Marytė Marcinkevičiūtė
Širvintos turi ne vieną legendinę sporto asmenybę. Viena jų – ilgametis sporto organizatorius Borisas Sockis, balandžio 19 dieną sutikęs savo 75-erių jubiliejų. Šio Širvintų sporto tėvu vadinamo specialisto dėka nedideliame miestelyje gimė ir suklestėjo vizitine kortele tapęs žolės riedulys.
Širvintų rajono merės Živilės Pinskuvienės įvardintas kaip žolės riedulio krikštatėvis, B. Sockis iki šių dienų yra glaudžiai susijęs su šia sporto šaka.
Jis – neatsiejama Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) dalis, Europos žolės riedulio federacijos (EHF) komisaras-inspektorius.
„Su žolės rieduliu susigyvenau ir jau skaičiuoju 42-uosius draugystės metus. Jeigu būsiu reikalingas, tai ir toliau mūsų draugystė tęsis“ – sako EHF komisras.
Jūsų 75-erių jubiliejus sutapo su Šv. Velykomis, teskyrė vos viena diena. Ar pirmą kartą teko pasidžiaugti dviguba švente karjeroje?
Tokia švente džiaugiausi antrą kartą. Pirmą kartą – 2013 -aisiais per Europos vyrų žolės riedulio klubų čempionato Iššūkio taurės IV varžybas Zagrebe (Kroatija).
Tada ten rungtyniavo ir Vilniaus „Ardas-Rudamina“, pasidalijęs 1-2 vietas, bei Širvintų „Inta-Baltic Champignons”, užėmęs 6-7 vietas.
Per iškilmingą vakarienę kroatai sužinojo apie mano gimimo datą. Buvau pasveikintas ir gausiai apdovanotas kroatiškais suvenyrais.
Jubiliejaus proga gražią dovaną jums įteikė dukra, visą šeimą pakvietusi aplankyti Italiją ir susipažinti su ta šalimi. Kokių įspūdžių parsivežėte iš kelionės?
Mano dukra Maja Grigaliūnienė, dirbanti Europos tarybos generaliniame sekretoriate Briuselyje, ir anūkė Ieva Grigaliūnaitė jubiliejaus proga pakvietė mane ir žmoną Reginą aplankyti priešventinę Italiją.
Savaitei apsigyvenome Romoje, ją visą išmaišėme. Didžiausią įspūdį paliko Vatikanas.
Stebėjome įspūdingą Vezuvijaus kraterį, aplankėme atkastą Pompėjos miestą, Tivolyje grožėjomės vila d’Este.
Labai gaila, kad mums išvykus, antrąją šv. Velykų dieną mirė Popiežius Pranciškus.
Sulaukėte 75-erių, ne vienas jūsų bendraamžis laiką ramiai su leidžia ant sofos prie televizoriaus, o jūs iki šios dienos esate aktyvus Lietuvos žolės riedulyje. Kur semiatės energijos ir motyvacijos?
Juk seniai aišku, kuo pavirsta netekantis, stovintis vanduo. Man daktarai po dviejų klubų operacijų rekomendavo nebėgioti, o aktyviai vaikščioti.
Tą ir darau. Mūsų Širvintų marias per dieną apeinu kelis kartus, mankštinuosi, jaučiuosi gerai.
Visiems linkiu būti fiziškai aktyviems. Tiek vidutinio, tiek didelio intensyvumo fizinė veikla gerina sveikatą, neleidžia per anksti pasenti.
Jaunystėje neblogai žaidėte futbolą ir krepšinį, stengėtės pasiekti didelį meistriškumą, net stojote į Statybos technikumą, garsėjantį savo krepšinio tradicijomis. Ar nesidomėjote žolės rieduliu ir jo nežaidėte?
Besimokydamas Ukmergės 3-ioje vidurinėje mokykloje lankiau du sporto būrelius – krepšinio ir futbolo.
