Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos mokytoja Irutė Juršėnaitė įtraukias fizinio ugdymo pamokas veda jau daugiau kaip 30 metų. Jos pamokose kartu visi vaikai – su negalia ir be – sportavo dar tada, kai niekas apie įtraukųjį ugdymą viešai nekalbėjo.
Šiandien, kai daugelis mokyklų tik jaukinasi įtraukųjį ugdymą, o dažnai specialiųjų poreikių turintys vaikai tiesiog atleidžiami nuo fizinio ugdymo pamokų, I. Juršėnaitė sako, kad matyti reikia ne problemą, o vaiką. Iššūkių yra, bet viskas išsprendžiama, o toks darbas yra apdovanojantis.
Irute, Irute! Vis pasigirsta su mokytoja vaikštant jaukiais mokyklos koridoriais. „Čia visi mano vaikai, – sako mokytoja Irutė Juršėnaitė. – Lanko mano vedamas treniruotes.”
„Natūralu, kad kai kurioms mokykloms įtraukusis ugdymas yra „įmestas“, tuos vaikučius „įmetė“ ir mokytojai galvoja, ką daryti, Blogiausia, kai mokytojas vaikus su negalia, pavyzdžiui, judančius vežimėliu, mato kaip problemą. Problemą, kurią reikia spręsti. Bet tai yra ne problema, tai yra tie patys vaikai, su tokiomis pačiomis svajonėmis, norais, tik su tam tikrais apribojimais. Ir tuos iššūkius turime priimti. Jei mes leidžiame atsiskleisti vaikams – jie ir atsiskleidžia. Geriau leisti bandyti, ką jie gali daryti, stebėti ir pamatysime, ką dar galime pritaikyti. Reikia daug kalbėti su tėvais, jei atneša raštelį, kad atleistų nuo pamokos – klausti, kodėl. Ar nepasitikite mumis, ar nenorite, kad vaikas suprakaituotų?“, – sako fizinio ugdymo mokyoja I. Juršėnaitė.
Su mokytoja susitikome Palaimintojo Teofilijaus Matuliono gimnazijoje, kuri buvo pirmoji, atvėrusi duris specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Nenuostabu, kad šią mokyklą baigė ir ne vienas paraatletas, pavyzdžiui, lengvaatlečiai Deividas Podobajevas, seserys Viktorija ir Kotryna Žižmaraitės. Apie įtraukias fizinio lavinimo pamokas kartu kalbamės su jomis, dar visai neseniai grįžusiomis iš pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionato Indijoje. Abi sportininkių keliu einančios seserys, apsikabina buvusią savo mokytoją ir nevynioja žodžių į vatą.
„Jei ne mano fizinio ugdymo mokytoja, aš nebūčiau sportininke. Sportas vaikystėje buvo kančia, nes man buvo privalomas ir dėl negalios. Tai, kaip mokytojas įtraukia į pamokas, yra 80 procentų svarbos, o tas 20 procentų yra, kai tu jau paskui, darai ir tobulini tai, kas patinka. Mokytojų indėlis vaikams su negalia yra ypač didelis. Kartais reikia padrąsinimo, nes yra baisu, nežinai, kas tavęs čia laukia, neturi pavyzdžio. Neturintys negalios, vaikštantys vaikai mato vieni kitus ir gali suprasti, kopijuoti. O tu ateini, esi vienas klasėje nevaikštantis, nematai jokio pavyzdžio, tai mokytojo padrąsinimas duoda labai didelę reikšmę. Labai. Mokytoja labai motyvavo. Atrodo, pavargstu, o dar laukia namų darbai – jau per daug. Tačiau mokytoja vis sakydavo, pabandyk, smagu, gal prilips. Ir prilipo“, – pasakoja bėgimo su triračiais sporto atstovė Kotryna.
Jos dvynė sesuo, taip pat lengvosios atletikos atstovė Viktorija, mokyklos fizinio ugdymo pamokas prisimena, kaip geriausią gyvenimo mokyklą.
„Lankiau fizinį ugdymą nuo pirmos klasės. Mokykla buvo pritaikyta iš karto, buvo skirtos ir specialios mankštos, kur ėjome su sese ir fizinį ugdymą lankėme su klasės draugais. Buvo net įdomu sužinoti, kaip viskas vyks – juk jie bėgioja, o kaip mes? Bet apie viską buvo pagalvota. Man nebuvo sunku, nes aš žinau savo galimybes, žinau, kad mokytoja paklaus, kiek aš galiu. Ir tai, ką aš darysiu, bus pagal mano galimybes, ne kažkaip sugalvota. Svarbiausia, kad mokytoja paklaustų paties vaiko”, – dalinasi Viktorija.
