
Marytė Marcinkevičiūtė
Lapkričio 19-ąją 75 metų jubiliejų sutinka keturių parolimpinių žaidynių dalyvis alytiškis Algirdas Tatulis.
Atlantoje disko metimo rungtyje jis buvote ketvirtas (41 m 94 cm), Sidnėjuje – penktas (41.31), Atėnuose – trečias (43.62), o Pekine – dešimtas (35.38).
Legendinis sportininkas pasižymėjo ir 1991 metais per atvirą JAV neįgalių čempionatą, kur tapo čempionu disko metimo ir rutulio stūmimo rungtyse, o ieties metimo sektoriuje pelnė bronzą.
Sėkmingi alytiškiui buvo pasaulio ir Europos neįgaliųjų čempionatai.
1998-aisiais pasaulio čempionate Ispanijoje disko metimo varžybose jis buvo trečias.
2001-aisiais Europos čempionate Šveicarijoje pelnė du medalius: toliausiai nusviedė diską ir buvo trečias ieties metimo sektoriuje.
2003-iaisiais Olandijoje tapo Europos čempionu, metant diską, o 2005-aisiais Suomijoje – vicečempionu.
A.Tatulis pasižymėjo ir pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse: 2005-aisiais Brazilijoje ir 2007-aisiais Taivane laimėjo bronzos medalius, o 2011-aisiais Jungtiniuose Arabų Emiratuose tapo vicečempionu.
Alytiškis 1991-2009 -aisiais laimėjo medalių atviruose Belgijos, Olandijos, Lenkijos ir Čekijos čempionatuose, pelnė apdovanojimų ir Lietuvos neįgaliųjų įvairių sporto šakų čempionatuose.
2004 metais A. Tatulis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Nuo tų įspūdingų pergalių prabėgo jau keli dešimtmečiai, už nugaros liko keturios paralimpinės žaidynės, o šiandien A. Tatulis su ta pačia sportine dvasia sutinka savo 75-ąjį gimtadienį.
Septyniasdešimt penkeri – skaičius, kuris daugeliui reiškia ramų poilsį, tačiau jubiliatui tai tik dar vienas garbingas etapas po ketverių paralimpinių žaidynių maratono.
Jei A. Tatulio paklaustumėte, kas sunkiau – dalyvauti ketveriose paralimpinėse žaidynėse ir išplėšti bronzą Atėnuose, ar pasiruošti 75-ojo jubiliejaus šventei, jis tikriausiai tik šyptelėtų, nes tai – nepakartojama jo gyvenimo kelionė.
„Atėnuose iškovota bronza jau seniai tapo istorijos dalimi, tačiau mano, kovotojo, dvasia, atvedusi ant pjedestalo, niekur nedingo“, – teigia jubiliatas.
Kai paralimpiniai stadionai jau praeityje, kaip dabar gyvena legendinis lengvaatletis, kaip jis vertina savo metus?
„Nueitas nemažas laiko tarpas, jungiantis jaunystės ir brandos metus. Augau mažame Daugų miestelyje vos galą su galu suduriančioje šeimoje.
Dėka savo užsispyrimo, tikslo siekimo, padedant šeimai, manau, galiu didžiuotis savo nueitu gyvenimo keliu.
Traumos, treniruočių pasekmės primena apie metus, bet stengiuosi tai nesureikšminti“, – sako A. Tatulis.
Jis kiek išgyvena, kad šiemet kovo mėnesį buvo likviduotas jo įkurtas Alytaus neįgaliųjų sportinis sveikatingumo klubas „Viltis“, kuriuo jis taip didžiavosi. Ir kad už įspūdingą laimėjimą Atėnų paralimpinėse žaidynėse negauna sportininko rentos, nes pagal įstatymą nepriklauso.
Tačiau nuo 2018 metų balandžio 1-osios jam skiriama antro laipsnio valstybinė pensija (148,56 eurai), kuri nors ir maža suma popieriuje, bet didelė atrama gyvenime.
Žvelgiant iš 75-erių metų aukštumos, kuo šiandien didžiuojatės labiau – Atėnų paralimpinėse žaidynėse iškovotu medaliu ar pačiu keliu, kuris iki jo atvedė?
