Rugsėjo 14 dieną 85 metų jubiliejaus sulaukė Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ viena įkūrėjų ir šios organizacijos ilgametė viceprezidentė Danutė Ivašauskienė. Ta proga ji buvo apdovanota LTOK antrojo laipsnio ženklu „Už nuopelnus“.
Net ir sulaukusi tokio amžiaus, ji – ypač energinga. „Paslapties nereikia ieškoti. Myliu sportą, žmones, su vyru turime daug draugų.
Receptas paprastas: būti aktyviai – mylėti gyvenimą, sportą, meną, žmones ir artimuosius. O ilgesnio gyvenimo priežastis – judėti.
Visą savo gyvenimą susiejau su sportu. Metai prabėgo kaip viena diena, taip ir norisi pasakyti: sustok akimirka žavinga!
Džiaugiuosi savo gyvenimu, esu laiminga“, – sako sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ garbės prezidentė.
Nuo 1994 metų buvote Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ viceprezidentė ir tų pareigų atsisakėte šiemet. Gal reikėjo dar porą metelių palaukti iki 30 metų savo darbo jubiliejaus, juolab, kad ir asociacijos prezidentas Saulius Galadauskas, ir senjorai jūsų nenorėjo paleisti?
Sunkoka buvo apsispręsti ir palikti savo kūrinį, nes amžius įneša tam tikras kliūtis į gyvenimą ir sveikatą. Gal ir supanikavau.
Visą savo gyvenimą paskyrėte sportui: buvote gero lygio lengvaatletė penkiakovininkė, atstovavote Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėms, dirbote trenere, kūno kultūros mokytoja, sporto organizatore, 1969-2001 m. vadovavote Vilniaus sporto mokyklai.
Visi šie gyvenimo etapai buvo savotiškai įdomūs ir prasmingi.
Gimiau Kaune, mokiausi S. Nėries vidurinėje mokykloje. Klasėje buvau greičiausia ir šokliausia. Tai pastebėjusi kūno kultūros mokytoja man pasiūlė lankyti lengvosios atletikos treniruotes pas Aldoną Kuncienę. Ji man buvo lyg antroji mama.
Žiemą treniruodavomės šaltoje Kauno halėje. Kartą neįvertinus oro sąlygų ir geresnės mankštos būtinumo, patyriau traumą.
Teko kuriam laikui nutraukti treniruotes. Bet neilgam. Atsirado krepšinis. Treniravausi pas Genovaitę Sviderskaitę. Tačiau tai truko neilgai. Po kurio grįžau pas lengvaatlečius. Dalyvaudama Kauno ir respublikinėse lengvosios atletikos varžybose pasiekiau įvairių rezultatų.
Buvau pakviesta į Lietuvos moksleivių rinktinę. Dalyvavau pirmoje sąjunginėje moksleivių spartakiadoje ir trikovėje (100 m bėgimas, šuolis į aukštį ir rutulio stūmimas) užėmiau septintą vietą.
Bandžiau jėgas ir kitose jaunučių bei jaunių varžybose. Sekėsi visaip: buvau ir prizininkė, ir nugalėtoja.
Metams bėgant tapau Lietuvos suaugusių lengvosios atletikos rinktinės nare, komandai atstovavau apie aštuonerius metus.
Ne tik lengvoji atletika ir krepšinis buvo mano gyvenime. Dalyvaudavau netgi gimnastikos ir tinklinio varžybose.
Tinklinį žaidžiau su Algirdo Brazausko žmona Julija, kuri mokėsi vyresnėje klasėje – kartu atstovavome mokyklos rinktinei.
Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau studijuoti Kauno medicinos institute, tačiau iš fizikos gavau trejetą ir neįstojau.
Kaip atsidūrėte Vilniuje?
Kartą stadione po varžybų prie manęs prisėdo tuometinis Vilniaus sporto komiteto pirmininkas Vytautas Žemaitis ir pakvietė atvykti gyventi į Vilnių. Sutikau.
Tai buvo 1958–aisiais. Tais metais įstojau į Pedagoginį institutą. Tuo pat metu buvau paprašyta padėti surengti lengvosios atletikos varžybas. Sutikau, labai patiko.
Institute treniravausi pas puikų trenerį Antaną Krasaitį. 1959-aisiais dalyvavau II SSRS tautų spartakiadoje, rungtyniavau penkiakovės varžybose ir bėgau estafetę.