Kitokių pamokų neįsivaizduoja
Daugiau kaip trisdešimt metų įtraukias fizinio ugdymo pamokas vedanti I. Juršėnaitė sako, kad auklėtinių pasiekimai – jos didžiausia motyvacija. Ji pasakoja, kad patirties jau turi daug, bet ir iššūkių yra visada. Keičiasi kartos, visi vaikai skirtingi.
„Pavyzdžiui, literatūroje rašo, kad vaikas su autizmo spektro sutrikimais bus nekalbus, nežiūrės į akis, nebus kontakto, bet, galiu pasakyti, kad tai yra netiesa. Pavyzdžiui, turiu dabar trečioką berniuką, kuris pribėga penkis kartus apsikabina ir sako: „Aš dabar ilsiuosi“. Ir stereotipai žlunga”, – pasakoja I. Juršėnaitė.
Ji sutinka, kad pamokoms ruoštis turi gerokai kruopščiau, apgalvoti scenarijų, ką darysi vienais ar kitais atvejais.
„Vienos pamokos yra tokios, kaip mes įpratę, dalis vaikų su specialiaisiais poreikiais gali laisvai įsijungt. Bet ne visi. Yra vaikų, kuriems įprastas modelis netinka. Juk tu ateini į pamoką ir pasakai, ką šiandien darysime, kodėl, koks planas – bėgsime, spirsime kamuolį. O daliai vaikų taip neaišku. Dėl to mes turime atskiras darbotvarkes, naudojamas priemones. Pavyzdžiui, yra paveikslėlis – mes bėgame. Vaikas pažiūri ir žino, jog dabar bėgsime. Yra antras paveikslėlis – darysime mankštą. Jis mato, kad darysime mankštą ir jam viskas aišku. Ir taip toliau. Tokiems vaikams netinka, jei, pavyzdžiui, ateina dalis klasės ir sako, kad nori šiandien daugiau žaisti, nedaryti kažko. Jei imsi ir pakeisi struktūrą raidos sutrikimų vaikams, pamoka gali žlugti. Mums struktūra yra labai svarbi”, – apie pamokas pasakoja mokytoja.
Anot jos, būtina daug kalbėtis su tėvais. Dažnai tėvai, nerimaudami dėl vaiko, svarsto neleisti jo į fizinio ugdymo pamokas, bijo, kad jis kažko nepadarys, gal bus patyčių. Tačiau mokytoja ragina pasitikėti, leisti vaikui bandyti, suprasti.
„Aišku, būna iššūkių. Yra trečiokas berniukas, kurio rankytė neišsivysčiusi. Šiuolaikiniai vaikai mėgsta įvairovę, vien krepšiniu ir rankiniu nesudominsi. Pavyzdžiui, vaikai nori žaisti grindų riedulį. Tad, galvoju, jog to berniuko ranka neišsivysčiusi, ką padaryt, kaip jam pritaikyti šį žaidimą? Juk jis irgi nori žaisti. Taigi suki galvą, ruošiesi pamokai. Gal bandysime pririšti, gal kažkaip kitaip darysime. Ir galiausiai, paduodi žaidimo lazdą ir jis pats lengvai prisitaiko, nieko net nereikėjo padėti. Ir žaisdamas jis pirmas įmušė įvartį. Kartais yra tokios situacijos, kai nežinai, ką daryt – gal pasodinti ant suolo, taip negaus traumos, o, ką daryti, jei kiti tyčiosis? Tačiau įprastai viskas išsisprendžia. Pavyzdžiui, galvojau ir, kaip pritaikyti šokinėjimą šokdyne, o vaikas tiesiog susivyniojo ją ant rankos ir šokinėja”, – sako fizinio ugdymo mokytoja.
Kiekvienas vaikas skirtingas, tad mokymo, bendravimo būdų reikia vis kitokių.
