„Kiek teko su juo bendrauti, jis man paliko labai ramaus, subtilaus sporto džentelmeno įspūdį. Tyliai ir ramiai dirbdamas Lietuvos rankinio federacijoje ir Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, išlaikė orumo skraistę. Toks mano gyvenime Janis Grinbergas ir liks“, – taip pirmąjį LTOK generalinį sekretorių apibūdino Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Šiemet spalio 29 d. sueina lygiai šimtas metų, kai Liepojoje gimė latvių savanorio Alberto Grinbergo ir iš Vilniaus krašto į Latviją atvykusios Antaninos Galinis sūnus Janis.
J.Grinbergas net vaikystės svajonėse neregėjo to, kas tapo realybe. Nuo mažens su sportu susiejusiam gyvenimą Janiui krepšinis padėjo išgyventi net per karą priverstinai atsidūrus toli nuo gimtinės – Čekoslovakijoje. O kai meilės atviliotas J.Grinbergas įsikūrė Lietuvoje, čia jį daug kur lydėjo žodis „pirmasis“. Jis buvo rankinio pradininkas Lietuvoje, pirmasis tarptautinės kategorijos rankinio teisėjas, pirmasis LTOK generalinis sekretorius, pirmasis Lietuvos sporto atstovas, dirbęs devyneriose olimpinėse žaidynėse.
Nors 2013 m. kovo 9 d. nustojo plakusi Lietuvos rankinio tėvu vadinamo J.Grinbergo širdis, jo pramintais keliais iki šiol žengia ne viena Lietuvos sportininkų, teisėjų, organizatorių, vadovų karta, o nuveikti darbai ir dabar prisimenami bei vertinami ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautinėje sporto bendruomenėje.
J.Grinbergas buvo ne tik rankinio patriarchas, bet ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atgimimo šauklys. Jis dirbo net aštuoneriose vasaros ir vienose žiemos olimpinėse žaidynėse. Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje J.Grinbergas buvo oficialus Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) atstovas, o Maskvoje – ir rankinio varžybų direktorius. Į Albervilio žiemos žaidynes J.Grinbergas jau vyko kaip LTOK generalinis sekretorius. Tik 2004 m. Atėnų vasaros žaidynėse jis jau buvo LTOK svečias.
2002 m. J.Grinbergui suteiktas LTOK garbės generalinio sekretoriaus vardas.
Pagerbė Supertaurės varžybomis
Pagerbdama šios sporto asmenybės gimimo šimtmetį, Lietuvos rankinio federacija (LRF) rugsėjį vykusias šalies Supertaurės varžybas Utenoje pavadino Janio Grinbergo vardu, o visų šiame turnyre dalyvavusių komandų nariams buvo įteikta LRF kartu su Lietuvos rankinio teisėjų asociacija (LRTA) perleista biografinė knyga „Janis Grinbergas. Sporto maestro“. Petro Algirdo Čiočio parašytos knygos pirmasis leidimas, pasirodęs 2010-aisiais, buvo skirtas J.Grinbergo 85 metų jubiliejui.
„Jo reikšmė Lietuvos rankiniui didžiulė vien dėl to, kad jis po savęs paliko labai daug mokinių: teisėjų, trenerių. Jie rankinio srityje iki šiol. Mokinių darbo rezultatai įspūdingi: turėjome ir olimpinių čempionų, ir pasaulio jaunimo čempionų, Europos taurės laimėtojų“, – taip apie J.Grinbergą kalbėjo ilgametis LRTA vadovas Grigorijus Gutermanas, teisėjavęs Seulo, Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Į Janį Grinbergą LTOK žurnalas „Olimpinė panorama“ pažvelgė jo bendražygių akimis.
Sporto džentelmenas
Valdas Adamkus, Lietuvos prezidentas: „Mano pažintis su Janiu Grinbergu įvyko per IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, surengtas Lietuvoje 1991 m. Supažindino jo žmona – šviesaus atminimo Roma Griniūtė. Tada Janis buvo vienas žaidynių organizacinio komiteto vadovų, o aš vadovavau Amerikos lietuvių sportinei delegacijai.
Žaidynių metu buvau pakviestas į Janio ir Romos sodybą Molėtų rajone, turėjau puikią galimybę su Janiu daugiau pabendrauti.