Iškovotas medalis – tai didelio, sunkaus darbo rezultatas. Didžiuojuosi, kad nepaisant nesėkmių, vidinių intrigų neatsisakiau siekti užsibrėžto tikslo.
Tačiau kartu teko atsisakyti ir nemažos dalies asmeninio gyvenimo.
Ar ir šiandieną dar rusena didelė aistra ženkliukams, medaliams, ordinams, įvairiems apdovanojimams? Kiek jų turite sukaupęs, kada ta aistra užsikūrė?
Viskas prasidėjo nuo draugystės su būsimąja žmona Milda, kuri rinko ženkliukus. Ta bacila greitai užsikrėčiau ir aš.
Kai 1996-aisiais atstovavau šaliai Atlantos parolimpinėse žaidynėse, nusivežiau ir ženkliukų.
Pamačiau, kad jais keičiasi ne vienas sportininkas, ženkliukai yra puiki bendravimo priemonė.
Iš Atlantos į namus parsivežiau 500 ženkliukų. Tai mane paskatino dar labiau įnikti į šią sritį, užsimezgė ryšiai su rimtais kolekcininkais.
Aktyvaus sportavimo metais mane kai kas laikė nenormaliu dėl tų ženkliukų.
Viename užsienietiškų žurnalų netgi buvau užfiksuotas su ženkliukais ant savo protezo, kuris buvo apmautas kojine ir visas nusagstytas ženkliukais.
Per tarptautines varžybas daug kas mane gaudydavo ir fotografuodavo ar filmuodavo, ne kartą buvau rodomas per vietines televizijas.
Kolekcionavimo aistra nedingo iki šių dienų, gal tik dabar labiau renkuosi ženkliukus, medalius su disko metimu.
Pradėjau kolekcionuoti ir įvairius stalo bei sieninius laikrodžius, kurių turiu jau 23.
Kiek visko turiu savo kolekcijoje, sunku ir suskaičiuoti. Kai tik atsiranda mažiausia proga save parodyti, ja mielai pasinaudoju – moku pasidžiaugti tuo, ką turi sukaupęs – ordinais, medaliais, ženkliukais, laikrodžiais.
Iš kurių paralimpinių žaidynių namo grįžote su didžiausiu kolekcijų kraičiu, gal ėmėte netgi parodose dalyvauti, kiek jų iš viso esate surengęs?
Parsiveždavau iš visų olimpinių žaidynių, o daugiausiai, manau, iš Sidnėjaus ir Atlantos.
Esu Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos narys, dalyvauju jos veikloje.
Nedidelė pastovi ekspozicija veikia UAB „ Pirmas žingsnis“ Kaune, esu surengęs parodą Alytaus miesto savivaldybėje.
Ilgą laiką jums didelė atgaiva buvo neįgaliųjų sportinis sveikatingumo klubas „Vilties“, kur puiki pagalbininkė buvo jūsų žmona Milda, klubo sekretorė, buhalterė, pavaduotoja, reikalų tvarkytoja. Ar dar gyvuoja šis klubas?
Su keliais sporto entuziastais neįgaliųjų sportinio sveikatingumo klubą „Viltis“ įkūriau 1990-ųjų gruodžio 12 dieną.
Tai buvo mano darbas, gyvenimas. Klubo veikla buvo ypač aktyvi: klubo sportininkai vykdavo į šalies čempionatus, patys organizuodavome tarptautinius renginius, pasikviesdami sportininkų netgi iš Prancūzijos, Lenkijos.
Organizavome klubo įvairius sporto renginius su Lietuvos neįgaliaisiais, edukacines, pažintines išvykas.
Per 35 klubo veiklos metus nemažai Alytaus miesto neįgaliųjų gerino savo sveikatą, leido laisvalaikį.
Tačiau kaip toje pasakoje yra pradžia, yra ir pabaiga. Dideliam mano nusivylimui, šiemet kovo mėnesį klubas buvo likviduotas.
Sugrįžkime į praeitį: jūsų gyvenimą iš pagrindų pakeitė 1978 metais liepos 21 dieną įvykusi skaudi nelaimė, kai dirbdamas Šaldytuvų gamykloje patyrėte gamybinę traumą ir netekote kairės kojos. Kas jums padėjo nepalūžti, pakilti naujam gyvenimui?
