Marytė Marcinkevičiūtė
Gruodžio 17 dieną 75 metų jubiliejų sutiko žinomas Lietuvos sporto organizatorius, buvęs Lietuvos dziudo federacijos (1992–2000), Lietuvos kuraš federacijos (1999–2009) ir Lietuvos neolimpinio komiteto (2006–2011) prezidentas, dabar – Lietuvos tautinių imtynių federacijos prezidentas vilnietis Gintautas Vileita.
Kai neseniai Vilniuje vyko pasaulio ukrainietiškų imtynių už diržų čempionatas ir tarptautinis tautinių imtynių festivalis, kurį organizavo G. Vileitos vadovaujama Lietuvos tautinių imtynių federacija, o dėl nugalėtojų vardų kovojo 16 šalių sportininkai, jis sulaukė daug sveikinimų artėjančio jubiliejaus proga ir pagyrų už šauniai surengtą imtynių šventę.
Praeityje G. Vileita – puikus graikų-romėnų imtynininkas: 1969, 1972, 1974 metų Lietuvos čempionas, beveik dešimt metų (1965–1974) atstovavo Lietuvos rinktinei, buvo SSRS sporto meistras.
Socialiniame tinkle „Facebook“ paskyroje „Lietuvos imtynės“ G. Vileitos jubiliejaus dieną apie jį buvo rašoma: „Gintautas ryškius pėdsakus yra palikęs tiek šalies olimpinėje bei neolimpinių sporto šakų veikloje, tiek tarptautiniuose įvairių dvikovinių stilių vandenyse.
Panevėžyje gimusio sporto veikėjo CV anketoje puikuojasi klasikinių (dabar graikų-romėnų) imtynių, dziudo, kuraš, ristynių ir kitų tautinių imtynių stilių pavadinimai, prie kurių plėtros nemenka dalimi prisidėjo jubiliatas.
Gintauto patirties, imtynių suvokimo, diplomatinės savybės ir entuziazmo išraiška perkopė šalies ribas – sunku įsivaizduoti, kad koks nors europietis ateity vadovautų tradiciniams Azijos šalių imtynių stiliams.
Tuo tarpu G. Vileita nuo 2008 metų buvo ne kartą renkamas Tarptautinės imtynių federacijos (dabar UWW) Pasaulio tautinių imtynių komiteto prezidentu.
Matyt, patirties gelbėti sunkiai tarpusavyje kalbą randančioje Rytų kultūrų aplinkoje Gintautas įgijo 1980-aisiais, kuomet metus laiko darbavosi pirmininko pavaduotojo pareigose šalies Skęstančiųjų gelbėjimo draugijos centro komitete“.
Gintautai, jubiliejaus proga sugrįžkite į savo praeitį ir prisiminkite jaunas dienas. Koks augote vaikas, kaip sekėsi mokslas?
Mokiausi labai prastai (šypsosi…). Teko du kartus lankyti pirmą klasę: pirmą sykį – Panevėžio trečiojoje septynmetėje mokykloje lietuvių kalba, o antrą – Eupatorijoje (dabar okupuotame Kryme), vaikų sanatorijoje, tik jau rusų kalba.
Buvau aktyvus vaikas: alkūnės ir keliai visada buvo nubrozdinti ir mėlyni. Baigus pirmą klasę, vasarą tuberkuliozės bacila persimetė į mano sumuštą kairės kojos kelį.
Lietuvos gydytojai padarė viską, kad suvaldytų ligą. Toliau teko rinktis: ar šalinti meniską ir nebelankstyti kojos, ar bandyti gydytis klimatu Kryme ar Šveicarijoje.
Tęsiant mokslus Lietuvoje, buvau atleistas nuo fizinio lavinimo pamokų, tačiau už mokyklą dalyvaudavau miesto lengvosios atletikos pirmenybėse.
Atstovavau savo mokyklai ir miesto matematikos olimpiadoje ir tarp septintokų užėmiau antrą vietą.
