Liepos 12 d. 80 metų jubiliejų sutiko žinomas Lietuvos sporto gydytojas Vytautas Zumeris, su šalies olimpiečiais dirbęs trejose olimpinėse žaidynėse, o vieneriose lankęsis kaip svečias.
1992 m. Barselonos ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinėse žaidynėse jis buvo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gydytojas, o 1994 m. Lilehameryje jis rūpinosi slidininkais. 2002 m. lietuvį kaip savo svečią į Solt Leik Sičio žaidynes pakvietė Tarptautinė slidinėjimo federacija.
Vėliau jis buvo išrinktas Lietuvos atletinės gimnastikos ir Lietuvos slidinėjimo federacijų pirmininku.
Sulaukęs 80-mečio V. Zumeris teigia, jog yra patenkintas gyvenimu: „Stuktelėjo 80 metų ir tai natūralus dalykas. Į savo amžių žiūriu adekvačiai ir džiaugiuosi, jog dar gali judėti, skaityti, sekti sporto ir kitus įvykius.
Dar prieš dešimt metų intensyviai bėgiodavau Vingio parke, kitose vietose, turėjau bendraminčių kompaniją.
Kilnodavau ir geležis, tačiau dabar gyvenimas jau kitas. Nebėgioju, bet stengiuosi kuo daugiau judėti, nes Karoliniškių mikrorajone, kuriame gyvenu, tam yra visos sąlygos.
Prieš kurį laiką bandžiau susirasti sau šeimos gydytoją, bet nepavyko. Tai jo nėra, tai atostogauja, tai dar kur nors.
Šiaip į gydytojus retai kreipiuosi, buvo gal tik porą atvejų, kai be ligoninės negalėjau apsieiti.
Nepaisant to, jog turėjau operacijų ir avarijų, kai iš mašinos lėkiau per priekinį stiklą, dabar gyvenu ramiai, be didesnių sveikatos sutrikimų.
Visas mano gyvenimas buvo intensyvus. Sykį suskaičiavau, kad per karjerą net 18 metų nebuvau Lietuvoje.
Sovietmečiu daug laiko praleisdavau dirbdamas su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais ir Lietuvos futbolo rinktine, būdavau jų treniruočių stovyklose.
Buvau ir Vilniaus „Statybos“ krepšinio komandos gydytojas, konsultavau irkluotojus.
Kiek netikėtai gavau pakvietimą dirbti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, vadovaujančios Vlado Garasto, gydytoju“, – pasakoja V. Zumeris.
Prisimindamas savo nueitą 80 metų kelią, ką šiandien darytumėte tą patį, o ką keistumėte?
Žinodamas savo charakterį, nekeisčiau nieko. Nuo mažens mama skaitė daug knygų ir aš visą laiką norėjau intensyviai keliauti.
Kai baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Kauno politechnikos institutą studijuoti kelių ir tiltų statybą, iš karto mečiau studijas ir jau kitąmet tapau Kauno medicinos instituto studentu.
Mano mintys visą laiką sukosi apie tai, kad sporto medicina atvers duris keliauti, pamatyti kažką naujo.
Svajonės virto realybe, viskas pasitvirtino 100 procentų. Pasaulio pamačiau tikrai daug, yra ką prisiminti.
Prisiminkite savo vaikystę, jaunystę ir sąryšį su sportu?
Gimiau sportiškame Kaune. Nesvarbu, kokioje vietoje jaunimas gyveno, turėjo kažkuo užsiiminėti ir priklausyti vienam ar kitam sporto būreliui.
Besimokant mokykloje, lankiau aviamodeliavimo treniruotes. Gaminau aviamodelius, dalyvaudavau varžybose.
1958-aisiais, būdamas 14-metis, tapau Lietuvos suaugusiųjų taimerinių modelių vicečempionu.
Svajojau sklandyti, tačiau pernelyg greitai ištįsau ir negalėjau tilpti į sklandytuvą, neužsidarydavo kabina.
Teko pasisukinėti žymių to meto sklandytojų Antano Arbačiausko, Algimanto Jonušo, kitų terpėje, bet tuo viskas ir baigėsi.
Tai buvo man sportavimo pradžia. Po to – plaukimo baseinas, nardymas su akvalangais.
Dar vėliau – krepšinis, treneris Vincas Sercevičius, su juo važinėdavome į įvairiais savo amžiaus grupių varžybas.
Ar studijų metais irgi žaidėte krepšinį, ar pagrindinį dėmesį skyrėte mokslui?
Tuomečio instituto rektoriaus buvo pasakyta, kad jeigu įstojote į KMI, tai pamirškite visas kitas disciplinas.
