Marytė Marcinkevičiūtė
Žinomą sporto organizatorių, trenerį, varžybų komentatorių, Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ garbės narį, 89-erių panevėžietį Marijoną Gečą Panevėžyje gerai pažįsta vyresnės kartos sporto gerbėjai.
Liepos 29 dieną gimtadienį švenčiantis M.Gečas savo metus tapatina su aktyvia veikla bei sveika gyvensena, savo pašaukimo suradimu.
„Visus savo gyvenimo metus pašvenčiau sportui, juo gyvenau, įgyvendinau tai, apie ką svajojau, mane kraštiečiai vadino Panevėžio pasaka.
Kai nuo 1972 metų dirbau draugijos „Žalgiris“ Panevėžio miesto tarybos sporto instruktoriumi, o 1975–1989 – pirmininko pavaduotoju, organizuodavau daug įvairiausių varžybų.
Kartu dirbau ir radijo žurnalistu, 52 metus su mikrofonu rankose komentuodavau įvairius sporto renginius.
Be galo malonu, kad sulaukus solidžių metų, vis dar esu prisimenamas. Sykį nuėjau į stadioną pasižiūrėti futbolo, kurį komentavau 52 metus, rungtynių, tai išgirdau už nugaros sėdinčių sirgalių aštrias replikas rungtynių diktoriui.
Vienas jų netgi riktelėjo: „Pliurpi, pliurpi, geriau patylėk, ką čia nesąmones tauški. Va, Gečas tai komentuodavo, buvo malonu klausytis, kaip jis mokėjo bendrauti ir užvesti stadiono sirgalius“, – prisimena M.Gečas.
Norint su šiuo sporto žmogumi ilgiau pabendrauti, jis kviečia atvažiuoti į Panevėžį, kur jo buto vienas kambarys (12 kv. m) iš trijų skirtas muziejui: kiekvienas medalis, apdovanojimas, ženkliukas, nuotraukos su Lietuvos sporto įžymybėmis turi savo istoriją.
Apie visus savo trofėjus, sportinę karjerą Marijonas gali pasakoti dienų dienas.
2011-aisiais M. Gečas buvo išrinktas Metų panevėžiečiu, jam buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
„Sportu ir šiandieną gyvenu, tačiau tos emocijos jau ne tokios, kokios buvo anksčiau.
Gyvenu vienas: jau palaidoti tėvai, brolis, sesuo, 2015-aisiais mirė mano antroji žmona Janina, o praėjusiais metais, išvykęs į Egiptą pailsėti – 57 metų sūnus Aidas, kuris buvo neblogo meistriškumo krepšininkas.
Iš 33 klasės draugų gyvi kol kas esame tik keturi ir tik aš vienas gyvenu Panevėžyje.
Nors ir netekau pačių brangiausių ir artimiausių žmonių, tačiau vienišas nesijaučiu.
Anglijoje gyvena mano 65-erių dukra Rasa, meno istorikė, meno ir kultūros kritikė, daugelio knygų autorė.
Turiu du anūkus: Kasparą, kuris sukūrė šeimą ir gyvena Amerikoje, bei Karoliną, gyvenimą siejanti su Vilniumi.
Kasparas buvo perspektyvus krepšininkas, lengvaatletis. Tėvas, pasitaupęs pinigų, jį išleido į Ameriką, kur anūkas žaidė krepšinį.
Anūkas sukūrė šeimą su amerikiete ir į Lietuvą kažin ar jau sugrįš gyventi“, – kiek nusiminęs sako 89-erių panevėžietis.
Garbaus amžiaus Marijonas dabar daugiau laiko praleidžia namie, bet dažnai nueina pažvejoti į Nevėžį.
Mat namie turi penkerių metų katę Lordę, kurią pamalonina pagautomis žuvytėmis ir parduotuvėje nupirktomis krevetėmis bei stintomis.