Dėl polinkio į tiksliuosius mokslus devintoje klasėje perėjau į kitą mokyklą, kur buvo sustiprinta fizika, chemija ir matematika.
Bandžiau lankyti futbolą, gimnastiką, sklandymą, bet galų gale apsistojau ties tais laikais vadintomis klasikinėmis imtynėmis.
Gana greitai pasiekiau gerų rezultatų ir kai kurių mokytojų pranašautą gražią ateitį matematikos srityje iškeičiau į sportą.
Dešimtą ir vienuoliktą klases lankiau Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
Gavęs mokyklos baigimo atestatą, įkalbėjau dar du klasės draugus kartu stoti į Klaipėdos jūreivystės mokyklą.
Kaip į tai reagavo tėvai?
Čia suveikė, kaip sakau, „genetika“. Tėvas buvo šaulių būrio vadas, mamos dvi seserys ir brolis dešimt metų kalėjo toli nuo tėvynės, o dar viena sesuo – JAV.
Likus savaitei iki prašymų pateikimo aukštosioms mokykloms termino, iš Klaipėdos grįžo mano dokumentai.
Nusprendžiau eiti į kariuomenę. Tiesa, netrukus gavau Vilniaus ir Kauno trenerių kvietimus stoti į Vilniaus universitetą ar Kūno kultūros institutą.
Tėvai nesidžiaugė mano noru tarnauti, o man Vilnius niekada nepatiko. Kaune turėjau močiutę ir plačią giminę, tad, nenorėdamas skaudinti tėvų, įstojau į KKI.
Kuriuo keliu norėjote žengti studijuodamas: trenerio ar sporto organizatoriaus?
Kai buvau trečiame kurse, Medicinos instituto sporto klubo vadovas, garsus praeityje lengvaatletis Alfonsas Vietrinas norėjo matyti visapusiškai išprususią, stiprią medicinos studentų sporto komandą ir pakvietė mane suburti imtynių grupę, kurią treniravau 1970–1972 metais.
Jis labai stengėsi ir mūsų triūsas nenuėjo veltui. Man jau gyvenant Vilniuje, KMI imtynių komanda 1973 – iaisiais per Lietuvos aukštųjų mokyklų žaidynes iškovojo antrą vietą, į priekį praleidusi tik KKI.
Visada norėjau turėti savo auklėtinių, kam galėčiau perduoti sukauptą patirtį ir kartu tobulėti. Apie organizatoriaus darbą, juolab Vilniuje, tada niekada negalvojau.
Nuo 1972-ųjų prasidėjo labai sėkminga jūsų sporto organizatoriaus karjera: nuo Respublikinio sporto metodikos kabineto metodininko, vyriausiojo metodininko, direktoriaus, Kūno kultūros ir sporto komiteto Sporto valdybos viršininko iki Respublikinės aukštojo sportinio meistriškumo mokyklos direktoriaus. Kaip vertinate šį beveik 20 metų laikotarpį iki 1991-ųjų?
Trečiame kurse su Janina sukūrėme šeimą, o ketvirtame tapau tėvu. Panevėžio sporto komiteto pirmininkas Vilhelmas Martynas Variakojis tikėjosi, kad grįšiu į gimtinę.
Tačiau mes su jo kolega kauniečiu Viktoru Želviu susitarėme, jog gausime šeimyninį bendrabutį ir liksiu Kaune dirbti treneriu.
Bet koją pakišo „pirklys“ iš Vilniaus. Visai prieš darbo skirstymo komisijos posėdį dekanas supažindino mane su Algimantu Patamsiu.
Reikia pripažinti, jis buvo ne tik geras treneris, bet ir stiprus psichologas. Atvykau į Vilnių viena mintimi – tobulėti imtynėse, nes tuo metu geriausi mano svorio kategorijos imtynininkai gyveno Vilniuje, tarp jų ir mano jaunystės favoritas Juozas Raubiška.
