Vanduo visais laikais ir įvairiose pasaulio kultūrose buvo ne tik gyvybės šaltinis, bet ir turėjo gilią simbolinę prasmę. Jis dažnai siejamas su gyvybe, atsinaujinimu, tyrumu, judėjimu ir sąmonės gilumu. Nuo senovės Rytų mokymų iki vakarietiškų gamtos filosofijų vanduo vaizduoja nuolatinį pokytį, judėjimą ir žmogaus ryšį su aplinka. Jogos, kurios tarptautinė diena minima birželio 21-ąją, praktikoje ir filosofijoje vanduo užima ypatingą vietą – jis laikomas ne tik vienu iš penkių pagrindinių žmogaus sudedamųjų elementų, bet ir dvasinės bei emocinės švaros simboliu.
„Jogos filosofijoje vanduo yra labai svarbus. Tikima, kad žmogus sudarytas iš penkių elementų: žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio. Vanduo – tai sąmonės vandenynas. Mes visi esame tarsi atskiros bangos ar lašeliai, kurie galiausiai vėl susilieja į vieną“, – pasakoja jogos mokytoja Daiva Stančaitytė.
Vanduo yra būtinas mūsų organizmo gyvybinėms funkcijoms – jis palaiko optimalią kūno temperatūrą, užtikrina medžiagų apykaitą, padeda šalinti toksinus ir palaiko tinkamą ląstelių veiklą. Beveik visi vandenyje esantys elementai yra reikalingi žmogaus organizmui – su geriamuoju vandeniu iš namų čiaupo gauname iki 10 proc. per parą būtino mikroelementų kiekio. Tad kokybiškas ir tinkamos sudėties vanduo svariai prisideda prie sveikatos palaikymo.
Tarptautinė jogos diena primena, kaip svarbu siekti harmonijos tarp kūno, proto ir aplinkos. Ši diena skatina pažvelgti į savo įpročius, ryšį su gamta ir savimi, taip pat į tai, ką ir kaip vartojame.
Joga be vandens neįsivaizduojama
Jogos tradicijoje vanduo suvokiamas ne tik kaip fizinė medžiaga, bet ir kaip subtili energija, kurią būtina gerbti, priimti sąmoningai, netgi palaiminti. Pasak jogos mokytojos D. Stančaitytės, vanduo praktikoje svarbus ne tik kūnui, bet ir mūsų vidinei būsenai. Prieš kiekvieną užsiėmimą įprasta apsiprausti – tai ritualas, padedantis nusimesti ne tik dienos dulkes, bet ir emocinį nuovargį, įtampą, vidinį šurmulį.
„Vanduo – tai, ką geriame, kuo prausiamės, kur panardiname pavargusį kūną, kai ieškome atgaivos. Tai – ne tik gamtos išteklius, bet ir pagrindinis gyvybės pamatas: kiekviena mūsų ląstelė, kiekvienas gyvas organizmas prasideda ir tęsiasi per vandenį. Kasdien jį vartojame dažnai net nesusimąstydami, koks didelis tai stebuklas – turėti švaraus vandens savo namuose, stiklinėje ar gertuvėje“, – sako D. Stančaitytė.
Jogos mokytojos teigimu, vanduo padeda ne tik pasiruošti praktikai, bet ir išlaikyti jos metu sukauptą vidinę būseną.
„Prausimasis – tai ne tik fizinis valymas, bet ir dvasinis pasiruošimas. Tuo tarpu po jogos dažnai rekomenduojama neskubėti į dušą, nes norisi išlaikyti tą švarią, sukauptą energiją. Taip pat svarbu gerti šilto vandens, kad ši energija galėtų laisvai tekėti per kūną“, – dalijasi ji.
Tačiau giliausias ryšys su vandeniu, pasak jogės, atsiranda tuomet, kai jį vartojame sąmoningai. Jogė omenyje turi ne vien atsigaivinimą ar higieną, tvarų vandens vartojimą, o ir dėkingumą, santykį su gamtos turtu, iš jo gaunamą energiją.
„Vanduo sugeria emocijas. Jei geriam su pykčiu ar nuovargiu, vanduo tą priima. Jei sakom „ačiū“, jei sąmoningai žiūrim į vandens stiklinę – jo struktūra keičiasi. Tas pats ir su prausimusi – vanduo gali tapti gydančiu, tačiau tai priklauso nuo mūsų būsenos, nusiteikimo, požiūrio“, – kalba D. Stančaitytė.
Vanduo iš krano Vilniuje – kasdienybė
Didžioji dalis vilniečių pasitiki vandens kokybe ir geria jį kiekvieną dieną – ir namuose, ir darbe, sporto klube ar kavinėje.
„Vilniaus vandenų“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktas šalies gyventojų tyrimas apie vandens vartojimo įpročius parodė, kad net 66 proc. vilniečių geria tik vandenį iš krano arba renkasi jį dažniau nei pirktą parduotuvėse. Dar 21 proc. apklaustųjų sakė vienodai dažnai geriantys tiek centralizuotai tiekiamą vandenį, tiek pirktą išpilstytą į butelius.
„Vilniaus vandenų“ Gamybos tarnybos direktorius Viktoras Matonis sako, kad miestui augant vandens kasmet vilniečiai suvartoja vis daugiau. 2024 metais Vilniuje buvo suvartota daugiau kaip 36 mln. kubinių metrų vandens – tai didžiausias kiekis per dešimtmetį.
„Vandens kelias iki gyventojų čiaupų prasideda giliai po žeme – jis gali būti išgaunamas ir iš poros šimtų metrų gylio gręžinių. Šie giluminiai gręžiniai yra apsaugoti molio ir dolomito sluoksniais, dėl to miestiečiams tiekiamas vanduo yra natūraliai filtruotas ir saugus. Nors į stiklinę jis patenka per akimirką, iki to momento gali būti nukeliavęs net 40 kilometrų ilgio vamzdynu“, – teigia V. Matonis.
Bendrovės užsakymu atliktas tyrimas taip pat parodė, kad dažniausiai rinktis miesto tiekiamą vandenį vilniečius paskatina patogumas – šią priežastį įvardijo 59 proc. apklaustųjų. Beveik tiek pat (58 proc.) vilniečių kaip vieną pagrindinių vandens iš krano gėrimo priežasčių įvardijo mažesnę jo kainą lyginant su išpilstytu į butelius.
Svarbus ir tvarumo kriterijus – saugiau nei pusė apklaustųjų, rinkdamiesi, kokį vandenį gerti, atsižvelgia į jo poveikį aplinkai.