Tačiau būtent studijų metais prasidėjo mano intensyvus važinėjimas į kalnus slidinėti.
Susirgau kalnų slidinėjimu, be kurio neįsivaizdavau savo gyvenimo. Dažniausiai vykdavome į Ukrainos kalnus.
Ilgainiui instituto prorektorius Sadauskas irgi susidomėjo mūsų išvykomis, pats nuvažiavo į kalnus ir po to netgi mums žiemos atostogų metu apmokėdavo tas keliones bei visą pragyvenimą.
Stengdavomės gerokai anksčiau išsilaikyti egzaminų sesiją, kad galėtume su grupe slidinėjimo entuziastų ilgiau pabūti Karpatų kalnuose.
Nuo kalnų leisdavomės mėgėjiškai, apie didelį meistriškumą negalvojome. Tose išvykose susitikdavome kalnų slidinėjimo entuziastų iš Vilniaus universiteto, su jais susidraugavome, o vienais metais – ir su ten besitreniruojančia SSRS kalnų slidinėjimo moterų rinktine. Merginos kalnuose mums pabūdavo instruktorėmis, mus pamokydavo.
KMI studijavau septynerius metus ir diplomą įgijau 1970-aisiais.
Kaip ilgai tęsėsi įsiplieskusi meilė kalnų slidinėjimui?
Kone visą gyvenimą. Su jaunesniąja dukra Monika – vyresnioji Sandra, kuri ilgą laiką užsiiminėjo žirgų sportu, tomis dienomis viešėdavo pas mano draugus Vokietijoje – ir anūku Rėjumi kasmet vykdavome slidinėti į Šveicariją, Austriją, Prancūziją.
Kalnuose intensyviai praleisdavome iki trijų savaičių. Tampriai bendradarbiaujant su Tarptautine slidinėjimo federacija, gaudavau nuolaidų.
Taip gyvenimas susiklostė, kad buvote dviejų federacijų vadovas: 1969–1971 m. – Lietuvos atletinės gimnastikos ir nuo 1995 metų – Lietuvos slidinėjimo federacijos. Kuriai buvo sunkiau vadovauti?
Lietuvos atletinės gimnastikos federacijos pirmininku tapau būdamas KMI trečio kurso studentas.
Tai buvusio Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko Vytauto Ostrausko iniciatyva.
Net ir nežinau, kuo nusipelniau tokio didelio jo bei pačių kultūristų pasitikėjimo, jog jie man patikėjo vadovauti federacijai.
Lietuvoje legalizavus kultūrizmą, prasidėjo didelis tos sporto šakos pakilimas. 2021 metais buvau įrašytas į Kultūrizmo šlovės galeriją.
Lietuvos slidinėjimo federacijos pirmininku, manau, tapau todėl, kad federacija gyveno sunkius laikus, o aš jau buvau įkūręs Sveikatos centrą „Sanvita“, federaciją priglaudžiau tose patalpose ir daug padėjau slidininkams.
Kiek leisdavo laikas, su jais kartais netgi vykdavau į treniruočių stovyklas, lankydavausi varžybose.
Lengviau buvo vadovauti Lietuvos atletinės gimnastikos federacijai, nes mažiau buvo vidinės trinties. Ši sporto šaka nebuvo olimpinė, viskas sprendėsi paprasčiau.
O Lietuvos slidinėjimo federacijoje virė didelės aistros, jai vadovauti buvo sudėtinga.
Tačiau tai buvo žmoniški dalykai, panašiai daug kas vyko ir kitose federacijose, tik gal ne taip aštriai.
Atėjo metas, kai 2007-aisiais Lietuvos slidinėjimo federacija virto Lietuvos nacionaline slidinėjimo asociacija.
Tačiau pati federacija nebuvo panaikinta ir, atrodo, egzistuoja iki šių dienų, nors nevykdo jokios veiklos. Taigi, lyg vis dar esu tos federacijos pirmininkas (šypsosi …).
Teko pabuvoti net keturiose olimpinėse žaidynėse, prisiminkite jas?
1992 metais Barselonoje ir 1996 metais Atlantoje buvau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės, kuri abu kartus tapo bronzine prizininke, gydytojas.
1994 metais Lilehamerio olimpinėse žiemos žaidynėse jau buvau kaip Lietuvos slidinėjimo rinktinės gydytojas, o į 2002 metų Solt Leik Sičio olimpines žiemos žaidynes mane kaip svečią pakvietė Tarptautinė slidinėjimo federacija.
Per visą olimpiadą puikiai leidau laiką, neturėjau jokių įsipareigojimų, dalyvaudavau įvairiausiuose priėmimuose, iki soties prisislidinėjau, stebėjau įvairių sporto šakų varžybas.
