
Rugpjūčio 10 dieną 75 metų sutinkantis ilgametis Lietuvos gimnastikos federacijos prezidentas Algimantas Antanas Gudiškis teigia, jog jo karjeroje didelį vaidmenį suvaidino 1993 metų pakvietimas dirbti Vyriausybės patarėju kūno kultūros ir sporto klausimais.
Ketverius metus jam teko dirbti su dviem dabar jau šviesaus atminimo Premjerais – Adolfu Šleževičiumi ir Mindaugu Stankevičiumi.
„Supratau valstybės politiką, pamačiau ministerijų darbą, išsiugdžiau pareigos jausmą, išmokau vertinti duotą žodį. Didelis mūsų žmonių trūkumas, kad jie mato tik savo kiemo politiką, į įvairias instancijas ateina tik su savo problemomis. Jeigu jas matytų plačiau, valstybiškai, būtų visai kita šneka“, – dabar teigia A.A.Gudiškis.
Dar dirbdamas Vyriausybėje, jis 1994 metais buvo pakviestas vadovauti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto fondui, o nuo 1996 m. gruodžio mėnesio, atsisveikinęs su Vyriausybe, liko dirbti Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete ir čia darbavosi iki 2021 metų kovo 8-osios.
Savo jubiliejų A.A.Gudiškis sutinka sportiškai nusiteikęs, kiekviena jo diena prasideda ryto mankšta, fizinis aktyvumas tapo jo dideliu gyvenimo draugu, todėl ir savo metų nesureikšmina: „ Duok Dieve, visiems tiek nugyventi ir taip gerai jaustis“
Ar jums, Lietuvos gimnastikos federacijos prezidentui, 75-erių jubiliejinio gimtadienio nesugadino geriausio Lietuvos gimnasto Roberto Tvorogalo pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kai jis abejuose pratimuose nepateko į finalus?
Savo gimtadienį pasitinku geros nuotaikos, pilnas energijos ir optimistiškai nusiteikęs. Kai pasižiūriu į pasą, tai suprantu, jog reikia tik džiaugtis tuo, ką turiu.
Mūsų gimnasto pasirodymas Paryžiaus olimpinėse žaidynėse nuotaikos nesugadino, nes buvo ilgas ir sunkus jo kelias iki patekimo į laimingųjų sąrašą.
Reikia būti realistu: žaidynių sportinės gimnastikos varžybose varžėsi 96 pajėgiausi pasaulio gimnastai.
Todėl būti tarp jų – didelė garbė ir laimėjimas. Sportinėje gimnastikoje viską lemia judesių tikslumas ir sekundžių dalys.
Nors truputis ne taip ir iškrenti iš lyderių grupės. Svarbiausia, kad Robertas nėra sugniuždytas ir pailsėjęs vėl pradės naują savo etapą sportinėje karjeroje.
Kokios mintys kilo tuo metu?
Žinoma, visada norisi geriausio rezultato, bet esu realistas, todėl pasiruošęs sutikti įvairius variantus.
Leisim sportininkui pailsėti, atsigauti ir tuomet su treneriu aptarsime visą eigą. Reikia su optimizmu žiūrėti į ateitį.
Keliose olimpinėse žaidynės jums teko pabuvoti, keliose jų dalyvavo gimnastai, jums vadovaujant federacijai?
Kaip olimpinių žaidynių stebėtojas, turiu nemažą bagažą. Pirmosios buvo Maskvos olimpinės žaidynės 1980 metais.
Vykau su „Sputnik“ grupe į antrąją žaidynių pusę, tad teko laimė stebėti žaidynių uždarymą Lužnikų stadione.
Tuomet pirmą kartą savo akimis pamačiau tą olimpinių žaidynių didingumą.
Į savo antrąsias žaidynes 1996 metais Atlantoje jau vykau kaip Lietuvos olimpinės delegacijos vadovo pavaduotojas, todėl buvau ne vien stebėtojas, bet ir rūpinausi įvairiais klausimais.
Dar kitose žaidynėse teko rūpintis Lietuvos olimpinių sporto šakų federacijų vadovų grupėmis.
Taip prabėgo Sidnėjaus olimpinės žaidynės 2000-aisiais, Atėnų 2004-aisiais, Pekino 2008-aisiais, Londono 2012-aisiais, Rio de Žaneiro 2016-aisiais.
Ruošėmės vykti ir į Tokijo olimpines žaidynes 2000-aisiais, bet pasaulinė pandemija sužlugdė visus planus.
