Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas, klubui vadovaujantis nuo 1989 metų, rugpjūčio 17 dieną sulaukė 75 metų jubiliejaus.
Jau 33 metus jam nepritrūksta jėgų ir motyvacijos būti šio klubo flagmanu, rūpintis jo džiaugsmais ir spręsti iškilusias nūdienos problemas.
Su S. Finkelšteinu susietos visos svariausios Lietuvos sporto klubo „Makabi“ pergalės, jo vadovaujami sportininkai 1989 metais pirmą sykį dalyvavo pasaulinėje Makabiadoje ir per iškilmingą žaidynių atidarymą žygiavo su Lietuvos trispalve.
„Esu laimingas, galėdamas dar būti naudingas Lietuvos žydų sportininkų ugdymui.
Lietuvos sporto klubas „Makabi“ man labai svarbus ir brangus. Ypač motyvuoja matyti augančią naują sportininkų, garsinančių Lietuvos vardą Europoje ir pasaulyje, kartą.
Labai branginu ir užmegztus ryšius su pasaulio ir Europos „Makabi“ konfederacijos atstovais.
Žinoma, suprantu, kad turiu užleisti klubo vadovavimą jaunajai kartai, ir tą būtinai padarysiu, nes gyvenimas nestovi vietoje.
Bet mano žinios, patirtis ir širdis visada bus skirti pagalbai tolimesnei klubo veiklai plėtoti“, – mintimis dalijasi jubiliejaus sulaukęs S. Finkelšteinas.
Jaunystėje aktyviai sportavote, bandėte įvairias sporto šakas, kol galop pasirinkote lengvąją atletiką, treniravotės pas legendinį Janą Gadovičių ir bėgiojote trumpus nuotolius. Kaip sekėsi ir kokių pamokų sulaukėte iš šio įžymaus trenerio, išugdžiusio Kęstutį Šapką, Vilhelminą Bardauskienę, Nijolę Medvedevą, Raimundą Kazlauską, Arvydą Sabonį ir kitus?
Į lengvąją atletiką patekau labai anksti, dar besimokydamas mokyklos vyresnėse klasėse.
Mane pastebėjo ir pakvietė lankyti pratybas kaip gabų lengvajai atletikai jaunuolį. Savo trenerį Janą Gadovičių galiu pavadinti mokytoju iš didžiosios raidės.
Jis išugdė manyje daug gerų savybių, tokių kaip ištvermė, kantrybė, disciplina. Ir svarbiausia – jis tikėjo manimi.
Tapau Vilniaus pirmenybių prizininku 100 m distancijoje, patekau į tuometę „Dinamo“ draugijos rinktinę.
„Dinamo“ stadione treniravausi kartu su Lietuvos 110 metrų barjerinio bėgimo čempionu Jonu Pušinaičiu ir 800 m čempionu Valiku Januškevičiumi. Visada prisimenu ir neužmiršiu savo mokytojo.
Legendiniame „Sporto“ laikraštyje atsakinguoju sekretoriumi ilgą laiką dirbo jūsų tėvas Leo Finkelšteinas, rašęs apie boksą ir stalo tenisą. Kokį vaidmenį jis darė jūsų gyvenime?
Tėvas įdiegė man meilę sportui, suteikė daug žinių, išmokė žaisti stalo tenisą, šachmatais, žvejoti. Tačiau labai gaila, kad aš jo netekau anksti, būdamas 19-os.
1988 metų rudenį su Daumantu Todesu, Arkadijumi Reitblatu, Dovydu Fligeliu ir Sergejumi Kanovičiumi sudarėte sporto klubo „Makabi“ atkūrimo iniciatyvinę grupę, kuriai vadovavote, ir 1989 metų sausio 8 dieną tuometėje Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje vykusiame suvažiavime atkūrėte šį klubą. Buvote išrinktas klubo prezidentu. Kokie jausmai jus užplūsta, prisiminus šią istorinę akimirką, kokius sunkumus teko įveikti?
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ atkūrimas man yra neįkainojamas įvykis. Labai gerai prisimenu kiekvieną smulkmeną ir veiksmą.
Mes dar buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje ir nebuvo lengva imtis tokio drąsaus žingsnio.
Rinkomės visi kaip pogrindyje, kūrėme planus, aptarinėjome ir didžiulio ryžto bei tikėjimo dėka mums pavyko.
Mus labai įkvėpė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo pavyzdys ir jo prezidento Artūro Poviliūno bei generalinio sekretoriaus Petro Statutos palaikymas.
Tuo metu nuo pat atkūrimo pradžios buvau LTOK generalinės asamblėjos narys. Tai išties labai jaudinančios mano gyvenimo akimirkos.
Tais pačiais, 1989-aisiais dalyvavote 13-ojoje pasaulinėje Makabiadoje Izraelyje, metėte drąsų iššūkį tuometei SSRS santvarkai ir iškilmingame žaidynių atidaryme žygiavote su Lietuvos trispalve. Ar jautėte didelį spaudimą, sulaukėte grasinimų, varstėte saugumo institucijų durų?
Išvykimas į pasaulinę Makabiadą prilygo tiesiog stebuklui. Susidūrėme su daugybe iššūkių ir kliūčių.
Turėjome skristi su persėdimu per Maskvą ir, likus visai nedaug laiko, įsakius „iš viršaus“ mums buvo anuliuoti bilietai.
Bet mums pavyko apie tai pranešti pasaulio „Makabi“ sąjungai, kuri mums nupirko bilietus skrydžiui iš Varšuvos.