„O man tie delikatesiai – per brangus malonumas. Nusiperku kauliukų su mėsa, tai ir sriubos išsiverdu ir mėsytės užkertu.
Maistą gaminu pats, man jo daug nereikia. Viską nusiperku pats. Tačiau vaikščioti kasmet darosi vis sunkiau, meteliai daro savo.
Gaila, kad esu atsilikęs šiandienos technologijose, neturiu kompiuterio, senas telefonas.
Kai jis sugenda, neturiu supratimo, kur gedimas, tai nunešu pažiūrėti savo pažįstamoms darbuotojoms.
Jas pavaišinu šokoladu, tai telefoną atgaivina“ , – džiaugiasi Marijonas.
Žmonės apie mane kalba, jog esu tiesus kaip stuobrys. Jiems atsakau, kad toks esu todėl, jog mama mane pagimdė ne ligoninėje, o namie trečią valandą dienos.
Ant gydytojo rankų tylėjau, mama jo paklausė, kodėl aš tyliu. Po minutės kitos gydytojas man sudavė per užpakaliuką ir aš surikau.
Gydytojas pasakė, jog, Gečiene, tavo sūnus bus didelis rėksnys Respublikos gatvėje, todėl tu būsi visų gerbiama“, – pasakoja sporto organizatorius.
Paprašytas prisiminti savo jaunystę, Marijonas iš karto pabrėžia, jog tai buvo nuostabus laikotarpis.
Jam meilę sportui nuo mažumės skiepijo tėvas, didelis biliardo entuziastas.
„Mano tėvas Juozas Gečas miesto centre Respublikos gatvėje turėjo pagrindinį „Kunigaikščių“ barą, kuriame buvo ir du biliardo stalai.
Vieną jų tėvas dar 1907-aisais parsivežė iš Sankt Peterburgo ir pats buvo aistringas žaidėjas.
Ta užeiga buvo labai populiari Lietuvoje, joje lankydavosi tokios įžymybės kaip Kipras Petrauskas, broliai Romanas ir Vytautas Marijošiai, miesto meras, mokytojai, jie žaisdavo biliardą, lošdavo kortomis.
Nuo trejų metų ir aš rankoje jau laikiau biliardo lazdą, kurią prilaikė tėvas. Prieš mirtį tėvas manęs paprašė, jog aš nepamirčiau biliardo.
Taip vėliau ir padariau. Biliardinė veikė iki 1989-ųjų, buvo nemažai entuziastų jį pažaisti. Vėlesniais metais į biliardo veiklą kaip reikiant įsisukau.
Kai paaugau, patiko visas sportas. Kai 1947-aisiais į Panevėžį iš Šiaulių atvažiavo Vilhelmas Variakojis ir nuo rugsėjo pradžios pradėjo dirbti 1-oje berniukų gimnazijoje, pirmą kartą, būdamas penktokas, paėmiau į rankas krepšinio kamuolį.
Vilhelmas Variakojis buvo mano mokytojas, jį labai gerbiau. Tą kamuolį, kuris yra juodos spalvos ir su raišteliais, turiu išlaikęs savo namuose iki šių dienų.
Žaisti man sekėsi beblogai: nuo 1952 metų patekau į Lietuvos jaunučių ir jaunių rinktines, su panevėžiečių komanda tapome tų amžiaus grupių šalies čempionais.
1954-aisiais dalyvavau SSRS moksleivių spartakiadoje Kijeve ir po jos iš karto patekau į Žalgirio“ dublerių komandą.
1957-1959-aisiais jau buvau pagrindinės komandos žaidėjas“, – prisimena Marijonas.
Kokių tik sporto šakų nebuvo jo karjeroje. Gimnazijoje žaidė ir tinklinį, buvo savamokslis, nes tada mieste nebuvo trenerių.
Studijuodamas Kūno kultūros institute, jis tinklinį žaidė Vytauto Jankaus, o rankinį – Valerijaus Grešnovo grupėse, įgijo didelės patirties.