Tačiau A. Patamsis, tikriausiai, dar būdamas Kaune, jau žinojo, jog po metų užims Vilniaus konservatorijos katedros vedėjo pareigas ir „pakišo“ mane į įvairius postus.
Taip ir prasidėjo karuselė: kas ketverius metus keisdavosi mano statusas (pareigos), o aš paskutinysis sužinodavau apie pokyčius – kaip dabar pasakytų, „sužinojau iš spaudos“.
Kuris iš tų darbų buvo sunkiausias, pareikalavęs daugiausiai jėgų?
Dar būdamas jaunas išgirdau posakį: „Reikia daryti viską gerai, nes blogai išeina savaime.“
Niekada savęs netausodavau, dirbau visu pajėgumu. Natūralu, kad nuo tokio požiūrio labiausiai nukentėjo šeima.
Objektyvumo dėlei reikėtų pabrėžti, jog visi šeimos nariai vienaip ar kitaip buvo ir lieka mano pirmieji pagalbininkai.
Dabar skundžiamasi, jog plėtojant sportinę veiklą ypač trūksta lėšų. Kaip buvo sovietmečiu, ar pinigų sportui irgi trūko, kuo buvo galima džiaugtis ir kas labiausiai kėlė įtampą?
Kai Zigmantas Motiekaitis 1974-aisiais mane pakvietė į Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetą vadovauti imtynėms, per metus šios sporto šakos finansavimas išaugo triskart ir kasmet didėjo, nes gerėjo rezultatai.
1975-aisiais per SSRS tautų spartakiadą Lietuvos imtynininkai liko tuščiomis, o 1979-aisiais Eugenijus Misiūnas užėmė ketvirtą vietą ir komanda pelnė 49 taškus.
Vėliau, kuriant Respublikinę aukštojo sportinio meistriškumo mokyklą (RASMM), kilo problemų dėl komplektacijos ir didelio darbo, kai reikėjo įteisinti vieną ar kitą sprendimą, tačiau finansai nebuvo opiausia bėda.
Kūno kultūros ir sporto komiteto vadovybė sugebėjo ta olimpinio centro idėja užkrėsti ne tik Finansų ministerijos atsakingus darbuotojus, bet ir ministrą Romualdą Sikorskį.
Sunku ir patikėti, bet 1987–1991 metais Respublikinės ASMM geriausiųjų trenerių atlyginimas buvo prilygintas Lietuvos ministerijų vadovų atlyginimams, o 129 sportininkų maitinimo normos atitiko SSRS rinktinės narių lygį.
Daugiau kaip pusei sportininkų maitinimo ekvivalentas buvo didesnis nei Respublikinės ASMM direktoriaus atlyginimas – toks tuometinių valstybės vadovų požiūris buvo į šios mokyklos sportininkus.
Tačiau vėliau sporto funkcionierių pastangomis šis centras buvo panaikintas.
Daug sportininkų, tarp jų ir Virgilijus Alekna, kuris dar mokydamasis Panevėžio internatinėje sporto mokykloje naudojosi RASMM paslaugomis, liko nepaklausūs. Ši mokykla buvo kuriama Sąjūdžio laikais ir Sąjūdžio idėjomis.
Respublikinės ASMM dviratininkų jaunimo rinktinė 1989-aisiais rudenį Olandijoje dalyvavo tarptautinėse varžybose ir kovojo su savo vėliava – Trispalvė plevėsavo apdovanojimų ceremonijoje.
Trečią varžybų dieną SSRS pasiuntinybės atstovai privertė organizatorius pakeisti vėliavą, tačiau jiems išvykus, kitą dieną kitame mieste vėl plevėsavo mūsų Trispalvė.
Lietuvos dziudo federacija 1992–2000 metais jums patikėjo prezidento postą, o 2006–2011 m. tapote Lietuvos neolimpinio komiteto prezidentu. Kaip sekėsi vadovauti?