Džiaugiuosi, kad olimpinėse žaidynėse teko matyti Lietuvos gimnastų pasirodymus.
Man vadovaujant federacijai, Jelena Zanevskaja dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse moterų sportinės gimnastikos varžybose ir daugiakovėje užėmė 54 vietą.
Londone sportinės gimnastikos varžybose dalyvavo du mūsų gimnastai: Laura Švilpaitė daugiakovėje užėmė 50 vietą, o Rokas Guščinas pratimuose ant arklio buvo 17.
Robertas Tvorogalas Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse daugiakovėje buvo 42-as, o atraminiame šuolyje – 15-as.
Tokijo olimpinėse žaidynėse Robertas daugiakovėje buvo 46-as, o atraminiame šuolyje – 18-as.
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, kurias stebėjau per televiziją, Robertas pratimuose ant lygiagrečių buvo 55-as ir pratimuose ant skersinio – 18-as.
Kur sutiksite savo jubiliejų ir koks bus žmonių ratas?
Savo gimtadienius norisi sutikti kuo ramiau, bet ne visuomet taip gaunasi. Šį jubiliejų sutiksiu su šeima restorane, norisi kuo mažiau apkrauti darbu savo artimuosius.
Lietuvos gimnastikos federacijai vadovaujate nuo 2002 metų. Kuo užkariaujate tokį didelį gimnastų šeimos pasitikėjimą, nes darbas nėra lengvas: gimnastika – tai ne viena sporto šaka, o penki atskiri žmonių kolektyvai?
Laikas tikrai nemažas. 2002-aisiais Klaipėdoje turėjo vykti pasaulio sportinės aerobikos čempionatas, kuriam pasirengimas nevyko sklandžiai, o šalies gimnastikos federacijoje ir visoje bendruomenėje vyko dideli nesutarimai.
Tuometiniai LGF vadovai – viceprezidentė Vaida Kubilienė ir generalinis sekretorius Aleksandras Marčenkovas – atvyko į LTOK būstinę ir pakvietė mane vadovauti LGF.
Didžiajai daliai gimnastikos bendruomenės pritarus, liepos 2 dieną buvau išrinktas LGF prezidentu.
Pradžia buvo sunki, nes likome be finansų ir su skolomis Tarptautinei gimnastikos federacijai.
Bendras sutarimas ir nusiteikimas veiklai leido mums atsigauti ir sustiprėti tiek finansiškai, tiek organizacine prasme.
Visuomeninėse pareigose svarbu išsaugoti kolektyvo darną, entuziazmą ir kūrybiškumą.
Todėl ir dirbame vieni kitus palaikydami, patardami ir padėdami. Gimnastikos šeima labai didelė ir kiekviena grupė turi savo pagalbininkų bei rėmėjų ratą. Tai ypač palengvina bendrą veiklą.
Tapdamas federacijos prezidentu, siekiau, kad žmonės dirbtų, nebūtų centrinio vadovavimo, nes jie yra kūrybingi, puikūs savo srities specialistai. Tereikia koordinuoti jų bendrus veiksmus.






















Ar nė karto nesusvyravote, nekilo mintis, kad gal užtenka, reikia išeiti?
Iki šiol tokios minties nebuvo. Tiesiog jauti kolegų palaikymą ir pritarimą savo veiklai.
Tačiau, žinoma, nieko nėra amžino, todėl jau žvalgausi, kas galėtų mane pakeisti.
Kada jūsų gyvenime atsirado gimnastika? Juk besimokydamas Šakių rajono Kudirkos Naumiesčio vidurinėje mokykloje, buvote neblogo lygio lengvaatletis, bėgiojote vidutinius nuotolius, atstovavote rajono rinktinei, o studijų metais Vilniaus pedagoginiame institute jus netgi treniravo legendinis bėgimo specialistas Povilas Karoblis?
Mano laikais mokykloje buvome susiskirstę į grupes: vieni sportavo, kiti dainavo, dar kiti šoko, o kai kurie buvo visiškai pasyvūs.
Mes, aktyviai sportuojantys, eidavome ten, kur mokytojas kviesdavo. Aš gana neblogai bėgiojau ir dalyvaudavau rajono sportinės gimnastikos varžybose, atstovaudavau Šakių rajono rinktinei.
Šias abi sporto šakas mėgau vienodai. Laikant stojimo į Vilniaus pedagoginį institutą normatyvus, tarp visų stojančiųjų laimėjau 1000 m bėgimą.
Tuomet treneris Povilas Karoblis manęs jau nepaleido, pakvietė treniruotis. Gimnastiką teko užmiršti.
