Lapkričio 22 dieną 60 metų jubiliejų sutikęs Lietuvos grindų riedulio federacijos ir Vilniaus miesto sporto klubo „Ardas“ prezidentas Arvydas Ilgevičius dėkingas savo broliui, kuris jam įskiepijo meilę sportui.
Molėtų rajono Joniškio vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytojo Jono Ilgevičiaus, baigusio Kūno kultūros institutą, pamokas Arvydas lankė nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės.
„Jeigu per brolio vadovaujamas pamokas padarydavau ką nors blogai, gaudavau velnių, jog jam darau gėdą. Kai nusprendžiau stoti į Vilniaus pedagoginį institutą, sportui reikėjo skirti daugiau dėmesio, nes laukė kūno kultūros normatyvai.
1980 metais baigiau mokyklą ir sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus.
VPI pasirinkau slidinėjimą todėl, kad brolis buvo slidinėjimo pirmaatskyrininkas ir jam sykį supykęs pasakiau, kad tave aplenksiu. Tai buvo mano didžiausias tikslas ir postūmis jo siekti“, – prisiminė A. Ilgevičius.
Kaip sekėsi studijuoti ir varžytis slidinėjimo trasose, kuriose nebuvote bandęs jėgų?, – paklausiau šį žinomą sporto organizatorių.
Institute turėjau puikius dėstytojus ir trenerius, Lietuvos slidinėjimo legendas Juozą Skernevičių ir Kazį Milašių, ką tik neseniai atsisveikinusį su didžiuoju slidinėjimu.
Mūsų kursas buvo ypač sportiškas, studijavo jau gerai žinomi Lietuvos sportininkai Kazimiera Strolienė, Vida Vencienė, Lina Kačiušytė, Giedrius Dambrauskas, Marijonas Steckas.
Slidinėti buvo sunku, bet viską iškentėjau ir kantriai treniravausi. Į naująją instituto sporto salę patekdavome tik vakarais nuo 22 valandos, dar eidavome pažaisti futbolą.
Kadangi gimiau ir augau kaime, dirbau sunkius ūkinius darbus, tai gerai užsigrūdinau ir nebijau sunkumų.
Po metų jau patekau į Lietuvos slidinėjimo rinktinę, kuriai vadovavo profesorius Juozas Skernevičius. Kaip šiandien prisimenu savo pirmąją treniruočių stovyklą ant sniego Zlatouste.
Žiemos sezonui ruošdavomės ir Ignalinoje, Murmanske, Sverdlovske. Tapau Lietuvos slidinėjimo čempionatų prizininku estafečių varžybose.
Kadangi mokėjau šaudyti, per Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmenybes VPI atstovaudavau ir biatlono varžybose, tapau čempionu. Žaidžiau ir ledo ritulį.
Institute ledo ritulys ir biatlonas nebuvo kultivuojami, tačiau prieš biatlono varžybas eidavome į „Dinamo“ draugijos šaudyklą pasitreniruoti.
Taip atsitiko, kad su „Dinamo“ stadionu ir šaudykla susiejote savo gyvenimą.
Taip. 1985-aisiais baigus VPI, galėjau rinktis tris darbo vietas: su Kaziu Milašiumi treniruoti Lietuvos slidinėjimo rinktinę, o su Julija Stašeliene – „Dinamo“ draugijos biatlonininkus, taip pat turėjau vardinį kvietimą grįžti į Molėtus.
Pasirinkau ten, kur davė gyventi – „Dinamo“ draugiją. Per kelis mėnesius vaikų dar nespėjau surinkti, bet padėjau trenerei vasaros stovykloje Saldutiškyje, kur buvau stovyklos viršininko padėjėjas.
Rudenį buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Latvijoje. Sportą buvau apleidęs, nes 1984-aisiais dar studijų metais po sunkios ligos mirė mano žmona ir tą netektį, būdamas 21-erių, smarkiai išgyvenau.
Man ne sportas tada buvo galvoje, reikėjo save kontroliuoti, kad nenueičiau klystkeliais, iki kurių nedaug trūko.
Į karinę tarnybą nebūčiau pašauktas, jeigu būčiau dirbęs rajone, tačiau netekus artimo žmogaus norėjau pakeisti aplinką.
Po tarnybos 1983-iaisiais grįžau dirbti į „Dinamo“ sporto draugiją, bet biatlonininkus su Julija Stašeliene treniravau neilgai, nes draugijoje buvo panaikinta grupė.
Pradėjome treniruoti slidininkus, teko ir su lengvaatlečiais padirbėti. Panaikinus draugiją, gavau pasiūlymą dirbti stadiono direktoriumi, kuriuo buvau vos pusę metų.