Vėliau futbolą palikau, nors ir teko žaisti Ukmergės „Vienybės“ dublerių komandoje.
Po tarnybos sovietų armijoje (1968- 1970) pradėjau mokytis Vilniaus statybos technikume (1970-1973), kur buvo suburta pajėgi krepšinio komanda, vadovaujama dabar jau šviesaus atminimo trenerio Jono Skuodžio.
Jai atstovaudamas tapau Lietuvos specialiųjų ir vidurinių mokyklų čempionu.
Patekau į rinktinę ir du kartus (1972-1973) laimėjome Pabaltijo respublikų specialiųjų ir vidurinių mokyklų čempionatus.
Besimokydamas Vilniuje pradėjau daug teisėjauti krepšinio varžybose. 1972 -aisiais man buvo suteikta respublikinė teisėjo kategorija.
Teko teisėjauti SSRS aukščiausios lygos dublerių varžybose Piatigorske, Nikolajeve, Benderuose.
Vilniaus sporto rūmuose per SSRS krepšinio čempionatą teko dirbti sekretoriate.
Gerai prisimenu, kaip man, rašant rungtynių protokolą, drebėjo ir prakaitavo rankos, kai žaidė Maskvos CSKA ir Leningrado „Spartak“.
Žolės riedulys tais laikas nebuvo patekęs į mano akiratį.
Savo gyvenimą Širvintose susiejote su sporto organizatoriaus darbu: buvote “Nemuno” (1973–1987) ir “Žalgirio” (1987–1992) sporto draugijų rajono tarybos pirmininkas, rajono savivaldybės administracijos kūno kultūros ir sporto koordinatorius (1992–2007), savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas (2007-2019 m.). Kokia buvo ta sistema, kurią teko kuruoti ir daugelį metų pačiam kurti, kokie liko prisiminimai?
Dirbdamas „Nemuno“, „Žalgirio“ sporto draugijų pirmininku, rajono sporto koordinatoriumi, teko kartu su rajono sporto komiteto pirmininku Petru Žyge vadovauti rajono sportiniam gyvenimui.
Tais laikais Lietuvoje ir rajone vykdavo daug kolūkių ir tarybinių ūkių kompleksinių sporto žaidynių, Lietuvos spartakiadų, įvairių sporto šakų čempionatų, PDG daugiakovės varžybų, sporto švenčių ir kitų renginių.
Teko daug organizacinio darbo: ruošti komandas, jas aprūpinti sporto inventoriumi, sudaryti sąlygas išvykti į varžybas, rūpintis sporto baze.
1975-aisiais įstojau į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, kurį sėkmingai baigiau 1980 -aisiais. Įgijau daug reikalingų žinių.
Sėkmingas darbas davė vaisių: Širvintos tapo sportišku Lietuvos miestu. Mūsų sportininkai aktyviai dalyvavo ir pasiekė aukštų rezultatų Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo sporto žaidynėse, Lietuvos mokinių olimpiniame festivalyje.
Šeštoje rajonų grupėje (pagal gyventojų skaičių) širvintiškiai tapo nugalėtojais ir prizininkais.
Kai 1983-aisiais įžymaus Lietuvos moterų žolės riedulio rinktinės trenerio, dabar jau šviesaus atminimo Rimanto Čaikausko dėka į Širvintas atkeliavo žolės riedulys, buvote vienas tų, kuris pritarėte tai iniciatyvai, pats rodydamas gražių pavyzdį – nusprendėte tapti žolės riedulio teisėju. Kas jus motyvavo imtis to iššūkio, nes lygiagrečiai buvo ir krepšinis?
Širvintų rajone pradėjus kultivuoti naują sporto šaką – žolės riedulį – ir dalyvaujant Lietuvos varžybose, buvo reikalingi teisėjai.
Komandos treneriui Vidmantui Strakšiui paprašius ir rekomendavus, kad teisėjaučiau, pradėjau nelengva teisėjo darbą.
