Marytė Marcinkevičiūtė
„Forum Cinemas Vingis“ įvyko dokumentinio filmo apie vieną iškiliausių Lietuvos asmenybių – kadenciją baigusį Prezidentą Valdą Adamkų – premjera.
Dokumentinio filmo „Prezidentas“ kūrėjai – Daiva Žeimytė-Bilienė, Giedrė Genevičiūtė ir Arūnas Valinskas.
Šiltais, ilgais trunkusiais plojimais buvo sutiktas filmo herojus Prezidentas Valdas Adamkus, premjeroje taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kunigas Ričardas Doveika, merai, ministrai, politikai, kultūros, pramogų pasaulio, verslo ir kitų sričių atstovai. Taip pat – apie 50 Prezidento Valdo Adamkaus gimnazijos mokinių.
Tarp kviestinių svečių raudonu kilimu žengė ir sporto žmonės: Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Garbės prezidentas Artūras Poviliūnas, Lietuvos krepšinio ir futbolo federacijų prezidentai Vydas Gedvilas ir Edgaras Stankevičius, buvę krepšininkas Robertas Javtokas ir futbolininkas Robertas Tautkus, Lietuvos sportinio ėjimo puoselėtojas Juozas Albinas Genevičius, buvęs ilgametis „Darbo rezervų“ draugijos vadovas Viktoras Strikaitis, Alytaus r. Butrimonių gimnazijos direktorius, kūno kultūros mokytojas metodininkas Valdas Valvonis.
Premjeroje pirmiausiai kalbėjo filmo režisierė žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė, kuriai dar 2018 metais su televizijos laidų prodiuseriui A.Valinsku kilo idėja apie šį dokumentinį filmą „Prezidentas“.
Po metų su prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, padėjęs pagrindą filmui.
„Šiandieną jums papasakosime labai ypatingo ir didingo žmogaus istoriją. Kai manęs klausia, kas yra Prezidentas Valdas Adamkus ir ką aš, šio filmo kūrėja, galėčiau sakyti apie jį, tai vienintelė mintis ir geriausiai Prezidentą apibūdinantis žodis yra šviesa.
Man tik norėtųsi pasakyti vieną sakinį pagrindiniam filmo herojui: gerbiamas Prezidente, žinokite, kad mes visi jus labai mylime ir visi tie žmonės, kurie čia yra jus tikrai myli ir yra tik mažoji dalis Lietuvos, nes jūs į Lietuvą atnešėte šypsenas ir išmokėte pasitikėti vieni kitais.
Šiandieną visiems linkiu išsinešti bent dalelę tos šviesos, kurią mums savo gyvenimu dovanojo Valdas Adamkus“, – kalbėjo D. Žeimytė-Bilienė. Ji daug gražių žodžių skyrė ir savo kolegei, režisierei G.Genevičiūtė, be kurios idėjų nebūtų sukurtas šis dokumentinis filmas.
Ji – nusipelniusio Lietuvos trenerio, nacionalinės kategorijos teisėjo, dėstytojo, socialinių mokslų daktaro, paskelbusio per 100 mokslinių metodinių straipsnių sporto klausimais, knygos „Šimtmečio žingsniai“ autoriaus, Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos garbės nario J. A. Genevičiaus ir garsios rankininkės, Lietuvos nusipelniusios trenerės Irenos Genevičienės dukra.
„Kai Daiva Žeimytė-Bilienė ir Arūnas Valinskas prieš metus pasakė, jog turi nufilmuotą net keturių valandų interviu su Valdu Adamkumi ir man pasiūlė, ar galėčiau prisidėti prie filmo kūrybos bei būti jo viena režisierių, išgirdus tą pavardę nebuvo jokių abejonių.
Filmo kūrimo pradžia buvo ištisinis Valdo Adamkaus keturių valandų tekstų klausymasis vakare su ausinėmis.
Tai buvo tolygu muzikai ir šiandien galvoju, jog tai buvo nuostabiausi mano metai su Prezidento mintimis, įžvalgomis, idėjomis, su žmogumi, kuris be galo taip mylėjo ir myli Lietuvą bei savo Almą.