Nepriklausomybės metais daug kas keitėsi. Nebeliko ir „Dinamo“ stadiono, kuris buvo pervadintas.
Nuo 1992 metų toje pačioje vietoje ir dirbu, tik esu Policijos departamento aptarnavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, mano žinioje – stadionas ir šaudykla. Dar esu visuomenininkas – VRM veteranų sporto klubo „Žvala“ seniūnas.
Ar toje sporto bazėje vyksta renginių, yra kas veikti?
Šiuo metu sporto bazėje vyksta kapitalinis remontas, kurį planuojama baigti kitąmet.
Bus naujas pastatas, standartus atitinkanti futbolo aikštė su dirbtine danga, keturi bėgimai takai.
Nestandartinė sporto bazė pritaikyta policijos pareigūnų pratyboms, čia laikomi normatyvai, o laisvu laiku gali sportuoti miesto gyventojai.
Ankstesniais metais su Petru Pranckūnu buvome centrinėje komisijoje ir stebėdavome, kaip policijos pareigūnai laikydavo kontrolinius normatyvus, vadovavome šaudymo ir bėgimo pratyboms.
Esate Lietuvos žolės riedulio federacijos veteranų komisijos pirmininkas, garsėjančio žolės riedulininkais sporto klubo „Ardas“ prezidentas, ar jūs irgi žaidėte žolės riedulį?
Pažintis su žolės rieduliu įvyko 1989-aisiais, jau sugrįžus iš karinės tarnybos.
Su savo draugais kursiokais prie „Žalgirio“ stadiono esančioje dirbtinėje aikštelėje žaisdavome futbolą.
Ateidavo ir VPI baigęs žolės riedulininkas Vytautas Vilipas, kuris ir pasiūlė vykti į Kėdainius žaisti rungtynių.
Tačiau tik pakeliui į Kėdainius sužinojau, jog žaisime ne futbolą, o žolės riedulį ir tai bus Lietuvos vyrų čempionato turas.
Važiuojant pro Ukmergę, ant kino teatro pastato pamatėme reklamuojamą filmą „Bepročiai stadione“.
Pradėjome juoktis, kad tai filmas apie mus – juk mes net nežinojome žolės riedulio taisyklių, žaidžiantysis treneris Vytautas Vilipas su jomis supažindino tik autobuse.
Visi buvome fiziškai stiprūs, kūno kultūros mokytojai. Per dvi dienas žaidėme, berods, keturis susitikimus.
Per trečiąsias rungtynes jau įgijome patirties, patobulėjome ir varžovams buvome kietas riešutėlis.
Žolės riedulį žaisdavau puolimo ar saugų linijose, teko įmušti įvarčių, ne sykį tapau Lietuvos čempionu.
Dabartinio Lietuvos sambo federacijos prezidento Eduardo Rudo dėka esu prisilietęs ir prie sambo. Ne kartą padėjau šiai federacijai.
1993-aisiais vykau į tarptautinį turnyrą Olandijoje ir padėjau sambo komandai. Pradėjau teisėjauti, man buvo patikėta teisėjauti ir per Lietuvos čempionatus.
2001 metais Vilniuje per pasaulio sambo čempionatą buvau organizacinio komiteto darbo grupės narys, atsakingas už visų komandų sutikimą ir jų vežiojimą.
Kaip pareigūnui, kuriuo buvau 22 metus, ant sambo kilimo per pratybas irgi teko pakovoti.
Ar tiesa, kad sporto klubą „Ardas“ kūrėte kartu su Eduardu Rudu?
Taip. Eduardas miesto savivaldybėje norėjo užregistruoti sambo klubą, o aš – žolės riedulio.
Nusprendėme įkurti ne du atskirus klubus, o vieną. Pasinaudojome savo vardais, todėl ir gimė pavadinimas „Ardas“. Mūsų abejų varduose galima sudėlioti žodį „Ardas“.
Klubą įregistravome 2001-aisiais rugsėjo mėnesį. Surengėme vieną pirmųjų klubo sambo kalėdinį turnyrą, kuris ilgainiui peraugo į memorialinį Pranciškaus Eigmino tarptautinį turnyrą.
Šiemet šis turnyras vyks gruodžio 10 dieną Vilniuje ir „Ardas“ bus vienas šio renginio organizatorių.
Kažkurį laiką netgi buvau Vilniaus sambo imtynių federacijos prezidentas.
Kaip dabar gyvuoja jūsų vadovaujamas klubas?
Be sambo ir žolės riedulio, veikia ir krepšinio, grindų riedulio bei lengvosios atletikos sekcijos.