1962-aisiais, baigdama VPI, sukūriau šeimą su Algimantu Ivašausku, kuris irgi studijavo šioje aukštojoje mokykloje, tik vienu kursu žemiau.
Po metų mums gimė dukra Ilona ir mano lengvaatletės karjera baigėsi. Tačiau su sportu nesinorėjo skirtis, nenorėjau sėdėti namuose.
Vėl sugrįžau į krepšinį. Su Gražina Vileikiene, Jūrate Daktaraite, kitomis žaidžiau mėgėjiškoje komandoje ir tapau „Žalgirio“ draugijos čempione.
Daugiau nei 30 metų vadovavote Vilniaus kompleksinei vaikų ir jaunių sporto mokyklai, kuri ilgainiui buvo pervadinta į Vilniaus „Sietyno“ ir „Tauro“ sporto mokyklas. Kadangi turite didelę vadovaujančiojo darbuotojo patirtį, sakykite, koks turi būti vadovas?
Ši mokykla man buvo pats didžiausias gyvenimo išbandymas. Darbas buvo nelengvas, bet malonus.
Džiaugiuosi, jog ten teko dirbti. Vyravo puiki draugiška atmosfera, buvo nuostabus kolektyvas, kuriame dirbo daugiau kaip 50 darbuotojų.
Kiekvieną vasarą organizuodavome treniruočių stovyklas, varžybas. Mūsų mokyklą baigė daug garsių sportininkų.
Dažnai susimąstau, koks turi būti vadovas. Pirmiausiai jis turi gerai pažinti savo darbuotojus, domėtis jų gyvenimu, žinoti, kuo jie kvėpuoja.
Vadovas turi būti reiklus sau ir prisiimti visą atsakomybę. Jis turi mylėti žmones ir juos suprasti, turi mokėti juos ir pabarti, ir atleisti.
Visą savo gyvenimą padėdavau jaunesniems, juos stengiausi nukreipti tinkama linkme.
Degėte didele aistra ir teisėjauti lengvosios atletikos varžybose, dažnai būdavote jų vyriausioji sekretorė. Teisėjavote ir Maskvos olimpinėse žaidynėse, kuriose matėte auksinį Remigijaus Valiulio bėgimą estafetėje 4×400 m ir Aleksandro Antipovo nesėkmę 10 000 m bėgime. Ką tada jautėte savo širdyje?
1964-aisiais man buvo suteikta sąjunginė kategorija. Teko teisėjauti daugelyje Lietuvos ir SSRS varžybų.
Man svarbiausios buvo tos, kuriose atlikdavau vyriausiosios sekretorės pareigas. Tokių varžybų buvo penkios.
Per Maskvos olimpines žaidynes buvau atsakinga už trumpus nuotolius ir barjerinį bėgimą, vadovavau šitai sričiai.
Per varžybas neturėjome teisės kalbėtis su sportininkais, visur viskas buvo griežtai kontroliuojama.
Žinojai, kada lenktyniaus abu mūsų olimpiečiai ir mačiau jų bėgimus. Be galo džiaugiausi Remigijaus auksu ir išgyvenau Aleksandro nesėkmę.
Teisėjaudama įvairiose varžybose žinodavau, kada dalyvaus Lietuvos atletai ir eidavau jiems pamoti, paraginti.
Esu ne kartą jiems padėjusi daug rimtesniais dalykais. Tačiau negaliu visai atvirauti.
Kurios varžybos jums dar įsiminė, kuriose teisėjavote?
Patikdavo krosai Lietuvoje, Armėnijoje, Ukrainoje, Azerbaidžane.
Sportas jus suartino su Algimantu Ivašausku, ilgamečiu Lietuvos krepšinio federacijos generaliniu sekretoriumi ir Baltijos moterų krepšinio lygos vadovu, su kuriuo sukūrėte šeimą. Kiek užauginote vaikų ir ar jie pasekė sportiškų tėvų pavyzdžiu?
Užauginom vieną dukrą Iloną. JI mums padovanojo du anūkus – Arną ir Indrę. Anūkas – informacinių technologijų specialistas, o anūkė –medikė.
Kaip dabar bėga jūsų dienos, ar kiekviena jų prasideda rytine mankšta, esate fiziškai aktyvi, ar labiau mėgstate ilgiau pamiegoti?