Kam turėtumėte būti dėkingas, jog lengvąją atletiką iškeitėte į gimnastiką ir jau 22 metus su ja esate kartu?
Jau minėtiems Vaidai Kubilienei ir Aleksandrui Marčenkovui, kurie mane įkalbėjo užimti federacijos prezidento pareigas.
Žinoma, palaikė ir tuometiniai LTOK vadovai, ypač prezidentas Artūras Poviliūnas, kurio parama man buvo ypač svarbi ir teikė tvirtybės pirmuose žingsniuose.
Ar gimnastika per tą laiką smarkiai pasikeitė? Koks prietaisas jaunystėje buvo jūsų pats mėgstamiausias? Kokio lygio gimnastu pavyko tapti?
Gimnastika, tikriausiai, labiausiai tobulėjanti sporto šaka. Kiekvienas Europos ar pasaulio čempionatas, olimpinės žaidynės atneša naujovių, įvairių naujų elementų.
Kyla gimnastų pasirodymų sudėtingumas. Man labiausiai patiko skersinis ir lygiagretės.
Tikriausiai todėl, kad skersinį turėjau įsirengęs namie, o lygiagretės buvo mokyklos sporto salėje ir per pertraukas dažnai eidavome „pasitikrinti“ su kitais klasiokais.
Didelių laimėjimų nesu iškovojęs, buvau rajono lygio sportininkas.
Sukaupėte didžiulę sporto organizatoriaus darbo patirtį: dirbote tuomečiame Vilniaus sporto komitete, Vilniaus „Žalgirio“ sporto mokykloje, net 20 metų vadovavote savo įkurtam „Žalgirio“ irklavimo klubui, kuriame nuo mažų dienų užaugo Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė Kristina Poplavskaja, dirbote Vyriausybės patarėju, o po to savo gyvenimą susiejote su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Kurį savo gyvenimo etapą vadintumėte pačiu brandžiausiu, sėkmingiausiu?
Praleisti ketveri metai Vyriausybės aparate buvo didelis šuolis į profesinę brandą, patirtį ir veiklos apimtį.
Priimami sprendimai buvo itin svarbūs dažniausiai visam šalies sporto sąjūdžiui.
Todėl visuomet stengiausi tartis, analizuoti ir tik tuomet spręsti. Turėjau puikų dabar, didelį Premjerų Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus palaikymą. Jie abu buvo dideli sporto mylėtojai.


























Kurį savo gyvenimo etapą norėtumėte pakartoti?
Su malonumu kartočiau viską dar kartą, tik deja ..
Dirbdamas LTOK, nemažai prisidėjote prie knygų apie Lietuvos olimpiečius leidybos. Projektas buvo labai gražus, kaip galvojate ar jis bus tęsiamas toliau?
Dirbant LTOK, pavyko suburti sporto žurnalistų ir sporto žinovų nemažą būrį šiai veiklai.
Po LTOK Vykdomojo komiteto palaiminimo prasidėjo ilgas darbas. Šiuo metu yra išleisti leidinio „Lietuvos olimpiečiai“ trys tomai.
Jie apima nuo pirmųjų lietuvių startų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 1924 metais ir baigiasi XXII žiemos olimpinėmis žaidynėmis Sočyje.
Manau, kad šiuo metu tai nėra pats svarbiausias darbo baras LTOK.
Ar sunkus sporto organizatoriaus darbas?
Organizacinis darbas tikriausiai yra vienas sunkiausių sporto sistemoje. Sporto organizatoriai yra dviejų tipų: vadovaujantys asmenys kolektyvui ir užduočių vykdytojai.
Organizacinis vadovas turi būti geras strategas ir matyti kolektyvo ateitį bei tikslus. Jis kolektyve – svarbiausias.
Vadovo klaidos gali sužlugdyti visą organizaciją. Vykdytojai organizuoja savo darbą pagal gautas užduotis ir nurodymus.
Darbas sunkus ir atsakingas, dažniausiai nežiūrima darbo valandų. Bet jie gali sužlugdyti tik savo darbo barą. Ir jei vadovas įžvalgus, tokio darbuotojo veikla sustabdoma anksčiau.
Kuris šiandienos sporto vadovas jus imponuoja?
Iš šios dienos sporto vadovų labiausiai išsiskiria LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Dar nė vienas Lietuvos sporto vadovas nėra pasiekęs tokių organizacinių aukštumų.