Ką jums, kaip Lietuvos slidinėjimo federacijos pirmininkui, o vėliau prezidentui, pavyko nuveikti?
Tuo sunkiu laikotarpiu, kai federacija neturėjo pinigų, man pavyko sutvarkyti finansavimą ir į treniruočių stovyklas išvežti po 25 slidininkus.
Tada federacija metams gaudavo vos po 10 tūkst. litų, o mano vadovavimo laikotarpiu biudžetas išaugo iki 0,5 milijono.
Organizaciniu požiūriu viską pavyko sutvarkyti, slidininkai dalyvaudavo įvairiose stovyklose, varžybose, tačiau jų rezultatai nieko nežavėjo.
Kuri olimpiada darė didžiausią įspūdį?
Barselonos, kurioje Lietuva dalyvavo pirmą kartą po valstybės atkūrimo. Didelį įspūdį darė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, kuri buvo vieninga ir joje vyravo ideali tvarka.
Manau, kad ir žaidėjai buvo talentingesni bei sąmoningesni, lyginant juos su dabartine rinktine, kurią matėme šiemet.
Dirbau Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gydytoju ir per 1995 metų Europos čempionatą Atėnuose, kai buvo pelnyti sidabro medaliai.
Prastesnė buvo Atlantos olimpinių žaidynių organizacija. Olimpinių žaidynių sostinėje man teko būti antrą kartą, prieš tai čia lankiausi savo privačios kelionės metu.
Per olimpiadą teko atlikti ne tik gydytojo funkcijas, bet pabūti ir vairuotoju.
Ameriką automobiliu praktiškai esu išvažinėjęs visą, išskyrus Aliaską. Tačiau Užpoliarėje, Murmanske, buvau su futbolu.
Olimpinių žaidynių organizatoriai vieną autobusiuką skyrė su vairuotoju, o kitą be jo. Kadangi turėjau didžiausią vairuotojo stažą, todėl ir teko juo padirbėti.
Prie vairo nemažai sėdėjau ir paruošiamuoju laikotarpiu per stovyklas, kai rinktinė rengėsi olimpinėms žaidynėms.
Kiekvienai delegacijai priklausydavo ir mašina, tačiau jų vadovai dažniausiai būdavo vyresnio amžiaus, jie bijodavo važinėti ir tų mašinų atsisakydavo.
Su mano atėjimu kartu su Vladu Garastu įvedėme naują tvarką. Kiek teko dirbti su krepšininkais, niekada neatsisakydavau prašymo vairuoti.
Teigiate, jog Ameriką automobiliu esate išvažinėjęs skersai ir išilgai, ar tai jūsų mėgstamiausia šalis?
Ne. Nors po visą Ameriką buvo išsiblaškę mano tėvų draugai ir jų šeimos. Turėjau malonią misiją juos surasti. Amerikoje gyveno ir mano mamos brolis.
Pirmą kartą už Atlanto pabuvojau 1984-aisiais, grįždamas iš Australijos, kai amerikiečiai man davė tranzitinę vizą trims mėnesiams.
Tada, prisimenu, į Lietuvą per Ameriką, Olandiją, Šveicariją, kitas šalis lėktuvais bei automobiliais keliavau 23 dienas.
Market parko lietuvių rajone Čikagoje teko anksti susipažinau su Valdu Adamkumi.
Koks buvo Lietuvos sporto mokslas ir medicina jūsų laikais ir ar juos būtų galima palyginti su šiandienos?
Jokiu būdu negalima lyginti. Tačiau ankstesniais metais Europoje irgi buvo stipri sporto mokslo bazė.
Sporto mokslas, medicina, technologijos – tai gyvenimo progresas ir visi progresuoja.
Kada sukūrėme Sveikatos centrą „Sanvita“, gaudavome nemažą finansavimą ir centras įsigijo modernią įrangą, kokios neturėjo Lietuvos valstybinės struktūros.
Mano vadovaujamame centre buvo viskas: naujausia diagnostinė aparatūra, veloargometrai, dujų analizatoriai ir kt.
Tačiau netrukus kolektyve ėmė kilti įtampa, man būnant kelionėse atsirado nauji akcininkai, susidarė konfliktinė situacija ir „Sanvitą“ teko palikti.
Pradėjau įgyvendinti kitą projektą, mano kūriniu, pradedant kreditų gavimu, tapo Sporto ir reabilitacijos centras „Olympic Gym“.
„Hermio“ bankui galiu būti dėkingas, kad mumis pasitikėjo. Gal penkerius metus buvau to centro akcininkas ir savininkas. Tačiau vėliau pardaviau akcijas.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
