Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Šiemet sausio 6 d. žinomam Lietuvos bėgikui, ilgamečiam „Žalgirio“ draugijos stadiono direktoriui, sporto organizatoriui Jonui Grigui būtų sukakę 70 metų. Tačiau tenka prisiminti ir kitą sukaktį: kovo 24 d. suėjo 10 metų, kai jis iškeliavo anapilin.
Lengvaatlečių bendruomenė J.Grigą prisimena kaip didelio meistriškumo bėgiką, SSRS čempionatų sidabro (1974 m.) ir bronzos (1976 m.) medalių laimėtoją 3000 m kliūtinio bėgimo distancijoje, penkiskart Lietuvos čempioną (1973-1977 m.), o kiti sporto žmonės – kaip puikų organizatorių.
PERGALĖS. J. Grigas gimė 1951 metais sausio 6 d. Kuniokų kaime, netoli Josvainių, Kėdainių rajone. Pirmagimiui buvo suteiktas tėvo vardas.
Į mokyklą puspenkto kilometro jis iš pradžių važinėdavo dviračiu, o kai vieną po kito juos pavogė, tekdavo kulniuoti pėsčiomis.
Judrus vaikinukas buvo pakviestas treniruotis Kėdainių sporto mokykloje. Talentas nenuvylė: per Lietuvos moksleivių spartakiadas 1968 ir 1969 metais jis tapo čempionu.
J. Grigas savo gyvenimą nutarė susieti su sportu ir studijavo tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute.
Jau nuo antro kurso gabus lengvaatletis suprato, kad bėgimas – jo pašaukimas ir pradėjo rimtai treniruotis.
Jį treniravo didelis bėgimo entuziastas, išugdęs daug didelio meistriškumo lengvaatlečių, VPI profesorius Povilas Karoblis.
„Gerai supratau, kad, norint išsiskirti iš kitų, reikia treniruotis daugiau nei jie. Pasižymėjau geru finišu, nes vidutiniųjų nuotolių bėgikui tai ypač svarbu. Kas jo neturėjo, tam pergalės nesišvietė. Tačiau didžiausią sėkmę vis dėlto lėmė darbas“, – yra sakęs Jonas, kurio pagrindine rungtimi tapo 3000 m kliūtinis bėgimas.
Jis buvo pajėgus ir 1500 m distancijoje bei 5000 m km kroso varžybose, kur tapo Lietuvos čempionu.
1973 m. J. Grigas buvo pakviestas į Lietuvos, o po metų – ir į SSRS rinktinę. Pačias svariausias pergales jie pasiekė 1973 -1977 metais.
Vilnietis dalyvavo tarptautiniuose mačuose SSRS-Prancūzija-VFR (buvo ketvirtas) ir SSRS–Didžioji Britanija (trečias).
Tarptautinėse „Pravdos“ kroso varžybose 1974 metais jis laimėjo bronzos medalį ir tais pačiais metais įvykdė SSRS sporto meistro normą.
Geriausią savo rezultatą 3000 m kliūtiniame bėgime (8 min.26,8 sek.) J. Grigas pasiekė 1976 metais.
Tačiau įžengus į didįjį sportą, teko stabtelėti. Sportininkas patyrė Achilo sausgyslės traumą, ne visai sėkmingai buvo atlikta operacija.
26-erių J. Grigas buvo priverstas atsisveikinti su sportu. „Tai tas amžius, kai kliūtinio bėgimo meistrai tik pradeda savo pagrindinį sporto karjeros etapą, o aš, deja, turėjau jį baigti“, – vėliau apgailestavo pajėgus kliūtinio bėgimo meistras.
1970 -1976 m. J. Grigas dirbo „Nemuno“ sporto draugijoje, 1978-1979 m. – VPI Fizinio lavinimo katedroje dėstytoju, 1979-1991 m. – Vilniaus „Žalgirio“ sporto įrenginių valdybos direktoriaus pavaduotoju, 1991-1992 – Vilniaus „Žalgirio“ uždaro plaukimo baseino direktoriaus pavaduotoju, o nuo 1992 m. iki savo mirties – Vilniaus „Žalgirio“ stadiono direktoriumi.