Šį vakarą linkiu ir jums pajusti bent dalelę to jausmo ir pabūti šalia šio nuostabaus žmogus“, – sakė G. Genevičiūtė.
Beveik dvi valandas (1 val. 55 min.) užtrukęs pasakojimas apie V. Adamkaus vaikystę, jaunystę ir brandos metus atskleidė Prezidento asmenybę, jo požiūrį į daugybę gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.
„Aš myliu žmones, kai pagalvoju, neturėjau nė vieno konflikto, kur būčiau išsišokęs, susipykęs ir pajutęs, kaip žmogus jaustųsi visa tai patyręs. Per visą savo gyvenimą, o jau susikrovė nemažai metelių, ta patirtimi negalėčiau pasidalinti.
Mačiau ir piktų veidų, bet tai manęs neišmušė iš pusiausvyros, jog pats pradėčiau šaukti ar pykti. Kai pasitaikydavo tokių momentų, jog esu ant ribos, nutraukdavau pokalbį, atsistodavau ir išeidavau“, – filme girdimi Prezidento žodžius.
Buvęs šalies vadovas negalėtų pasakyti, jog turi kažkokį išskirtinumą savo būdo ypatybėmis. „Tas klausimas man, turbūt, yra sunkiai atsakomas“, – filme kalba V. Adamkus.
Pasakodamas savo istoriją filme, Prezidentas randa ir sau pačiam atsakymus į visą gyvenimą lydėjusius klausimus: kodėl šeimos meilės vaikystėje stokojęs jis gebėjo būti švelnus ir dėmesingas gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms.
„Šiandieną negaliu rasti nė vieno gyvo giminaičio ar artimesnių pažįstamų žmonių, kurie galėtų pasakyti, kokie buvo mano pirmieji žingsniai ir kur jie buvo žengti.
Mano šeimoje susidarė tokia situacija, jog mama su tėvu išsiskyrė, kai man buvo vos keleri.
Girdėjau tą faktą, bet negalėčiau jo patikrinti, jog mama mane iš Kauno, kuriame gimiau, atidavė į Šiaulius tėvo motinai, mano močiutei ir ten augau iki trejų metų.
Po to mama dar kartą ištekėjo ir mane vėl atsiėmė į Kauną. Turėjau už save šešeriais metais jaunesnį brolį iš antrosios santuokos.
Jeigu manęs klaustų apie mano vaikystę, šeimos įspūdžius, ko mano gyvenime vienintelio trūko – tai šeimos šilumos.
Mano visas gyvenimas vyko sporto aikštėje, mokykloje, o paskui įsijungiau į rezistencinį judėjimą prieš nacius, komunistus. Ir tas tęsėsi man išvažiavus ir iš Lietuvos“, – nuskambėjo V. Adamkaus žodžiai.
Dokumentiniame filme Prezidentas atskleidė, kas jam bręstant išliko visam gyvenimui. Tai – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą, o vėliau – laukimas, kai turėjo parvežti žuvusiųjų lakūnų kūnus į Kauną.
Antras, pasak Prezidento, ryškus ir jaudinantis momentas, kuris jam gyvas iki šios dienos – tai 1937 metais Rygoje vykusios Europos krepšinio pirmenybės, kuriose aukso medalius iškovojo Lietuvos krepšininkai.
„Man atsidarė pasaulis, tai buvo visos tautos didžiulė euforija. Atsiradau Ąžuolyne, kai Europos čempionus atvežė iš Rygos. Man tai išliko gyva iki šios dienos“.
Filme nuskamba ir V. Adamkus žodžiai, jog jis turėjo du svarbius lūžius, kurių vienas – jo įtraukimas į sportinę veiklą.
„Esu laimingas žmogus, kad galėjau nugyventi realų gyvenimą, kad man nereikia atsiprašinėti už tai, ką esu padaręs ir kas netinka mūsų žmogiškajam gyvenimui“, – įsimena dokumentinio filmo „Prezidentas“ herojaus ištarti žodžiai.