Su miegu esu susipykusi. Mankšta mano gyvenime galėtų užimti svarbesnę vietą.
Ar sutampa jūsų ir vyro nuomonės, kokias varžybas žiūrėti per televiziją? Kurioms sporto šakoms skiriate pirmenybę?
Kai kada. Priklauso nuo varžybų lygio. Kartais aš daugiau suprantu apie krepšinį, o jis – apie lengvąją atletiką. Jeigu ką, turime du televizorius.
Kurie Lietuvos sportininkai jums darė ar dabar daro didžiausią įspūdį?
Bokso legenda Algirdas Šocikas.
Tikriausiai nenutolote nuo sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ veiklos ir dabar esate senjorų šeimoje, patiriate daug teigiamų emocijų. Kiek su senjorais aplankėte šalių?
Mūsų kelionės prasidėjo 1994 metais. Tada sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ 90 sportininkų pirmą kartą dalyvavo meistrų žaidynėse Brisbane.
Per draugus man pavyko surasti rėmėjų, kurie mums apmokėjo kelionę, ir išvykome į Australiją.
Nuvykus į žaidynes, mus rėmė Brisbano lietuviai, kurių šeimose gyvenome. Jie mums labai nuoširdžiai globojo, rūpinosi mumis.
Į Brisbaną nuskridau 10 dienų anksčiau ir susitikau su Brisbano lietuvių bendruomenės pirmininku Algiu Milvydu, aptarėme visus rūpimus klausimus.
Sporto meistrų žaidynėse žaidžiau krepšinį, komandoje buvo ir dukart olimpinė čempionė Angelė Rupšienė.
Labai išgyvenome, kad dėl neobjektyvaus teisėjavimo mums nepavyko laimėti medalių.
Kitose žaidynėse jau dalyvavau kaip „Penkių žiedų“ viena iš vadovių: 2002-aisiais – Australijoje, 2006-aisiais – Kanadoje, 2009-aisiais – Australijoje, 2013-aisiais – Italijoje, 2017-aisiais – Naujojoje Zelandijoje.
Nuo sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ širdis dar ilgai neleis nutolti.
Tuo metu apie pasaulio sporto meistrų žaidynes dar nieko negirdėjote, kaip apie jas sužinojote?
Istorija buvo tokia. 1993 metais buvau Vilniaus „Aido“ sporto kubo prezidentė.
Mūsų organizuojamuose senjorų renginiuose dažnai apsilankydavo tuometis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas, „Žalgirio“ draugijos prezidentas Vytas Nėnius. Jis sykį man paskambino ir prašė užeiti. Pasakė, kad iš vienos tarptautinės organizacijos gautas kvietimas 1994-aisiais Brisbane dalyvauti trečiosiose pasaulio sporto meistrų žaidynėse.
Mūsų klubas glaudžiai bendradarbiavo su olimpiečiais. Susitikę su Jonu Pinskumi aptarėme galimybes nuvykti į Brisbaną.
Kai viską sudėliojome, įkūrėme Lietuvos sporto meistrų asociaciją „Penki žiedai“.
Asociacijos prezidentu išsirinkome Maskvos olimpinių žaidynių bronzinį prizininką, pasaulio čempioną irkluotoją Joną Pinskų, kuris mus truputį ir parėmė.
Aš tapau asociacijos viceprezidente ir atsisakiau vadovauti „Aido“ sporto klubui. Pradėjome ieškoti rėmėjų išvykai į meistrų žaidynes.
Brisbane mūsų sportininkai laimėjo net 23 medalius. Nuo to laiko pradėjome dalyvauti pasaulio meistrų žaidynėse.
Kas jus šiandienos sporte labiausiai žavi ir kas neramina?
Pradėsiu, kas neramina. Tai – Lietuvos sporto politika, sporto bazių stoka ir visiškas nerangumas šioje srityje.
Pavydžiu Kauno miestui. Vilniui dar reiks labai pasitempti. Galėtų būti geresnis požiūris į pagyvenusių žmonių sportą, užimtumą rajonuose.
Ko norėtumėte palinkėti savo bendraamžiams?
Mylėkit sportą, kadangi sportas amžiui – ne kliūtis. Mankšta, judėjimas ir domėjimasis sportu padės mažiau kartų stoviniuoti prie gydytojų kabinetų, o tik padės būti sveikiems ir stipriems.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