NAUJAMETINIS BĖGIMAS. J. Grigas buvo žinomas kaip Naujametinio vilniečių bėgimo, pradėto rengti 1975-aisiais, puoselėtojas, vėliau tapęs pagrindiniu organizatoriumi.
Bėgimo startas ir finišas būdavo „Žalgirio“ stadione. Šiam bėgimui J. Grigas kruopščiai rengdavosi visus metus.
Kasmet būdavo išleidžiamas varžybų lankstinukas, pagaminami medaliai, sportiniai marškinėliai, metų kalendorius ir ta atributika būdavo įteikiama kiekvienam bėgimo dalyviui.
Po finišo visus sportininkus J. Grigas pakviesdavo nemokamai paplaukioti Lazdynų baseine.
Naujametinis bėgimas greitai išpopuliarėjo, jame susirinkdavo apie 1000 sportininkų iš visos Lietuvos, startuodavo geriausieji šalies bėgikai, tarp kurių vykdavo ypač atkakli kova.
J. Grigui kilo mintis į Naujametinį bėgimą pakviesti ir Kalėdų Senelių, nes bėgimas dažniausiai sutapdavo su Kalėdomis. Ne vienam jų netgi nupirkdavo kostiumų. Kalėdų Senelių, kurie bėgdavo kartu su visais, susirinkdavo net iki 300. Jie papuošdavo bėgimą, buvo pagrindinis bėgimo akcentas.
Tarp Kalėdų Senelių nuolat būdavo ir Seimo nariai Algirdas Sysas bei Juozas Olekas, kurie pamėgo šį Naujametinį bėgimą, Kalėdų Senelio kostiumą pamėgo ir pagrindinis renginio organizatorius J. Grigas.
JONINĖS „VINGYJE“. J. Grigas buvo dviejų sporto klubų – „Smiginio“ (nuo 1997 m.) ir „Stajerio“ (nuo 2003 m.) prezidentas.
Šių klubų veikla jis ypač rūpinosi, jų nariai dalyvaudavo įvairiose varžybose, dažnai susitikdavo išskirtinių švenčių metu.
„Stajerio“ bėgimo klubas nepasitenkindavo varžybomis Lietuvoje bei užsienyje, jie organizuodavo ir savo.
Visiems klubo nariams didelį įspūdį darė jų prezidento sumanytos originalios bėgikų varžybos, skirtos Joninėms pažymėti.
Varžybų programoje – įvairios rungtys. Vienais metais buvo netgi kliūtinis bėgimas. Tačiau ši lengvosios atletikos rungtis vyresnio amžiaus žmonėms buvo per sunki, ir ji buvo išbraukta iš Joninių varžybų kalendoriaus. „Vingio“ stadione per klubo sezono uždarymo varžybas ją pakeitė bėgimas atbulomis.
Atsisveikinti su sezonu sugužėdavo apie 100 „Stajerio“ entuziastų ir gerbėjų. Vieni atėjo pasižiūrėti varžybų, o kiti – rungtyniaudavo.
Kol sportininkai bėgo stadiono taku, moterys gamindavo valgį, dėdavo suneštus skanėstus ant stalo, o vyrai kepindavo čirškindavo mėsą.
Visi puikiai žinojo, kad pasportavus ir dieną praleidus puikiame gamtos prieglobstyje Vingyje apetitas bus didžiulis.
Bėgikų šventėje dalyvaudavo ir Jono treneris, profesorius P. Karoblis, pas kurį jis treniravosi studijų metais.
Šio legendinio trenerio nemažai auklėtinių susirinkdavo į „Stajerio“ šventę Vingyje.