Nuo pat klubo įregistravimo pradžios mūsų žolės riedulio vyrų komanda „Ardas-Rudamina“ trylika kartų tapo Lietuvos čempione.
Mūsų komanda, kurioje buvau žaidžiantysis treneris ir komandos vadovas, 2003- iaisiais pirmą kartą atstovavo Lietuvai Europos šalių čempionų taurės lauko varžybose Zagrebe.
Taupydami lėšas, kad komandoje būtų kuo mažiau oficialių asmenų, Zagrebe varžovai į mane atkreipė dėmesį, kas aš esu: žaidėjas, treneris ar komandos vadovas.
Tikrai teko nemažas krūvis, nes vakarais reikėjo dalyvauti įvairiuose trenerių ir vadovų pasitarimuose, pabūti rengiamuose vakarėliuose.
Pralaimėjome visas aštuonerias rungtynes, bet patirties įgijime nemažai.
Dabar komandą ir toliau treniruoja Vytautas Vilipas, o šiemet dar prisijungė Vilniaus rajono sporto centre pradėjęs dirbti šalies rinktinės žaidėjas Rapolas Stankevičius.
Aš komandoje esu atsakingas už organizacinius klausimus, taip pat padedu jaunimui.
Mūsų komandoje prasidėjo kartų kaita, joje kol kas daugiau vyresnio amžiaus žaidėjų, kurie dalyvauja ir įvairiose veteranų varžybose Vilniuje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Širvintose.
Dukart Lietuvos čempione tapo mūsų klubo grindų riedulio komanda, Sostinės lygoje žaidžia krepšininkai.
Geriausiais laikais „Ardas“ vienijo daugiau kaip 200 sportininkų, o dabar 175.
Kai kurie buvę mūsų klubo nariai įkūrė jau savo klubus, tą padarė ir žinomas Lietuvos kovinio sporto atstovas Sergejus Grečicho.
Kaip jūsų gyvenime atsirado grindų riedulys?
Esu vienas Lietuvos grindų riedulio federacijos steigėjų. Jį pradėjęs kultivuoti vienas pradininkų, sambo imtynininkas Arūnas Krasauskas dirbo Mykolo Romerio universitete ir su bendraminčiais žaisdavo grindų riedulį.
Manęs paprašė padėti. Subūrėme komandą, irgi pradėjome žaisti. Atsirado daugiau grindų riedulio komandų, per Lietuvos „Vilčių“ jaunių ir jaunučių žaidynes jau dalyvaudavo po 8 merginų ir vaikinų komandas.
Lietuvos vyrų čempionate daugiausiai jėgas bandė 7 komandos, svečių teisėmis dalyvavo ir latviai bei baltarusiai.
Dabar varžosi 5 komandos iš Vilniaus, Kauno ir Ignalinos. Per pandemiją Lietuvos čempionatai porą metų nebuvo rengiami.
Vaikų čempionate žaidė 8 komandos. Grindų riedulys panašus į ledo ritulį, jis žaidžiamas dideliu greičiu, kas 1-2 minutės keičiasi žaidėjai.
Tik grindų riedulyje nereikia jokių apsaugų, lengvas kamuoliukas ir lazda, nėra kontakto, maža tikimybė gauti traumas.
Grindų riedulys yra stiprus tose šalyse, kur klesti ledo ritulys. Su Lietuvos ledo ritulininkais mus sieja graži draugystė, per Vilniaus festivalį Lukiškių aikštėje jiems su savo lazdomis mūsų aikštelėje leidome varžytis ant riedučių.
Esame Tarptautinės grindų riedulio federacijos nariai, dalyvaujame generalinėse asamblėjose.
Tačiau šiemet su kolega į asamblėją Ciūriche nevykome, o sutaupytus pinigėlius pervedėme Ukrainos grindų riedulio federacijai, kurios rinktinė gegužės mėnesį Latvijoje dalyvavo Europos čempionato atrankos turnyre.
Besirengiant toms varžyboms ukrainiečiams Lietuvoje norėjome surengti treniruočių stovyklą, viską buvome sutarę, tačiau po to latviai jiems pasiūlė treniruotis toje salėje, kurioje vyko atrankos turnyras.
Teko pasiguosti tuo, kad porą dienų pas mane paviešėjo ukrainiečių federacijos prezidentas.
Tarptautinės grindų riedulio federacijos paprašėme, kad mums ilgiau leistų būti laikinais nariais, nes reikia mokėti dvigubai mažesnį nario mokestį.
Sporto rėmimo fondas pagal projektą mums skyrė pinigų inventoriui įsigyti, o dalyvauti masiniuose renginiuose – miesto savivaldybė.