Smagu, kad šio subtilaus žmogaus įdėtas darbas į Lietuvos rankinį nenueina veltui – ir toliau sporto šaka žengia tobulėjimo keliu, traukia mūsų jaunimą, užima tinkamą vietą Lietuvos sportiniame judėjime.
Kiek teko su juo bendrauti, jis man paliko labai ramaus, subtilaus sporto džentelmeno įspūdį. Tyliai ir ramiai dirbdamas Lietuvos rankinio federacijoje ir LTOK, išlaikė orumo skraistę. Toks mano gyvenime Janis ir liks.“
Lemtingą akimirką nesudvejojo
Artūras Poviliūnas, LTOK garbės prezidentas: „Kai sovietmečiu pradėjau dirbti Sporto komiteto pirmininko pavaduotoju, mano kuruojama sritis buvo ir sportiniai žaidimai. Janis Grinbergas – pats žinomiausias sporto darbuotojas iš Lietuvos užsienyje. Būdamas Tarptautinės rankinio federacijos teisėjų ir taisyklių komisijos narys, jis dažnai važinėjo į užsienį ir žinojo visas rankinio peripetijas.
Pagrindinis labai artimas sąlytis su Janiu – LTOK komiteto atkūrimas 1988-aisiais. Jo patarimai buvo ypač svarbūs, tačiau Janiui tai taip pat buvo nepaprastai svarbios akimirkos – tuo metu dar viskas buvo daroma per Maskvą, o jis buvo ir atkuriamojo LTOK darbo grupės narys, vėliau išrinktas generaliniu sekretoriumi.
Janis mus mokė tvarkytis subtiliai, kiek galima daugiau medžiagos apie LTOK nuveiktus darbus siųsti į IOC būstinę Lozanoje, tą, beje, mums patarė ir tada dar būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Būdamas generalinis sekretorius, Janis dirigavo mūsų išvykai į Tarptautinį olimpinį komitetą, kur kalbėjomės LTOK atkūrimo klausimais.
Gruodžio 11 d. kasmet prisimename, kad tą dieną 1988 metais mes pasiekėme savo tikslą – atkūrėme LTOK. Jau daugiau nei dešimt metų šiose mums džiugiose iškilmėse Janio nebėra. Užaugo nauja karta, tarsi ir vargo nebūta. Tačiau tuo metu reikėjo ryžtis. Janiui – taip pat. Ar tu būsi SSRS deleguotas IHF teisėjų komisijos narys, ar tau gali užsidaryti visos durys į tarptautinę sferą. Ne tik man, tuomečiam Sporto komiteto pirmininko pavaduotojui, bet ir Janiui teko didelė atsakomybė, nelengva ryžtis tokiam drąsiam žingsniui. Tačiau, nepaisydami įvairių grasinimų, mes ryžomės.
Kai susitikdavome su latviais, jie man šypsodamiesi sakydavo – jeigu ne latviai, mes nebūtume atkūrę Tautinio olimpinio komiteto. Mat Janis Grinbergas – latvių tautos sūnus, gyvenęs Lietuvoje.“
Milžiniška įtaka pasauliniam rankiniui
Valentinas Paketūras, ilgametis LTOK generalinis sekretorius: „Pirmą kartą Janį Grinbergą pamačiau gal 1976 m., kai žaidžiau rankinį, o 1982 m. su juo jau susipažinau artimiau, nes pradėjau dirbti Elektrėnų sporto mokyklos direktoriumi.
1990 m. J.Grinbergas mane pakvietė dirbti į Lietuvos rankinio federaciją, tada iš jo gavau pirmąsias tarptautinio lygio vadybos pamokas. 1991 m., jam tapus LTOK generaliniu sekretoriumi, taip pat teko dažnai bendrauti, jis man daug padėjo organizaciniame darbe.
Daugiausia iš savo mokytojo sužinojau, kai jis dirbo Tarptautinėje rankinio federacijoje vienu iš Teisėjų ir taisyklių komisijos vadovų.