Visada siekiau veiklos, o ne tik stebėjau, kas vyksta. Atstovaudamas Lietuvos dziudo federacijai, buvau Europos dziudo sąjungos audito komisijos, vykdomojo komiteto narys ir iždininkas.
Lietuvoje organizavome seminarus, atvykdavo vedantieji pasaulio ir Europos teisėjai, lankėsi pasaulio ir Europos federacijų prezidentai.
Kai vyko Šiaurės šalių žaidynės, iš Europos dziudo sąjungos (EJU) gavome tatamį.
Lietuvos neolimpinis komitetas buvo iniciatorius, kuriant Europos sporto komitetą.
2007-aisiais Kijeve įvyko pirmosios Europos neolimpinių sporto šakų žaidynės.
2008 metais sausį Lozanoje per Europos olimpinių komitetų posėdį mes pristatėme tas žaidynes ir pasiūlėme kartu organizuoti Europos žaidynes, kuriose būtų ir olimpinės, ir neolimpinės sporto šakos.
Buvo sudaryta bendra darbo grupė šiam projektui įgyvendinti, ir man teko joje dirbti.
Kaip atsitiko, kad pradėjote domėtis tautinėmis imtynėmis, ypač Azijos šalių stiliais? Kas jus įkvėpė ir paskatino?
Tėvas. Po kelių mėnesių, kai pradėjau užsiiminėti imtynėmis, Panevėžyje vyko miesto pirmenybės.
Abu tėvai atėjo jų pažiūrėti ir aš tapau čempionu. Grįžus namo, mama labai nerimavo, kad tai gali būti pavojinga sporto šaka, ir paklausė tėvo, ką jis galvoja. Jis trumpai atsakė: „Tai ne mūsų imtynės“, turėdamas mintyje, kad ne lietuviškos.
Vėliau dar daug kartų kovojau Panevėžyje, tačiau tėvas nebematė nė vienos kovos, nors žinojau, jog domisi ir didžiuojasi mano pergalėmis.
Iš estų buvau girdėjęs, kad iki karo vykdavo jų imtynių čempionatai už diržų.
Tiesa, po karo, kai estai norėjo pratęsti šias tradicijas, jiems buvo pasakyta, kad „turime tarybinį sambo“.
1993 -iaisiais vykusioje posovietinių šalių dziudo konferencijoje kalbėta apie mūsų federacijų integraciją į Europos ir pasaulio dziudo sistemą.
Uzbekijos dziudo federacijos prezidentas prašė pagalbos, atgaivinant jų tautines imtynes, ir aš prisiminiau tėvą, estus bei lietuviškas ristynes. Taip prasidėjo mano kelionė per kopas.
Kurių šalių tautinės imtynės jums daro didžiausią įspūdį?
Sunku atsakyti. Be abejo, įspūdingi pilni stadionai: nuo 8 iki 110 tūkstančių žiūrovų, varžybose dalyvauja nuo keliasdešimties iki kelių tūkstančių sportininkų.
Tačiau ne mažiau pagarbos nusipelno ir vos keli tūkstančiai žmonių, kurie vyksta į Alpes, dar kelis kilometrus eina pėsčiomis, kad kartą per metus galėtų pasigalynėti ir stebėti imtynes už diržų.
Arba tie, kurie krauna šieną ir ritinėjasi bet kur ir bet kada. Visi, kurie puoselėja tradicijas ir randa potraukį senovinei protėvių veiklai, yra verti pagarbos.
Tokį požiūrį mes visi turime puoselėti, kad turėtumėm ką perduoti vaikams ir vaikaičiams.
Džiaugiuosi, kad per visą savo veiklą sutikau aibę iškilių žmonių ne tik sporto, bet ir visuomenininkų, verslo ir valstybininkų autoritetų.
Dėl to buvo verta eiti dar nepramintais, kupinais problemų ir netikėtumų takais, kad juos sutikti ir gauti iš jų išminties.
Negatyvo irgi būta, bet jis lieka gyvenimo paraštėse, sportiškai tariant – užribyje.