Aktyvų krepšinio teisėjavimą reikėjo stabdyti. Teisėjavimo pradžia žolės riedulyje buvo nelengva.
Iš pradžių daug padėjo Lietuvos žolės riedulio pradininkas gydytojas Feliksas Paškevičius, dabar jau šviesaus atminmo Rimantas Čaikauskas ir Jonas Sakalauskas, taip pat Jurijus Kuzminas ir Vytas Kanaporis.
Po kelerių metų teisėjavimo Lietuvoje 1993-aisiais su Šiaulių „Tauro“ moterų komanda išvykau debiutinio teisėjavimo į Riuselsheimo miestą (Vokietija), kur vyko Europos moterų uždarųjų patalpų čempionato varžybos. Ten šiaulietės užėmė šeštą vietą.
Tarptautinėse žolės riedulio varžybose oficiali yra anglų kalba, o aš mokykloje mokiausi vokiečių.
Buvo sunku bendrauti su kolegomis teisėjais, žaidėjais, treneriais. Laikui bėgant atsirado patirtis, specifinė žolės riedulio kalba, terminai leido pasijusti tvirčiau ir toliau sėkmingai teisėjauti.
Kai Širvintose prasidėjo žolės riedulio bumas, gal žolės riedulį pamėgo ir jūsų dukra?
Dukra Maja, šeštoje-septintoje klasėje lankė žolės riedulio treniruotes, dalyvavo varžybose.
Tačiau pasirinkusi kitą veiklą, ji metė žaisti.
Tapote Lietuvos nacionalinės žolės riedulio ir krepšinio kategorijos teisėju, ar sunku buvo suderinti teisėjavimą ir vienai, ir kitai sporto šakai, kas nulėmė, kad pasilikote būnant žolės riedulyje?
Lietuvoje krepšinis – religija, yra daug gerų teisėjų, o žolės riedulyje jų trūksta.
Dvejose sporto šakose suderinti teisėjavimą praktiškai buvo neįmanoma. Sezono varžybų metu visi savaitgaliai buvo užimti.
Nuo 1993 metų teko teisėjauti Europos žolės riedulio čempionatuose Slovakijoje (1993–1995, 1998, 2006) ir Vokietijoje (1994), taip pat tarptautiniuose turnyruose Škotijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Graikijoje, kitur. Kas labiausiai įsiminė ir kodėl?
Ypač įsiminė 1994-ųjų Europos moterų žolės riedulio federacijos taurių laimėtojų varžybos Škotijos sostinėje Edinburge.
Į varžybas su Širvintų „Intos“ komanda, treniruojama Vidmanto Strakšio, vykome autobusu.
Pakeliui nedideliame Prancūzijoje miestelyje maudėmės Atlanto vandenyne, komanda dalyvavo tarptautiniame festivalyje ir užėmė antrą vietą.
Iš ten – per Paryžių, kuriame dar buvo surengta ir ekskursija, per Lamanšą į Londoną, kur irgi pavaikščiojome po miestą – ir Edinburgas.
Tai buvo pati ilgiausia kelionė autobusu per beveik visą Europą. Nepaisant to, Edinbuge širvintiškės žaidė gerai, užėmė ketvirtąją vietą.
Aš teisėjavau ir gyvenau prabangiame penkių žvaigždučių viešbutyje.
Tikriausiai jūsų svajonėse buvo ir tarptautinės kategorijos teisėjo vardas. Ar daug iki jo pritrūkote?
Europos žolės riedulio federacija, vyrams teisėjaujantiems moterų varžybose, tarptautinės kategorijos teisėjų vardų nesuteikia.
Aš nuo 1993 iki 2000 metų tarptautinėse varžybose aikštės teisėju praktiškai buvau tik per moterų susitikimus.
Teisėjauti baigiau 2000–aisiais Prahoje per Europos merginų jaunimo čempionatą. Sulaukę 50 metų, teisėjai į tarptautines varžybas nekviečiami.
