„Nors mineralinis vanduo pasižymi gydomosiomis savybėmis, jo jokiu būdu negalima gerti kasdien“, – įspėja gydytojas Gasparas Žumbakys.
Skaičiuojama, kad su virškinimo problemomis susiduria kas trečias suaugęs žmogus. Greitojo maisto kultūra ir kasdienis stresas į gydytojų kabinetus atveda vis jaunesnius pacientus. Prieš pradėdami vartoti vaistus daugelis ieško natūralių sprendimų, vienas jų – iš gelmių išgaunamas mineralinis vanduo.
Vis dėlto, pasak Birštone veikiančios sanatorijos „Versmė“ gydytojo, labai svarbu laikytis rekomenduojamų dozių ir nepiktnaudžiauti šiuo natūraliu vaistu.
„Iki XX amžiaus pradžios Europoje mineralinis vanduo buvo skiriamas tik pagal receptą, o sanatorijose jo vartojimas buvo griežtai dozuojamas. Šis vanduo turi daug mineralų, kurių tinkama dozė gali pagerinti virškinimą, tačiau per didelė gali sukelti stiprų viduriavimą arba apsunkinti inkstų veiklą“, – paaiškina „Versmės“ direktoriaus pavaduotojas medicinai, gydytojas G. Žumbakys.
Kaip veikia organizmą?
Mineralinis vanduo gali tapti puikiu pagalbininku kovojantiems su vidurių užkietėjimu ar refliuksu. Visgi gydytojas primena – norint pasiekti teigiamų rezultatų, ypač svarbu gerti ne gazuotą vandenį, priešingu atveju jis tik sustiprins refliukso simptomus.
„Mineraliniame vandenyje esančios cheminės medžiagos, tokios kaip bikarbonatai, sumažina skrandžio rūgšties perteklių ir palengvina refliukso simptomus – skausmą, nemalonų kvapą iš burnos ar stemplės dirginimą. Sulfatai ir magnis skatina tulžies išsiskyrimą, todėl lengviau virškinami riebalai. Be to, vanduo pats savaime minkština išmatas, skatina peristaltiką ir taip palengvina tuštinimąsi“, – pasakoja G. Žumbakys.
Anot gydytojo, sanatorijose mineralinio vandens dozė ir vartojimo trukmė visada parenkama individualiai. Tai priklauso ne tik nuo žmogaus sveikatos būklės, bet ir nuo paties vandens mineralizacijos – ji gali būti silpna, vidutinė arba stipri.
„Mineralinis vanduo vartojamas kursais ir pagal aiškias indikacijas. Svarbu suprasti, kad tai nėra paprastas geriamasis vanduo – jame esantys magnis, kalcis, natris ar geležis veikia organizmą aktyviai. Skirtingai nei įprastas vanduo, jis ne tik hidratuoja, bet ir sukelia konkretų fiziologinį poveikį“, – pabrėžia gydytojas.
Didesnės mineralinio vandens dozės dažniausiai skiriamos esant vidurių užkietėjimui – paprastai tai viena dvi stiklinės per dieną, o kursas tęsiamas tris–septynias dienas. Tačiau refliukso atveju rekomenduojami gerokai mažesni kiekiai, kad poveikis būtų naudingas, o ne dirginantis.
Paaiškino „supuvusių kiaušinių“ kvapą
Nors mineralinis vanduo žmonijai žinomas jau tūkstančius metų, medicinoje jis pradėtas sistemingai taikyti tik XVIII amžiaus pabaigoje. Lietuvoje jo gydomosios savybės atrastos dar vėliau – XIX amžiaus viduryje, kai Birštone ir Druskininkuose buvo aptikti giluminiai mineralinio vandens šaltiniai.
Gydytojas pastebi, kad dalį žmonių nuo mineralinio vandens atbaido specifinis kvapas, dažnai apibūdinamas kaip primenantis „supuvusius kiaušinius“.
„Šis kvapas atsiranda dėl sieros junginių, patenkančių į vandenį jam ilgus metus tekant per uolienas. Kuo didesnė vandens mineralizacija, tuo intensyvesnis jo kvapas ir skonis. Mineralinio vandens skonis niekada nebūna atsitiktinis – jis tiesiogiai atspindi jo sudėtį“, – aiškina gydytojas.
Pasak jo, pavyzdžiui, Birštono sanatorijoje „Versmė“ mineralinis vanduo pasižymi kartumu, nes jame gausu magnio. Kitose sanatorijose vandens skonis skiriasi dėl mineralinių medžiagų proporcijų, todėl net tame pačiame mieste galima paragauti visiškai skirtingo mineralinio vandens.
„Jei vandenyje dominuoja kalcis, jis gali turėti vadinamąjį kreidos poskonį, natris suteikia sūrumo, o geležis – ryškų metalo skonį“, – vardija specialistas.
Gydytojas taip pat atkreipia dėmesį, kad iš gelmių trykštančio mineralinio vandens nereikėtų vežtis namo – jį rekomenduojama išgerti vietoje. Vandeniui iškilus į paviršių ir susilietus su oru, pradeda keistis jo cheminė sudėtis. Be to, natūralus mineralinis vanduo nėra dezinfekuojamas, todėl yra itin jautrus bakteriniam užterštumui.
Jeigu vis dėlto nusprendžiama įsipilti mineralinio vandens į buteliuką ir parsivežti namo, tai reikėtų padaryti išvykimo iš sanatorijos dieną. Vandenį rekomenduojama suvartoti per kelias dienas, nes praėjus trims–septynioms dienoms nuo įpylimo į talpyklą bakterijų kiekis pradeda sparčiai didėti. Taip pat patariama supilstyto mineralinio vandens nelaikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose.
Kam mineralinis vanduo gali pakenkti?
Nors mineralinis vanduo pasižymi naudingomis savybėmis, ne visiems jis tinka. Kai kuriems žmonėms jo vartojimą reikėtų riboti arba visai vengti. Pavyzdžiui, sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu mineralinis vanduo gali papildomai apsunkinti inkstų veiklą ir paskatinti mineralinių medžiagų – kalio ar magnio – kaupimąsi organizme. Atsargūs turėtų būti ir aukštą kraujospūdį ar širdies nepakankamumą turintys žmonės: dėl vandenyje esančio natrio perteklinis vartojimas gali dar labiau padidinti kraujospūdį ar pabloginti savijautą.
„Mineralinio vandens taip pat reikėtų vengti pooperaciniu laikotarpiu, ypač po žarnyno operacijų. Šiuo metu svarbu švelniai ir kantriai skatinti virškinamojo trakto veiklą, kad gijimo procesas vyktų sklandžiai“, – aiškina Birštono sanatorijos „Versmė“ gydytojas G. Žumbakys.
Svarbiausia taisyklė – net ir sveikiems žmonėms didelės mineralizacijos vanduo neturėtų tapti kasdieniu gėrimu. Jį patartina vartoti pagal poreikį – esant vidurių užkietėjimui, refliukso simptomams po valgio ar po didelio fizinio krūvio, kai organizmas neteko daug skysčių ir mineralinių medžiagų. Kasdien vartoti labiau tinka mažos mineralizacijos vanduo. Sergant virškinimo sistemos ligomis ar planuojant reguliariai vartoti stipriai mineralizuotą vandenį, vertėtų iš anksto pasitarti su gydytoju ar dietologu.
