmuosius medalius.
Gana sunkūs buvo pirmieji metai, kai sporto valdžia atsainiai žiūrėjo į studentų sportą.
1995 metais išvykai į vasaros Universiadą Fukuokoje (Japonija) net Vladas Garastas surado rėmėjų ir išvežė studentų krepšinio komandą, kuriai vadovavo ir kuri, tepralaimėjusi vos vienerias rungtynes, užėmė penktą vietą.
Viskas pagerėjo, berods, 2005-aisiais, kai tuomečiam Kūno kultūros ir sporto departamentui vadovavo Algirdas Raslanas. Studentų sportui buvo ženkliai padidintas sporto finansavimas.
Į vasaros Universiadas pavykdavo išvežti net apie 100 Lietuvos studentų sportinę delegaciją, įskaitant ir trenerius.
Koks buvo jūsų gyvenimo credo, kuris nuolat stūmė į priekį. Juk buvote ir Europos universitetinio sporto asociacijos Vykdomojo komiteto narys, Tarptautinės universitetų sporto federacijos Kontrolės komisijos narys, Lietuvos studentų sportinių delegacijų vadovas pasaulio vasaros ir žiemos Universiadose, vienas SELL (Baltijos šalių ir Suomijos) studentų sporto žaidynių atgaivintojų, parašėte kelias knygas?
Patiko posakis „Jei sugebėsi pažvelgti toliau už kitus – toli nueisi“. O mano gyvenimo credo – niekada neišduoti tiesos, niekada nepasiklysti miške ir sąžinėje.
Kai sutinki žmones, kurie gerbia ir myli sportą, pajunti, kad nuo jų labai daug kas priklauso.
1993 metais Bufale per konferencijų užmezgiau ryšius su vienu iš Marso Snickerio atstovų.
„Snickers“ įmonė savo produkcija tada kėlė koją ir į Rytų Europą, 1994 metais LVKKI aktų salėje su „Snickers“ atstovais surengėme konferenciją apie sportą ir mitybą.
Pasiklausyti fantastiškai įdomių pranešimų susirinkdavo po kelis šimtus žmonių, vykdavo „Snickers“ produkcijos degustacijos.
1995 metais su dukart olimpiniu čempionu Gintautu Umaru Kaune surengėme gatvės krepšinio 3×3 turnyrą, kuriame dalyvavo net 600 komandų, pradedant moksleiviais ir baigiant garbingo amžiaus žaidėjais.
Visą dieną lijo, tačiau komandos nesiskirstė ir laukdavo savo eilės žaisti.
Kokios studentų sporto problemos ir šiandien jums atrodo aktualiausios?
Didelė žala studentų sportui ta, kad universitetuose nebeliko pakankamo kiekio dėstytojų-trenerių.
Dirbantys universitetuose dėstytojai dabar laukia „gatavos produkcijos“, o patys nesistengia išugdyti didesnio meistriškumo sportininkų, nes neturi reikiamų sąlygų.
Kodėl dabar mūsų geresni studentai sportininkai stengiasi studijuoti Amerikoje? Todėl, kad ten jiems sudarytos geros sąlygos sportuoti ir mokytis.
Ko norėtumėte palinkėti savo užaugintam kūdikiui – Lietuvos studentų sporto asociacijai?
Ir toliau puoselėti tai, kas iškovota, įgyvendinti idėjas ir siekius, stengtis įveikti visus sunkumus ir niekada, niekada nepasiduoti.