Ne vien sporto pasiekimai LTOK prezidentei leido tai pasiekti. Tai ir pasitikėjimas savimi, bendravimo menas, atsakomybė už patikėtą darbą ar veiklą, puikius savo srities žinovas. Kai tai turi vienas žmogus, jis yra lyderis.
Kaip tapti geru sporto organizatoriumi?
Geru organizatoriumi negimstama, juo tampama. Žinoma, daug reikšmės turi ir įgimtos savybės: gebėjimas bendrauti ir savo veiklos perspektyvos matymas. O paskui – darbas ir dar kartą darbas, prižiūrint geram vadovui.
Kuri gyvenimo akimirka jums suteikė daugiausiai džiaugsmo ir kuri – išgyvenimų?
Labiausiai džiaugiausi sūnaus Mindaugo gimimu, o skaudžiausios buvo artimųjų netektys.
Pastaraisiais metais tapote ypač fiziškai aktyvus, su žmona Irena vadovaujate šiaurietiškajam ėjimo klubui „8 žingsniai“, su komanda dalyvaujate įvairiuose žygiuose Lietuvoje, leidžiatės į žygius ir kitose šalyse. Kurie jums labiausiai įsiminė?
Su žmona Irena įsteigėm šiaurietiškojo ėjimo klubą „8 žingsniai“, nes norėjosi aktyvios veiklos sau ir padėti kitiems panašaus amžiaus žmonėms.
Tuo metu į Lietuvą atėjo šiaurietiškojo ėjimo bumas ir mums tai labai tiko. Dabar klube jau yra daugiau kaip 40 žmonių.
Du kartus per savaitę rengiame treniruotes Vilniuje, pagal orą pasirenkame tinkamą trasą.
Kiekvieną mėnesį organizuojame žygius įvairiuose Lietuvos kampeliuose šūkiu „Pažink Lietuvą žingsniuojant“.
Todėl ne tik žygiuojame 12-20 km, bet turime ir edukacinę programą bei skanius, dažniausiai pagal vietinius receptus paruoštus pietus.
Vieną kartą per metus vasarą rengiame keliones į užsienį. Jau lankėmės Ventspilyje (Latvija), Augustave (Lenkija).
Bet labiausiai įsiminė žygiavimas Madeiros saloje ir Islandijoje. Gamta ir reljefas padarė didžiulį įspūdį.
Islandijoje teko pavaikščioti dar šilta lava ir ledynais, pajausti karštas vandens versmes ir jose išsimaudyti, stebėtis krioklių didybe ir gausumu.
Ar dabar sportuojate kiekvieną dieną?
Kiekvieną rytą su žmona pradedame ryto mankšta. Iš pradžių – balkone, o tuomet ant gimnastikos kilimo.
Ir tik tuomet jau kavos puodelis. Antradieniais ir ketvirtadieniais laukia šiaurietiškojo ėjimo treniruotės.
Dar kasdien minu dviračio pedalus balkone. Stengiuosi palaikyti sportinę formą, gal todėl ir sveikata nesiskundžiu.
Sveikas ir aktyvus gyvenimo būdas gerina miego kokybę. Fizinis aktyvumas – tai ne vien gera savijauta ir sveikata, bet ir normalus svoris. Man pavyko atsikratyti 12 kg viršsvorio.
Kur dažniausiai praleidžiate savo atostogas, ką per jas mėgstate veikti?
Atostogauti stengiuosi ne Vilniuje, visada gamtos prieglobstyje: gražiame Lietuvos kampelyje arba užsienyje.
Ir visur viena sąlyga – turi būti sąlygos aktyviai veiklai. Prabanga atostogose vargina.
Ar viską įgyvendinote, ką buvote susiplanavęs, kokius sau uždavinius dar bandysite kelti, sulaukus savo jubiliejaus?
Manau, kad įgyvendinau viską, ką buvau susiplanavęs. Naujų planų sau jau nekelsiu.
Reikia sėkmingai baigti dabartinius darbus ir kuo ilgiau išlikti aktyviu ir darbingu.
Dar esu ir Lietuvos olimpinės kolekcininkų asociacijos narys, todėl laisvalaikiu visiškai malonu pavartyti sportinius leidinius, sudalyvauti parodose, peržiūrėti savo rinkinius.
Ko sau ir savo bendraamžiams, sulaukusiems 75-erių, norėtumėte palinkėti?
Būti aktyviais, žvaliais ir darbingais. O tai suteiks pilnatvę ir laikas neprailgsm laukiant senatvės.



















VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.