Nelaimė atsitiko pačioje jaunystėje, man buvo 24-eri. Jau buvau sukūręs šeimą, laukėme antro vaikelio.
Atsirado didelių problemų. Žlugo mano svajonės stoti studijuoti į tuometį Kūno kultūros institutą.
Reikėjo galvoti, ką toliau daryti. Nepalūžti labai padėjo šeima, artimieji, draugai. Į pagalbą atėjo sportas, neleidęs dvasiškai palūžti.
Kadangi visą laiką sportavau, sužinojau, kad yra toks neįgalių sportas ir greitai pradėjau reikštis jo veikloje.
Pamažu pradėjau treniruotis, mėnuo po mėnesio, metai po metų tvirtėjo ne tik raumenys, bet ir nusiteikimas vėl tapti visaverčiu žmogumi.
Esu nepaprastai laimingas, kad per tiek metų pats sau įrodžiau ir peržengiau visus barjerus, nugalėjau save, pamyniau kai kurių trenerių metodikas ir biurokratų nuostatas.
Dalyvavau visur: sunkioji, lengvoji atletika, tenisas. Sporte turėjau tikslą visada būti tarp geriausių.
Labai greit supratau kad reikia mokytis: 1978-aisiais baigiau Daugų žemės ūkio technikumą, o 1986-aisiais neakivaizdiniu būdu – Vilniaus pedagoginį institutą.
Keturios paralimpinės žaidynės – tai keturi skirtingi gyvenimo etapai, kokia kiekvienos jų atmosfera, koks pirmas vaizdas iškyla prieš akis?
Tai nematyti pasaulio kraštai, naujos pažintys, pati žaidynių atmosfera. Paralimpinėse žaidynėse susirenka pasaulio geriausi atletai, norintys parodyti savo sugebėjimus, garsinti savo šalį.
Viską puikiai prisimenu, nė viena graži pergalė ar skaudu pralaimėjimas neužsimiršo.
Kokį momentą iš tų ketverių paralimpinių žaidynių atsimenate ryškiausiai iki pat šių dienų?
Atėnų paralimpines žaidynes. Dar ir šiandieną puikiai menu, kokį didžiulį džiaugsmą išgyvenau, kai man buvo kabinamas medalis.
Tokius iškilmingus apdovanojimus matydavau anksčiau ir įsijausdavau į sportininkų jausmus, kartu su jais netgi ašarą nubraukdavau.
Man tas atsitiko Atėnuose. Nepakartojama, kai stovėjau ant nugalėtojų pakylos ir į viršų kilo mažos šalies vėliava – jaučiausi Lietuvos dalelyte, atstovavau Lietuvai, savo miestui.
Per Atėnų olimpines žaidynes, nors ir buvau vyriausias lengvaatletis (53 metai), bet pavyko laimėti bronzos medalį.
Tai pats svariausias mano laimėjimas karjeroje. Olimpiniame stadione diską mėčiau ketvirtas, savo paskutiniojo bandymo eilės dar laukė daug sportininkų.
Žiūrėjau į savo varžovus ir bijojau. Baigėsi visi metimai, o aš savęs mintyse tarsi klausiu: „ Algi, bet tu juk – trečias!“.
Nežinojau, ką daryti: šaukti ar verkti iš džiaugsmo. Nusiraminau, ir varžybų lyg nebūta.
Tačiau kai užlipau ant nugalėtojų pakylos ir į viršų kilo vėliavos – ašaros ėmė trykšti iš akių.
Šis medalis – tik viena stotelė ilgoje kelionėje, apėmusioje ketverias paralimpines žaidynes, tūkstančius prakaito lašų ir geležinę valią.
Olimpinis bronzos medalis kilstelėjo mane į viršų. Tikrai netrūko populiarumo: radijas, televizija, susitikimai su visuomeninėmis organizacijomis.
Ką iškovotas bronzos medalis Atėnuose jums pasakė apie jus patį tokio, ko iki tol galbūt nė neįtarėte?