Teko patiems tyliai susiorganizuoti kelionę iki Varšuvos. Patyrėme ir grasinimų.
Man buvo pasakyta, kad pagalvočiau apie savo šeimą, nes po Makabiados teks grįžti atgal į Lietuvą.
Izraelyje prieš žaidynių atidarymą teko jausti spaudimą, jog atidarymo ceremonijoje pasirodytumėme su SSRS vėliava.
Tačiau tai buvo laikas, kai mūsų širdys jau plakė Sąjūdžio dvasia, mes visi siekėme laisvės, nors to garsiai dar negalėjome įvardinti.
Aš nesutikau su šiuo sprendimu ir išreikalavau, kad būtų nešama ir Lietuvos trispalvė. Be galo džiaugiausi, kad man tai pavyko.
Su ašaromis akyse visi prisimename tas nepakartojamas atidarymo eisenos akimirkas, kai visas stadionas, pasirodžius mūsų delegacijai ir diktoriui pranešus „Makabi Lita“, atsistojo ir garsiai plojo.
Juk buvome pirmieji, kurie ištrūko iš šalies, esančios už geležinės uždangos.
Su savo puoselėjamu „Makabi“ susiejote didelę savo gyvenimo dalį, ar esate suskaičiavęs medalius, kiek pasaulinėje ir Europos makabiadose jūsų vadovaujami sportininkai pelnė medalių? Nes vien tik šiemet vykusiose 21-osiose pasaulio žaidynėse Izraelyje laimėti 6 medaliai, o dar 7 iškovoti su tarptautinėmis komandomis. Kas jums nulemia tokią sėkmę?
Galiu drąsiai sakyti, kad Lietuvos sporto klubas „Makabi“ yra mano gyvenimas. Tai – hobis ir aistra, kurie teikia man didelį pasitenkinimą ir prasmę.
Suskaičiuoti medalius būtų tikrai nelengva, per visus 33 metus jų iškovota arti šimto.
Tokia sėkmė nulemta talentingų, gabių žydų sportininkų. Jų paieška, pagalba jiems, ugdymas, motyvavimas padeda pasiekti gražių pergalių.
Įdomi jūsų gyvenimo istorija, nes ne iš sporto valgėte duoną: baigėte Vilniaus universitetą, dirbote Valstybiniame plano komitete ekonomistu, Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje vyriausiuoju inžinieriumi ir ekonomistu, vyriausiuoju inžinieriumi-technologu, Lietuvos ir JAV bendros įmonės „Sigma Americom“ viceprezidentu, buvote Prekybos namų „Inoveca“ generalinis direktorius, Širdies chirurgijos centro rinkodaros direktorius ir generalinis direktorius, „Idemus-Šiuolaikinė ortopedija“ direktorius… Dirbote septynias dienas per savaitę, poilsio dienas skirdamas sportui. Kaip atlaikėte tokį krūvį?
Sportas – mano aistra. Visą gyvenimą praktikavai bėgimą. Dar iki sporto klubo „Makabi“ veiklos buvau įkūręs ir bėgimo mėgėjų klubą „Sigma“, kuriame bėgiojau pats ir buvau subūręs bendraminčių.
Būtent bėgimo dėka visada jaučiausi geros fizinės formos ir neturėjau sveikatos problemų.
Pastaraisiais metais bėgimą pakeičiau ėjimu ir stengiuosi kasdien nueiti ne mažiau kaip 7 km.
Dabar jau nedirbu, todėl stengiuosi judėti-sportuoti tiek, kiek galiu.
Mėgstu paprakaituoti ir treniruoklių salėje. Esu aistringas futbolo, teniso, krepšinio, snukerio sirgalius.
Ar jūsų šeimoje yra daugiau sportininkų?
Mano šeima irgi labai mėgsta sportą. Jaunystėje bėgimo takeliuose sportavome kartu su žmona Valentina, kuri dabar žaidžia tenisą.
Aistringi bėgimo mėgėjai yra mano vyresnė duktė Simona ir jos vyras Gabrielius, kurie šiemet sėkmingai įveikė 21 km Vilniaus maratone.
Labai nudžiugino mane pastarasis „Makabi“ klubo bėgimas FUN RUN (1.5 km ir 3 km), kuriame bėgo visa vyresniosios dukros penkių asmenų šeima, žmona Valentina ir net augintinė bokserių veislės kalytė Joy.
Kaip dabar gyvena Lietuvos sporto klubas „Makabi“?
Dabartinis Lietuvos sporto klubas „Makabi“ gerokai atjaunėjęs ir tai mane labai džiugina.
Turime puikių jaunų perspektyvių sportininkų, kurie, dar būdami jauniais, jau iškovoja medalių.
Klubas veiklus, jame aktyviai sportuoja žydų jaunimas ir senjorai. Pažymėtinos tokios sporto šakos kaip badmintonas, stalo tenisas, plaukimas, šachmatai ir kt.
Mus finansiškai remia Lietuvos žydų bendruomenė ir Geros valios fondas, kurių dėka galime išvykti į tarptautinius renginius.
Ramus gyvenimas dar palauks manęs, nors po truputį perduodu patirtį ir įgaliojimus į jaunas rankas.
Kokių svajonių dar turite ir per kiek laiko jas tikitės įgyvendinti?
Mano didžiausia svajonė – matyti Lietuvos sporto klubą „Makabi“ klubą, tarsi savo kūdikį gerose rankose ir džiaugtis kartu su juo svariais pasiekimais. Noriu išugdyti stiprų „Makabi“ lyderį.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