2004-aisiais tapote Europos žolės riedulio federacijos (EHF) komisaru-inspektoriumi. Prasidėjo kita patirtis – darbas varžybų sekretoriate. Ar tas pareigas ir dabar tenka atlikti aukšto rango varžybose?
Kai vienas langas užsidaro, atsidaro kitas – darbas prie teisėjų stalo, varžybų sekretoriate.
2004-aisiais man buvo suteiktas EHF komisaro-inspektoriaus rangas. O 2014-aisiais per pasaulio žolės riedulio čempionato atrankos varžybas Čekijoje baigiau aktyvią veiklą komisaro-inspektoriaus pareigose tarptautinėse varžybose.
Teko ragauti LŽRF teisėjų kolegijos pirmininko (2001- 2004 ir 2008 – 2016) duonos. Kaip galvojate, ar gera užaugo teisėjų karta, kuriuos arbitrus norėtumėte išskirti?
Nuo 2016 iki 2025 metų dar buvau LŽRF juridinės disciplinarinės komisijos pirmininkas, o dabar esu LŽRF valdybos narys.
Su veikliu, energingu Leonardu Čaikausku, kuris šiemet baigė ilgalaikį darbą LŽRF prezidento poste, teko glaudžiai bendradarbiauti, aptartį įvairių varžybų ir tarptautinių turnyrų nuostatus, prasižengusių žaidėjų bausmes, kitus organizacinio darbo klausimus.
Norėčiau paminėti geriausius, aktyviausius šių dienų Lietuvos žolės riedulio federacijos tarptautinės kategorijos teisėjus Jolantą Liškauskienę, Vilmą Bagdanskienę, Kamilę Mockaitytę, Ingą Pašnikovičę, Karoliną Daukantaitę, Romualdą Chmeliauską, Jaroslavą Suchockį, Karolį Donculą, Vytą Guziejų.
Be žolės riedulio, tikriausiai, jau negalėtumėte gyventi, tad gal turite ir svajonių?
Visą sąmoningą gyvenimą buvau susietas su sportu, nesinori pasyviai senti, būti piktu niurzgliu, viskuo nepatenkintu.
Noriu būti dar naudingas Lietuvos žolės riedulio bendruomenei.
Anksčiau buvo sunku įsivaizduoti Širvintų rajone vykstančius sporto renginius be jūsų, ilgamečio sporto kuratoriaus. O ar jus tenkina dabartinė rajono sporto veikla?
Širvintų rajono sporto centrui vadovauja veikli energinga direktorė Alina Zapolskienė.
Jeigu sporto renginiuose reikalinga mano pagalba, mielai padedu. Širvintų rajone nėra daug išvystytos pramonės, todėl komandoms sunku rasti rėmėjų.
Norėtusi, kad rajono savivaldybės administracija pagal galimybes padidintų lėšas sporto klubams, dalyvaujantiems Europos čempionato varžybose.
Žinome dvi ilgametes jūsų aistras – dainavimą, esate netgi dalyvavęs keliose Dainų šventėse su Širvintų choru, taip pat grybavimą mėgstamajame Bartkuškio miške, kuris tarp rajono gyventojų tiesiog vadinamas Žaliąja giria. Ar jūsų pomėgiai laisvalaikiu dabar nepasikeitė?
Pasikeitė. Choro repeticijų nelankau. Choro koncertų datos dažnai sutampa su varžybų datomis, todėl koncertinė veikla baigta.
Grybauju dažnai. Grybų rinkimo rekordų nesiekiu. Svarbu pabūti miške, Bartkuškio Žaliojoje girioje vaikštai kaip per kiliminę dangą.
Mūsų rajono grybavimo rekordininke būtų galima vadinti buvusią žolės riedulio trenerę Rasa Buzienę. Jeigu neklystu, per vieną kartą ji prisirinko daugiau nei 400 baravykų.