„Bėgimas – tai didžiausias turtas, kuris mus visus vienija“, – yra sakęs P. Karoblis.- Ir reikia tik dėkoti Jonui Grigui, kuris mus pakviečia pabūti kartu“.
Jėgas su klubo nariais išmėgindavo ir J. Grigas. Iš šventės į namus visi grįždavo su dovanomis: gimtadienius šventusiems „Stajerio“ nariams būdavo įteikiami sportiniai marškinėliai su kiekvieno nuotrauka ant krūtinės, taip pat metų kalendoriai su klubo narių varžybų momentais.
ANTRIEJI NAMAI. J. Grigui antraisiais namais tapo „Žalgirio“ stadionas, kuriam jis vadovavo iki pat savo mirties.
Stadione jis plušo nuo ryto iki vakaro: puoselėdavo veją, ką nors dažydavo, tvarkydavo rūbines, prižiūrėdavo pirtį, šalia stadiono žiemą liedavo čiuožyklą, futbolo komandas kviesdavo rungtynes žaisti jo stadione.
Stadione Jonas rasdavo sau atgaivą, užtrukus darbams, čia ne vieną kartą netgi yra pernakvojęs.
Netgi tada, kai prasidėjo širdies negalavimai ir teko atlikti sudėtingą operaciją bei atsigauti sanatorijoje Valkininkuose, J. Grigas, sugrįžęs į darbą, nereagavo į gydytojų rekomendacijas bei dirbdavo negailėdamas savęs.
Apie savo asmenines bėdas jis niekam nebuvo linkęs pasakoti ir sakydavo: „Liga pati atsitrauks, aš ją tikrai įveiksiu. Juk tiek metų sportavau.“
Jis ypač išgyveno, kai „Žalgirio“ stadionui atėjo sunkios dienos ir jis gyvavo paskutiniąsias dienas.
Tačiau Jonas vis dėlto buvo optimistas ir tikėjo, kad stadionas išliks, nebus nugriautas.
Kiekvieną rudenį J. Grigas mėgdavo važiuoti į miškus grybauti, rinkti uogų ir šiomis gerybėmis bei iš tėviškės atsivežtomis kriaušėmis bei agurkais vaišindavo savo draugus.
Mėgo fotografuoti ir kasmet su draugų bei sportininkų nuotraukomis išleisdavo metų kalendorius.
NEUŽMIRŠTAS. J. Grigas mirė 2011 m. kovo 24 d.. Savo mirties išvakarėse jis lankėsi „Žalgirio“ sporto draugijoje, susitiko su „Sporto“ redakcijos žurnalistais.
Savo paskutinę dieną jis praleido draugų būryje ir tarsi su jais atsisveikino visam laikui.
Tada Jonas buvo ypač geros nuotaikos: džiaugėsi tuomečio Sporto departamento ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimais, kuriuos gavo savo 60 metų jubiliejaus proga.
Su pasididžiavimu kalbėjo, kad Sporto rėmimo fondas jo vadovaujamam „Stajerio” klubui pirmą sykį skyrė 4 tūkst. Lt ir su žalgiriečiais aptarinėjo, kuriems renginiams juos reikėtų išleisti.
J. Grigas palaidotas Josvainiuose šalia savo tėvų. Anapilin iškeliavo sporto žmogus, kurį visi vadindavo ne pavarde, bet tiesiog vardu – Jonas.
Žmona Rita neteko vyro, dukra Gintarė – tėvo, o sporto bendruomenė – puikaus sportininko ir žmogaus.
Labai teisingai apie savo direktorių pasakė ilgametė stadiono darbuotoja, didžiausia J. Grigo pagalbininkė Stasė Markūnaitė, kad jo didelėje ir jautrioje širdyje nebeliko vietos jam pačiam.
Įžymusis bėgikas ir sporto organizatorius iki šių dienų nėra užmirštas. Kiekvienais metais „Smiginio“ klubas nuveža gėlių ant J. Grigo kapo ir Vilniuje rengia jo atminimo smiginio taurės varžybas.