Teko dažnai dalyvauti IHF ir Europos rankinio renginiuose, būtent tada pamačiau, kokią milžinišką įtaką Janis turi pasauliniam rankiniui, kiek žmonių jį gerbia ir dėkoja už pagalbą.“
Suderino nesuderinama
Grigorijus Gutermanas, ilgametis aukščiausio lygio rankinio teisėjas: „Janį pažinojau nuo 1965 metų. Tai buvo žmogus, puikiai išmanęs savo reikalą. Jis buvo Sovietų Sąjungos moterų ir vyrų rankinio rinktinių treneris. Vienu metu net treniravo jas abi iš karto. Tai daug ką pasako. Vadinasi, geresnių už jį nebuvo per visą didelę valstybę. Gerai mokėjo užsienio kalbas ir turėjo gerų ryšių Tarptautinėje rankinio federacijoje. Sakyčiau, pažinojo visą rankinio pasaulį. Ir labai mokėjo bendrauti. Su kiekvienu rasdavo tinkamą bendravimo manierą. Kai dirbo IHF teisėjų ir taisyklių komisijoje, mokėjo suderinti nesuderinama – vokiečių, skandinavų, Sovietų Sąjungos atstovų interesus. O juk patys suprantate, kad teisėjaudamas visiems geras nebūsi. Mokėjo gerai įžvelgti ateitį. Tikslus kėlė pačius aukščiausius. Gal ne viską pasisekdavo įgyvendinti, bet kai reikalavimai būdavo dideli, daug padarydavo. Janis buvo pavyzdys visiems – mokėjo pritraukti žmones, kad kartu pasiektų bendrą tikslą. Daugiau nei trims šimtams teisėjų jis suteikė tarptautines kategorijas.
Janis turėjo didžiulę įtaką pasaulio rankiniui, pateikė daugybę pasiūlymų IHF, vėlesniais laikais – Europos rankinio federacijai dėl pasaulio ir Europos čempionatų vykdymo sistemos, struktūros.“
Janis Grinbergas
1925 m. spalio 29 d. Liepojoje, Latvijoje – 2013 m. kovo 9 d. Vilniuje
1950 m. baigė Latvijos kūno kultūros institutą. 1948–1949 m. – Kauno universiteto treneris, dėstytojas, 1949–1953 m. „Kauno audinių“ krepšinio komandos žaidėjas, treneris, 1953–1957 m. – Kūno kultūros ir sporto komiteto krepšinio, tinklinio, teniso (iki 1955 m.), 1953–1989 m. – rankinio valstybinis treneris. 1956–1964 m. treniravo SSRS moterų rankinio rinktinę, 1963–1970 m. – vyrų. Sąjunginės kategorijos krepšinio (1952), rankinio (1955), tarptautinės kategorijos rankinio (1959) teisėjas. Lietuvos (1963) ir SSRS (1965) nusipelnęs treneris. Teisėjavo 1961 m. Europos taurės finalo varžybose, 1971 m. – pasaulio moterų A grupės pirmenybėse Olandijoje. 1980 m. olimpinių žaidynių Maskvoje rankinio varžybų direktorius. 1972–2000 m. IHF Teisėjų ir taisyklių komisijos narys, oficialus IHF atstovas olimpinėse žaidynėse Miunchene, Monrealyje, Maskvoje, Los Andžele, Seule, Barselonoje, Atlantoje ir Sidnėjuje, nuo 2000 m. – IHF garbės narys. Aštuoniolikos IHF ir dviejų IOC kongresų dalyvis. 1989–1992 m. – LTOK generalinis sekretorius, nuo 2002 m. – garbės generalinis sekretorius, 1997–1998 m. – Lietuvos rankinio federacijos prezidentas, nuo 1998 m. – garbės prezidentas. Lietuvos olimpinės akademijos akademikas (2005).
Apdovanojimai: LTOK Garbės ženklas (1994), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2000), KKSD 2-ojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2000), IOC Olimpinis ordinas (2002), KKSD 1-ojo laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2005), LTOK Olimpinė žvaigždė (2005), IHF auksinis Garbės žiedas (2005), IHF Aukso ženklas (2007), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius (2008), Latvijos Pripažinimo kryžiaus Didysis karininko kryžius (2011).
Parašė knygas: „Mažojo rankinio taisyklės mergaitėms ir berniukams“ (2 d., 1975), „Esminės rankinio tarptautinių taisyklių naujovės“ (1982), „Rankinio gynybos sistemos“ (su kt., 1974, vok. k.), „Metodiniai nurodymai rankinio teisėjams“ (1997, išversta į 15 kalbų).