Valia, tikslo pasiekimas Dabar suprantu, kodėl byra džiaugsmo ašaros.
Ar turėjote kokį nors mažą, galbūt, kitiems nematomą ritualą prieš startą, kuris padėdavo susikaupti ir nuraminti jaudulį?
Turėjau gintaro pakabuką, kuris buvo mano talismanas. O ritualo neturėjau.
Kokia smulkmena iš paralimpinio kaimelio gyvenimo šiandien sukelia pačią šilčiausią šypseną?
Sportininkų gausa, nuoširdus bendravimas, net ir nemokant tos šalies kalbos.
Sėkmingai dalyvavote ir pasaulio bei Europos čempionatuose, kuris jų labiausiai įsiminė?
Auksas Europos čempionate Šveicarijoje. Tai pirmas aukso medalis, pelnytas Europoje. Paskui buvo daug apdovanojimų, visi buvo man svarbūs.




































Buvote universalus lengvaatletis: mėtėte diską ir ietį, stumdėte rutulį. Kuri rungtis jums buvo pati mieliausia? Kurioje jų iškovojote daugiausiai pergalių ir pasiekėte Lietuvos neįgaliųjų rekordų?
Dalyvaujant neįgaliųjų sporto veikloje iš pradžių man svarbiausia buvo sportuoti, dalyvauti varžybose.
Vėliau supratau, kad norint siekti pačių geriausių rezultatų, turi rinktis. Aš pasirinkau lengvąją atletiką – disko metimą. Čia pasiekiau daugiausia pergalių.
Kokia jūsų didžiausia pergalė už stadionų ribos, apie kurią žino tik patys artimiausi žmonės?
Siekdamas pergalių, nelabai turėjau laiko. Kolekcionavimas – viena mano aistrų.
Ar jūsų šeimoje yra daugiau sportininkų?
Sūnus Arnoldas kažkiek lankė plaukimą, o dukra Evelina – tinklinį. Jau seniai jie gyvena ne Lietuvoje: dukra – Amerikoje, o sūnus – Anglijoje.
Auga trečią klasę Amerikoje lankanti anūkėlė Elizabet, kuri kasmet su mama mus aplanko, pabūna kokias dvi savaites ir suteikia daug džiaugsmo valandų.
Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris šiandien susiduria su sunkumais ir galvoja, kad jo svajonė yra nepasiekiama?
Jeigu turi tikslą, sunkumus visada įveiksi. Svarbu tikėti savimi, turėti savo idealą, kurio pasiekimai, valia turėtų būti pavyzdžiu, siekiant įgyvendinti svajonę.
Reikia daug dirbti, o susidūrus su nesėkme – nenuleisti rankų.
Ko šiandien norėtumėte palinkėti pats sau 75-ojo gimtadienio dieną ir kokią svajonę dar norėtumėte įgyvendinti?
Norėčiau stiprios sveikatos, išlaikyti gerus santykius su vaikais, jų šeimomis.
Džiaugtis anūke Elizabet, kuriai sportas irgi nėra svetimas. Išugdyti paralimpietį.
Esu numatęs kelis talentingus neįgaliuosius sportininkus, juos norėčiau treniruoti, kad pasiektų didelių meistriškumo aukštumų.
Vienas puikiai sudėtas 1 m 90 cm negalią turintis jaunuolis nuo Marijampolės jau važinėja pas mane treniruotis.
***
Sveikinimas
Norime nuoširdžiai pasveikinti ketverių paralimpinių žaidynių dalyvį, Atėnų bronzinį prizininką
Algirdą Tatulį,
sutinkantį savo 75-ąjį gimtadienį. Jūsų garbingi metai – tai aukščiausios prabos medalis, nukaltas iš ištvermės, drąsos ir meilės gyvenimui.
Jūsų gyvenimas – tai nenutrūkstantis maratonas, kuriame kiekvienas žingsnis paženklintas geležine valia ir dvasios stiprybe.
Linkime jums puikios sveikatos ir pasididžiavimo tuo, ką sukūrėte ir įkvėpėte kitiems.
Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija







