Marytė Marcinkevičiūtė
Gegužės 6 dieną 80 metų jubiliejų sutiko praeityje žinomas Lietuvos gimnastas, sportinės gimnastikos puoselėtojas, sporto organizatorius Aleksandras Marčenkovas.
„Daug kas, sulaukęs mano amžiaus, giriasi, kad jaučiasi dar stiprus ir darbingas. Viskas priklauso nuo to, kaip tu eksploatavai savo organizmą. Tai galiu palyginti su mašina. Kuo smarkiau ją eksploatuoji, tuo ji greičiau nusidėvi.
Sulaukęs garbaus amžiaus, toliau stengiuosi būti aktyvus. Gyvenu Pilaitėje, keliuosi labai anksti, pusę šešių. Anksčiau mėgdavau nuvažiuoti į Kūno kultūros ir sporto departamentą, kuriame prabėgo nemažai mano karjeros metų ir dirbo daug mano draugų, su jais būdavo smagu vėl pasimatyti. Tačiau dabar gaila, kad tos sporto mekos jau nebėra.
Kaip buvęs gimnastas, visiems patariu sparčiai vaikščioti su lazdomis, nes tai labai sveika visai kraujagyslių sistemai.
Būtinai reikia mankštinti sąnarius, raiščius, raumenis, nes priešingu atveju žmonės greitai pradės stabarėti.
Pratimų nereikia ypatingų, gerai padeda ir patys paprasčiausi“, – patarimų negaili jubiliatas.
A.Marčenkovas – Lietuvos sportinės gimnastikos ant lygiagrečių (1969 m.) ir daugiakovės (1966-1967 bei 1969 m.) čempionas, taip pat daugiakovės (1968, 1971 m.) vicečempionas.
Dabar pavasarį ir vasarą jubiliatui didelė atgaiva – sodyba Valkininkuose prie Versekos upės, įtekančios į Merkį.
Sodyboje Aleksandras keliskart per metus pjauna žolę, kaitinasi pirtelėje, tvenkinyje gaudo žuvį, sodybą puošia žmonos auginamos gėlės.
„Sunkiau būna žiemą, kai tų darbų sumažėja. Labai mėgstu rudenį, kada galiu miške pagrybauti. Žinau jų geras vietas, daug prisigrybauju. Tik gaila, kad nuo praėjusių metų grybai pabėgo iš Dzūkijos miškų“, – sako Aleksandras.
Pradėkime nuo jūsų karjeros. Kuo jus sudomino sportinė gimnastika, kuri Lietuvoje nebuvo populiari?
Nuo penktos klasės rimtai ir daug sportavau. Buvau nedidelio ūgio, lengvas, vikrus, stiprus.
Mūsų mokykloje fizinio lavinimo mokytoja buvo gimnastė, kuri mane ir nusivedė į Gimnastikos sporto mokyklą.
Nuo tada ir prasidėjo mano gimnasto kelias. Greitai pasivijau ir pralenkiau savo bendraamžius ir vyresnius.
Po kelerių metų mane Kūno kultūros instituto Gimnastikos katedros docentas, vienas pirmųjų Lietuvos sporto meistrų, 16 kartų Lietuvos čempionas Algirdas Čėsna pakvietė kartu treniruotis su studentais.
Jau vienuoliktoje klasėje sugebėjau varžytis pagal sporto meistrų programą ir patekau į Lietuvos rinktinę ruoštis 1963 metų SSRS tautų spartakiadai.
Tuo metu SSRS sportinės gimnastikos rinktinė, kuriai galėjo atstovauti 15 respublikų, Maskvos ir Leningrado gimnastai, buvo viena stipriausių pasaulyje.
Lietuva dar tik mokėsi tikros, pasaulinės gimnastikos, todėl viskas buvo priešakyje.
Ar gimnastika buvo pirmoji sporto šaka, kurią pasirinkote, ar bandėte ir kitas?
Mano rezultatai gimnastikoje augo kaip ant mielių, bet prieš tai buvau pabandęs ir kitas sporto šakas.
Labai patikau bokso treneriams, kurie po kelių treniruočių įžvelgė manyje tuometinį garsų bokso meistrą, 12 kartų Lietuvos čempioną Algimantą Zurzą.
Treneriai manęs ieškojo netgi namuose, turėjau nemažai vargo, kol juos įtikinau, jog muštynės ne man. Jų akyse buvau geras lengvasvoris.
Ar anksčiau per Lietuvos sportinės gimnastikos čempionatus buvo didelė konkurencija, kas buvo jūsų pagrindiniai varžovai?
Konkurencija buvo nemaža, tarkime, vien meistrų programoje apdovanojimų siekdavo apie 15 gimnastų.
Baigęs vidurinę mokyklą, įstojau į LKKI ir, pasimokęs vos kelerius mėnesius, su 11 kitų sporto šakų studentų buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos.
Jeigu būčiau mokęsis Žemės ūkio ar Veterinarijos akademijose, tarnybos būčiau išvengęs.
Iš pradžių tarnavau Baltarusijoje, o kiek vėliau patekau į Smolensko sporto dalinį, kur kartu su šešiais gimnastais iš Rusijos, Estijos, Latvijos ir Ukrainos pusantrų metų treniravomės Smolensko kūno kultūros institute.
Paskutiniuosius pusantrų tarnybos metų praleidau Kaune.
Tada ryškus Lietuvos sportinės gimnastikos lyderis buvo LKKI bebaigiantis iš Maskvos CSKA klubo atvykęs aukštos klasės gimnastas leningradietis (dabar – Sankt Peterburgas) Valerijus Koblinecas, o aš po tarnybos tik pradėjau studijuoti.
Jis už mane buvo kokiais penkeriais metais vyresnis ir jam per Lietuvos čempionatus nebuvo lygių.
Tuometė SSRS gimnastikos federacijos politika buvo tokia: kad visose respublikose būtų gimnastikos centrai, kurie buvo nemokamai aprūpinami gimnastikos prietaisais, į juos dirbti buvo atsiunčiami sportininkai ir treneriai.
Būtent iš CSKA klubo ir atvyko Valerijus Koblinecas, kuris baigė KKI ir dabar gyvena Kaune.
Pirmaisiais metais aš jam dar pralaimėdavau, o po to pavykdavo ir nugalėti.
1966-aisiais įvykdžiau SSRS sporto meistro normatyvą.
Gerų gimnastų treniravosi ir vilniečio trenerio Ivano Michailenkos, kuris buvo atvykęs iš Ukrainos ir dabar yra šviesaus atminimo.
Dažniausiai tekdavo varžytis tik Lietuvoje, o į kitas šalis ar nuvažiuodavote?
Dažniausiai tekdavo varžytis Sovietų Sąjungoje, kurioje sportinės gimnastikos meistriškumas, kaip ir Japonijoje bei Kinijoje, buvo ypač aukštas. Tų šalių gimnastai buvo stipriausi pasaulyje.
Mums per akis užteko tos tikrosios sportinės gimnastikos. Mano treneriui Algirdui Čėsnai pirmajam iš Lietuvos sportinės gimnastikos trenerių pavyko užmegzti ryšius su lenkais ir aš, LKKI studentas, šalies rinktinės sudėtyje vienintelį kartą dalyvavau tarptautiniame gimnastikos turnyre Lenkijoje.
Tose varžybose ilgą laiką pirmavau, bet nepavyko ant skersinio ir likau antras.
Dalyvavau trejose (1963, 1967 ir 1971 metais) SSRS tautų spartakiadose. Tobulėjau, bet pasivyti tuometinius SSRS rinktinės narius buvo neįmanoma.
Tik vienintelei 14 kartų Lietuvos sportinės gimnastikos čempionei Juzefai Žurauskaitei 1967 metais per spartakiadą pavyko patekti į finalą ir atraminiame šuolyje džiaugtis ketvirtąja vieta.
Apskritai gimnastika – jaunųjų sportas. Ir labai daug priklauso nuo to, kokioje aplinkoje ir su kuo tu sportuoji.
Tai labai gerai suprato trenerė Vaida Kubilienė, kuri su Dalia Kutkaite, jai patekus į SSRS jaunimo rinktinę, daugiausiai treniravosi Ukrainoje su geriausiomis meninės gimnastikos atstovėmis.
Kuriame sportinės gimnastikos pratime jums geriausiai sekėsi?
Vyrų varžybų programą sudarė šešios rungtys: laisvieji pratimai, arklys, žiedai, lygiagretės, skersinis ir šuoliai.
Dažniausiai rungtyniaudavau daugiakovės varžybose, o geriausiai sekėsi varžytis ant arklio ir lygiagrečių.
Kodėl nusprendėte baigti gimnasto karjerą, kas skubino?
Skubino gyvenimas, karjerą baigiau 1971-aisiais. Jaunimas pradėjo mane lenkti ir nors dar buvau pajėgus, bet nemėgau pralaimėti. Kai pralaimi –jokio džiaugsmo, jokio malonumo.
Aktyviai jau nesitreniravau 1970 metais, o po metų, baigęs LKKI, buvau paskirtas dirbti treneriu Kauno gimnastikos sporto mokykloje, treniravau merginų rinktinę.
Darbas patiko, buvo įdomu, o ir sekėsi neblogai. Gana greitai pasimatė ir rezultatai.
Tuo laikmečiu techninės sporto šakos – sportinė ir meninė gimnastikos, dailusis čiuožimas, padarė milžinišką šuolį sudėtingumo atžvilgiu.
Merginos ant savo prietaisų pradėjo daryti vyrų gimnastikos sudėtingus elementus ir joms jau reikėjo vyrų trenerio.
1971-aisiais mane į sportinę gimnastiką vėl sugražino Kauno sporto vadovai.
Mat tais metais vyko Lietuvos spartakiada, kurioje vykdavo principinės Vilniaus ir Kauno sportininkų kovos.
Kauniečių komandai per sportinės gimnastikos varžybas sporto meistrų programoje trūko šešto įskaitinio žmogaus.
Miesto sporto komiteto vadovai priprašė manęs gelbėti komandą ir už tai pažadėjo paskyrą automobiliui „Žiguliai“ pirkti. Tuo sugundžiau.
Truputį pasitreniravau, per varžybas pelniau medalių ir taškų bei Kauno komandai padėjau nugalėti.
Buvau maloniai nustebintas, kad už sėkmingą pasirodymą gavau paskyrą „Žiguliams“ pirkti.
Tačiau kauniečiams pralaimėjus lengvosios atletikos varžybas, Lietuvos spartakiadą komandinėje įskaitoje keliais taškais laimėjo Vilnius.
1973-iaisiais gavau pasiūlymą dirbti pedagoginį darbą LKKI vyr. dėstytoju Gimnastikos katedroje, kurioje dirbau iki 1986 metų.
Kokia buvo sportinė gimnastika jūsų sportavimo laikais, ar ji smarkai skyrėsi nuo šiandienos?
Labai skyrėsi, nėra ką ir lyginti. Ką darėme mes ir ką dabar daro mūsų olimpietis Robertas Tvorogalas – skirtumas kaip tarp žemės ir dangaus.
Dabar labai sudėtingi visi gimnastikos pratimai.
1968-1980 metais Lietuvoje pradėjo kurtis nauji gimnastikos sporto centrai, buvo įkurtos dvi specializuotis gimnastikos sporto bazės Vilniuje ir Kaune.
Lietuvos gimnastikos federacija turėjo gerą prezidentą Kazimierą Žemaitaitį.
Atvyko trenerių iš kitų respublikų. Gerų gimnastikos specialistų paruošė ir LKKI gimnastikos katedra.
Akivaizdus pavyzdys – aerobikos specialistė, buvusi sportinės gimnastikos sporto meistrė, mano auklėtinė Roma Aleksandravičienė, kuri ir šiandieną dirba negailėdama savęs.
Manau, kad jos treniruojamos auklėtinės dar netarė paskutiniojo žodžio.
1986-aisiais buvote pakviestas dirbti Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetą gimnastikos vyr. treneriu ir dirbote šešerius metus. Ar buvo sunku skirtis su gimtuoju Kaunu ir su kokiais sportininkais kartu augote?
Sporto komitete buvau atsakingas už Lietuvos gimnastikos federacijos, kurią sudarė meninė, sportinė ir bendroji gimnastikos, aerobika bei Lietuvos kultūrizmo federacijos organizacinio darbo veiklą.
Pradžia buvo nelengva. Šešerius metus gyvenau Kaune ir kasdien važinėdavau į darbą Vilniuje.
Laimei, tuomečiame Kūno kultūros ir sporto komitete dirbo draugiški ir profesionalūs žmonės, puikūs savo darbo žinovai.
Tik geru žodžiu prisimenu pirmininką Zigmantą Motiekaitį, Vytą Nėnių. Kolektyvas buvo vieningas, kaip viena šeima.
Visą savo gyvenimą praleidus gimnastikoje, į darbą eidavau kaip į šventę. Nedirbau nė vieno darbo, kuris man nepatiktų.
Jausdavau didelį malonumą, kai kažkam pavykdavo nugalėti, kai atsirasdavo geros sąlygos tobulėti.
Dirbant Sporto komitete prisiliečiau prie Dalios Kutkaitės (meninė gimnastika), Sergejaus Rumbučio (sportinė gimnastika) ir Visagino akrobatų laimėjimų.
Dirbant Lietuvos gimnastikos federacijos generaliniu sekretoriumi, jums pavyko prisijaukinti SSRS gimnastikos federaciją. Kaip tai pavyko padaryti?
Tuos gerus santykius su Maskva užmezgė mano treneris Algirdas Čėsna. O man vadovaujant jie irgi neblogėjo.
Dabar su šypsena veide prisimenu, kaip į Maskvą visada vykdavau su dovanėlėmis. SSRS gimnastikos federacijos vadovus visada pavaišindavau lietuviškais deficitiniais produktais: skilandžiu, rūkytais lašiniais, „Palangos“ ir „Dainavos“ alkoholiniais gėrimais.
Tai man daug nekainuodavo, o rusų federacijoje visada buvau laukiams ir sutinkamas išskėstomis rankomis: „Sanočka atvažiavo“.
O po kelių savaičių iš Maskvos į Lietuvą atvykdavo vagonas, prikrautas pačių naujausių gimnastikos prietaisų, kurių taip stokodavome ir už kuriuos nieko nereikėjo mokėti.
Tie prietaisai nukeliaudavo į Gimnastikos mokyklą ir jais ilgai naudojosi mūsų gimnastai.
SSRS sporto komitetas Kauno halėje mums netgi patikėjo surengti SSRS moksleivių spartakiados gimnastikos varžybas.
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras sporto organizatorius?
Pirmiausiai jis turi būti geras savo srities profesionalas, mylėti savo darbą. Geras sporto organizatorius – tai Dievo dovana.
Tarkime, Vaida Elena Kubilienė kaip sportininkė nebuvo meninės gimnastikos žvaigždė, bet kaip organizatorė ji buvo nepakartojama.
Tačiau ji padarė šiurkščią klaidą su savo auklėtine, Europos čempione Dalia Kutkaite, dėl to su ja netgi susipykau.
Trenerė turėjo labiau stengtis, kad absoliuti 1982 metų Europos čempionė, baigusi karjerą ir Vilniaus pedagoginį institutą, liktų dirbti Vilniuje kartu su ja, o ne atsidurtų Panevėžyje.
Tada trenerė būtų viską organizavusi, o darbščioji Dalia viską įgyvendinusi – būtų nuostabus duetas.
Tačiau neužilgo mūsų gimnastikos legenda pasirinko darbą Ispanijoje.
Kada jūsų karjeroje buvo sunkiausia?
Gana sunku buvo persiorientuoti po 1990 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma.
Neliko to vieningo kolektyvo. Kiekvienos sporto šakos federacija užsidarė savo kiaute.
Vietoje sporto specialistų atsirado politinio pasitikėjimo „specialistai”. Užsidarė tos dvi naujos specializuotos sporto bazės Vilniuje ir Kaune.
Patį didžiausią smūgį patyriau, kai pradėjo uždarinėti Visagino atominę elektrinę, kurios dėka ten buvo pastatyta geriausia Europoje specializuota sportinės akrobatikos bazė.
Atvyko dirbti geriausi tos sporto šakos treneriai. Ilgai nereikėjo laukti, kaip ant pliko lauko gimė Europos, pasaulio čempionai ir prizininkai.
Nepamiršiu, kai į paskutiniąsias pasiruošimo Europos ar pasaulio čempionatams stovyklas braudavosi Rusijos, Ukrainos, kitų valstybių rinktinės.
Tačiau šiandien nėra AE, nėra ir pinigų, nėra ir buvusių rezultatų.
Šiandien guodžiuosi tuo, kad Lietuvos gimnastikos federacija, vadovaujama prezidento Algimanto Gudiškio ir generalinio sekretoriaus Algimanto Prunskaus, nenuleido rankų.
Kad ir kaip nelengva, bet jau trečiose iš eilės olimpinėse žaidynėse turime tikrą talentą ir saldainiuką ant skersinio – 29-erių Robertą Tvorogalą, kuris iškovojo kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes.
Tai bus jo trečiosios žaidynės karjeroje ir tikiuosi, kad vienas kartas nemeluos.
Paskutinioji jūsų aktyvios veiklos stotelė – 2003-2009 metais vyr. specialisto darbas Lietuvos sporto federacijų sąjungoje. Ar po to buvo sunku išeiti į užtarnautą poilsį?
Dirbant Sporto komitete, šeimoje buvo įtempti santykiai, nes pradėjau išgėrinėti.
Netekus darbo, Vytas Nėnius man ištiesė pagalbos ranką ir pasiūlė dirbti Lietuvos sporto federacijų sąjungoje, kad iki pensijos nelikčiau be darbo.
Rengdavome daug įvairių masinių ir kitų renginių, tačiau jaučiausi kaip kažkoks išlaikytinis, išgyvenau, kad tas darbas buvo ne mano.
Į užtarnautą poilsį išėjau skaudama širdimi – kaip greitai prabėgo aktyvus gyvenimas.