„Turėjau didelį iššūkį. Įbėga į salę vaikas su raidos sutrikimais ir rėkia, rėkia, laksto, nieko negaliu padaryti. Pasirodo, jis imituoja Godzilos garsus. Nesupratau, ką daryti, jau pradėjau galvoti, kad gal jam jau nereiktų eiti į pamokas. Nuėjau pas jo pradinių klasių mokytoją ir, matau, kad pas jį ant suolo padėtas Godzilos žaisliukas. Vaikas jį glosto ir taip nusiramina. Kitą kartą vaikas ateina ir klausiu jo, ar turi draugą. Jis atsako, jog turi. Paprašiau, kad jį nupieštų. Vaikas nupiešė Godzilą. Pakabinome tą piešinį ant sienos. Nuo to karto jis atbėga, paglosto tą Godzilą ir stojasi į eilę, dalyvauja pamokoje. Dabar jis dešimtokas, kai pasakoju jam šią istoriją, juokiasi”, – sako ne vieną sėkmės istoriją sukaupusi I. Juršėnaitė.
Mokytojai antrina ir savo patirtis pasakojančios paraatletės Kotryna bei Viktorija.
„Mūsų klasė buvo labai tolerantiška, priėmė kaip visus kitus, jokių patyčių nebuvo. Iš smalsumo paklausdavo, kaip viską darysime, bet sakydavome, jog pačios dar nežinome, tuoj išsiaiškinsime. Žmonės, turintys negalią, dažniausiai žino, ką jie gali padaryti ir ko ne. O, jei nežino, tada jau mokytojai paskatina. Tėvams linkiu drąsos, nes anksčiau ar vėliau tam vaikui reikės pradėti gyventi pačiam, žengti tą žingsnį. Leiskite jam bandyti, sportuoti, gal jam patiks, o gal jis net bus paraatletas”, – įsitikinusios seserys.
Reikia daugiau pagalbos mokytojams
I. Juršėnaitė nuolat dalyvauja įvairiose stažuotėse, mokymuose. Mokytoja sako, kad, jei atsiliksi nuo vaikų, nuo to, kaip jie keičiasi, pamokos taps neįdomios. Taip pat ir su įtraukiomis pamokomis – veiksmingiausia mokytis iš kitų. I. Juršėnaitės teigimu, deja, bet būtent fizinio lavinimo pamokoms dėmesio iš valdžios yra mažokai.
„Aš tikrai kartais suprantu tuos dabartinius mokytojus, kurie tik neseniai pradėjo dirbt su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Jie neturi reikalingos informacijos, mokymų yra per mažai. Psichologinė pedagoginė tarnyba nieko fizinio ugdymo mokytojams apie vaikus neparašo. Aprašymai tinka lietuvių kalbai, matematikai. Taigi mokytojai dažnai tiesiog geriau pasodins vaiką ant suolo dėl šventos ramybės. O tai yra labai blogai. Norėtųsi, kad ir valdžios instancijų, Vyriausybės, požiūris į fizinį ugdymą būtų rimtesnis. Atnaujino programas, nupirko vadovėlius, o ką daryti fiziniam ugdymui? Vadovėlių mums nereikia, mums reikia priemonių, kurias vaikas galėtų naudoti”, – dalijasi I. Juršėnaitė.
Bet kokiu atveju, kiekvienas vaikas turi turėti galimybę sportuoti su bendraklasiais ir, anot I. Juršėnaitės, tai keičia visą aplinką.
„Keičia kitų vaikų požiūrį, net nekalbu į toleranciją. Pavyzdžiui, pasakau vaikams, kad vienas vaikas nevarys kamuolio, tik laikys jį rankose ir bėgs, tad jie turėtų reaguoti ramiai. Pirmoje pamokoje klasės draugai dar atsisuka ir pasižiūrėti, ar nešvilps mokytojas, bet vėliau tai visiems tampa norma. Viskas gerai, tegul bėga ir nesivaro, bet jis meta į krepšį, atlieka perdavimą. Tai tikrai motyvuoja. Juk, jei vaikas su ribojimais gali pasiekti daug, tai ir mes galime. Mes, mokytojai, džiaugiamės visais savo vaikais, mus jie daug ko išmoko, pavyzdžiui, kaip priimti kiekvieną, spręsti problemas”, – pasakoja daugiau kaip 30 metų įtraukias pamokas ir treniruotes vedanti I. Juršėnaitė.
Tekstą parengė Lietuvos paralimpinis komitetas, įgyvendinant Asmenų su negalia teisėms ir interesams atstovaujančių asociacijų veiklos rėmimo projektą „Asmenų su negalia atstovavimas sporto kontekste“, finansuojamą Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