Savo sporto šaką populiariname įvairiuose festivaliuose, rengiame turnyrus.
Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijoje atidaryta grindų riedulio šeštadieninė mokykla, vyksta treniruotės, kuriose gali dalyvauti ir kitų gimnazijų sportininkai.
Kasmet su Molėtų rajono Joniškio bendruomene bei „Ardo“ klubu organizuojame dvi sporto šventes Joniškyje, kurios programoje būna ir grindų riedulys.
Prieš šią šventę ten pat organizuojame 2-3 dienų klubo šeimų stovyklą „Sportuojanti šeima – sveika šeima“.
Ar nekyla noras mažai Lietuvoje žinomą grindų riedulį mesti?
Pastaruoju metu federacijos valdyboje buvome likę tik trise, o kiti išsilakstė: vieni išvyko dirbti į užsienį, kiti atsistatydino.
Tačiau vienas entuziastas sugrįžo iš Prancūzijos ir viliuosi vėl prie mūsų prisijungs.
Nors mūsų sportas – ne olimpinis, bet LTOK mus vėl pakvietė dalyvauti vasario mėnesį įvyksiančioje Olimpinėje žiemos dienoje Druskininkuose.
Kai veiklos daug, tai ir 60 metų jubiliejus sulaukėte, kaip jį vertinate?
Metų nei daug, nei mažai. Smagu, kad dar galiu dirbti, organizuoti renginius, varžybas.
Veiklos tikrai netrūksta, turiu daug draugų savo mėgstamose sporto šakose.
Laisvalaikiu ir toliau žaidžiu futbolą „Prelegentų“ komandoje, kurioje daug įžymių Lietuvos žmonių.
Tarp jų – ir mano mokinys, TV laidų ir renginių vedėjas Martynas Starkus, kuriam mokykloje Viršuliškėse vienerius metus dėsčiau kūno kultūrą.
Jis paprašė, ar negalėčiau jo komandai leisti pažaisti mūsų aikštėje. Leidau ir pats prisijungiau prie „Prelegentų“.
Praėjusiais metais negalėjau treniruotis, nes po vienerių varžybų susilaužiau koją.
Dabar pamažu jau pradedu mankštintis. Jeigu leis sveikata, tai ir ateityje norėčiau būti fiziškai aktyvus, propaguoti sveiką gyvenimo būdą ir gyventi kuo ilgiau.
Savo tėviškėje Arino ežere mėgstu paplaukioti irklente. Ir toliau sektinu pavyzdžiu išlieka mano brolis, kuriam jau daugiau nei 70 metų, bet jis kiekvieną pirmadienį su kaimo veteranais žaidžia tinklinį.
Gyvenime esu laimingas, manau, kad man ir sekasi. Prisimenu, kažkada vaikystėje nugriuvau ir susimušiau koją, tai mano dabar jau šviesaus atminimo močiutė šypsodamasi man sakė, kad džiaugčiausi, jog nesusilaužiau kojos, kad man pasisekė.
Tada pykau ant jos už šiuos su šypsena ištartus žodžius, bet dabar suprantu, kad ir nelaimėje galima rasti kuo galima džiaugtis.
Su sportu susieję abu mano vaikai: Medininkų pasienio kontrolės punkte dirbantis sūnus Karolis anksčiau lankė sambo, o dukra Ieva vaikystėje šoko pramoginius šokius ir, netekusi partnerio, pradėjo dalyvauti sambo bei dziudo varžybose, tapo Lietuvos čempionatų prizininke.
Dukra irgi kartu atvažiuodavo į „Prelegentų“ futbolo treniruotes, Linas Zareckas–Choras ją prikalbino žaisti futbolą.
Tada būrėsi merginų komandos, ir Ieva tapo „Vėtros žaidėja, pateko į Lietuvos futbolo rinktinę, sužaidė dvejas rungtynes.
Buvęs Lietuvos futbolo federacijos generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas dukrai pasiūlė teisėjauti.
Ieva užsikabino, tapo FIFA teisėja, teisėjauja įvairiose tarptautinėse varžybose, Lietuvos aukščiausiosios lygos vyrų futbolo čempionate.
Ji pirmoji iš Lietuvos kitąmet teisėjaus pasaulio moterų futbolo čempionate, kuris vyks Australijoje ir N. Zelandijoje.
Dukra (Ieva Ramanauskienė) dirba Karšto apsaugos ministerijoje, jai futbolas – didelis hobis.
Man didelis džiaugsmas – ir du anūkai: 4-erių Jonukas ir 6-erių Gretutė.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