Gražiai nuaugęs jaunuolis netgi irklavo, treneris Leonas Aleksandravičius jį pakvietė į aštuonvietės įgulą.
Stumdė ir rutulį, mėtė ietį, antrame kurse įrankį nusviedė 49 metrus, į aukštį peršoko 178 cm.
KKI pedagogikos studijas Marijonas baigė 1960-aisiais ir grįžo į gimtąjį Panevėžį. Dirbo sporto draugijos „Spartakas“, įvairių miesto įmonių sporto metodininku.
Jis nemažai prisidėjo prie miesto rankinio federacijos įkūrimo ir vyrų komandos subūrimo, o 1964-aisiais – buvo vienas iš trijų įkūręs Panevėžio miesto „Lietkabelio“ vyrų krepšinio klubą.
Marijonas didžiuojasi, kad jo „Lietkabelis“ neužmiršo ir vienais metais pakvietė į treniruotę – buvęs klubo direktorius Martynas Purlys jam įteikė kamuolį su komandos žaidėjų ir trenerių autografais.
Prisiminęs tėvui duotą pažadą, Marijonas visa širdimi įniko į biliardą: su dviem tėvo draugais, kurie dabar jau yra šviesaus atminimo ir palaidoti Vilniuje, 1989 -aisiais jie įkūrė Lietuvos biliardo federaciją, panevėžietis buvo išrinktas jos viceprezidentu.
Tais pačiais metais jo iniciatyva buvo įkurta ir Panevėžio miesto biliardo federacija, kuriai Marijonas vadovavo aštuonerius metus.
1991 ir 1995 metais per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes jis buvo vyriausiasis biliardo varžybų teisėjas, kasmet rengė savo vardo biliardo turnyrus. Dabar Marijonas – Lietuvos ir Panevėžio biliardo federacijų garbės narys.
„Praėjusių metų rudenį Panevėžyje vienas atšvenčiau Lietuvos biliardo federacijos 35 metų įkūrimą“, – su nostalgija prisimena biliardo entuziastas.
Panevėžiečio širdyje iki šio rusena didelė aistra krepšiniui. Jis dalyvavo trijuose pasaulio senjorų čempionatuose JAV (1998), Urugvajuje (1999), Čekijoje (2009).
Savo pirmajame senjorų čempionate jį prisikalbino dalyvauti klaipėdiečiai ir Marijonas buvo vienas vyriausių žaidėjų.
Savo trečiajame pasaulio senjorų čempionate Prahoje Marius turėjo ir puikią palaikymo komandą – žmoną Janiną, kuri buvo komandos gydytoja, o Aidas, tada ėjęs 12 metus, buvo simbolinis komandos kapitonas ir per rungtynes į aikštelę išvesdavo Lietuvos komandą – tuo savo misiją varžybose jis baigdavo.
Paklaustas, kas iš sportinės karjeros labiausiai išliko atmintyje, M. Gečas neabejodamas atsako, kad viskas, nes buvo atsidavęs tik sportui, kitko nieko nemokėjo.
„Savo karjeroje kito darbo neteko dirbti, kiekvieną dieną buvau su krepšiniu, biliardu, tinkliniu, rankiniu, futbolu.
Sportas ir viskas, kas su juo susiję, buvo mano gyvenimo pašaukimas. Nuolat sekdavau šių sporto šakų naujienas, komentuodavau varžybas, todėl nekildavo jokių minčių pabėgti nuo sporto.
Iki šių dienų man ypač brangi „Žalgirio“ draugija. 1974 metais minint jos 30-metį, buvau apdovanotas už aktyvią sportinę, visuomeninę veiklą.
Likau vienu seniausių žalgiriečių Lietuvoje. Iki šiol priklausau „Žalgiriui“ ir jam būsiu ištikimas iki gyvenimo pabaigos“, – tvirtina Marijonas.
