Domantas Sabonis bent 10 dienų turės praleisti be krepšinio, paskelbė visi žiniasklaidos portalai ir darkart patvirtino, kad traumos, jų prevencija, o vėliau – ir gydymas, yra svarbūs ne vien sportininkams, bet ir galingų sporto komandų planams. Kaip tik todėl fiziniu pasirengimu ir tinkama diagnostika patyrus traumą rūpinasi ne tik patys sportininkai, bet ir jų atstovaujami klubai.
Traumų tipai ir rizikos
Ilgametis sporto medicinos ir šalies olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas irgi nuolat liudija – nors visiškai apsisaugoti nuo traumų neįmanoma, tačiau profilaktiniai diagnostiniai tyrimai ir tinkamas fizinis pasirengimas gali sumažinti traumų tikimybę.
Sporto šakos, atsižvelgiant į jų pobūdį ir su jomis susijusią traumų riziką, yra skirstomos į technines, kontaktines ir nekontaktines. Techninėse sporto šakose, tokiose kaip automobilių ir motociklų sportas, dėl didelio greičio sportininkai gali patirti smūgines traumas. Svarbu paminėti, kad atletų saugumą dažnai lemia ne tik įgūdžiai, bet ir naudojamos apsaugos priemonės.
Kontaktinės sporto šakos, tokios kaip ledo ritulys, regbis ar amerikietiškas futbolas, pasižymi tiesioginiu kontaktu tarp žaidėjų, todėl čia ypač dažnos ūmios traumos – sumušimai, patempimai ar kaulų lūžiai.
„Paradoksalu, kad kovinės sporto šakos, nors ir laikomos pavojingomis, ne visada pasižymi didžiausiu traumų skaičiumi. Tai galima paaiškinti tuo, kad kovinių sporto šakų atstovai yra itin gerai fiziškai pasiruošę“, – aiškina D. Barkauskas.
Tuo tarpu nekontaktinėse sporto šakose, tokiose kaip plaukimas ar tenisas, priešingai – dominuoja ne ūmios, o ilgainiui susiformuojančios mikrotraumos. Pasak eksperto, šios traumos atsiranda dėl nuolatinių fizinių perkrovų, kai tam tikros kūno vietos patiria didelį pasikartojantį krūvį: „Nors šių sporto šakų atstovai dažniausiai išvengia staigių traumų, ilgalaikės apkrovos gali tapti rimta problema, reikalaujančia reabilitacijos ar net priverstinės pertraukos nuo sporto“.
Traumų užkardymui – profilaktiniai diagnostiniai tyrimai
„Pirmieji ženklai, kad sportininkui reikia detalesnio sveikatos patikrinimo, gali būti miego sutrikimai, dažnesni peršalimai ar staigus sportinio rezultato kritimas. Tai gali rodyti persitempimą ar persitreniravimą, todėl svarbu atkreipti dėmesį ir į šiuos simptomus“, – pažymi sporto medicinos gydytojas.
Sportininkų diagnostikos tyrimai priklauso nuo sporto šakos pobūdžio – jėgos, greičio ar ištvermės reikalaujančių disciplinų specifikos. Sporto medicinos gydytojas atkreipia dėmesį, kad bendrai sportininkams rekomenduojama reguliariai atlikti kraujo tyrimus, širdies veiklos stebėseną bei raumenų ir sąnarių būklės įvertinimą.
Jėgos ir greičio sporto atletams svarbus išsamus raumenų ir skeleto sistemų įvertinimas, o ištvermės sporto šakose pirmenybė turi būti teikiama širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos tyrimams.
Pavyzdžiui, krepšinyje, kontaktinėje ir intensyvaus judėjimo reikalaujančioje sporto šakoje, prioritetiniai diagnostiniai tyrimai apima raumenų bei skeleto sistemos analizę, kelio sąnarių ir stuburo būklės įvertinimą, nes dėl dažnų šuolių ir staigių krypties pokyčių žaidėjai patiria didelę apkrovą keliams.
„Be to, komandos dažnai užsako sportininkų širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimus, siekiant įvertinti jų ištvermę ir širdies pajėgumą. Prieš sezoną paprastai atliekami išsamūs giluminiai ir genetiniai tyrimai, kurie gali suteikti papildomos informacijos prevencinių programų sudaryme, individualizuojant mitybos planus bei yra svarbūs staigios mirties sporte prevencijai. Sezono metu vykdomi periodiniai patikrinimai, padedantys stebėti žaidėjų būklę ir užkirsti kelią galimoms traumomsׅ“, – pasakoja D. Barkauskas.
Ypatingas dėmesys sportininkų medicininės priežiūros planuose skiriamas ir žandikaulio, dantų ir kaklo sąsajoms, nes žandikaulio bei dantų būklė tiesiogiai veikia kaklo poziciją ir bendrą kūno balansą. Raumenys, supantys liežuvinį kaulą, turi didelę įtaką postūrai, arba kitaip – laikysenai, todėl kai kurioms problemoms, ypač lėtinėms, reikia odontologų rūpesčio. Tokio tipo problemos dažnai būna susijusios ne su ūminėmis traumomis, o su ilgalaikiais, dažnai ignoruojamais laikysenos ir raumenų disbalanso klausimais.
Traumų gijimo laikas
Vidutinio sunkumo traumų gijimo trukmė priklauso nuo individualių veiksnių – sportininko organizmo atsistatymo, medicininės priežiūros lygio bei taikomų gydymo metodų.
Greičiausiai sugyja, žinoma, lengvi sumušimai ar nedideli raiščių patempimai. Tinkamai prižiūrint, sportininkas gali grįžti į treniruotes po poros ar kelių savaičių, bet sudėtingesni pažeidimai, tokie kaip kaulų lūžiai, reikalauja ilgiausio gijimo laiko, kartais net kelių mėnesių ar metų, priklausomai nuo traumos sunkumo.
„Pavyzdžiui, raumenų patempimai dažniausiai gyja nuo dviejų iki aštuonių savaičių, tačiau sunkesniais atvejais reabilitacija gali trukti net iki 15 savaičių. Gijimo procesą gali apsunkinti ir tai, kad raumenų traumų diagnostika nėra standartizuota – vieni specialistai remiasi magnetinio rezonanso tyrimais, kiti ultragarsu“, – sako D. Barkauskas.
Diagnostines naujoves, leidžiančias pasiekti prognozuojamus klinikinius rezultatus, sporto medicinos gydytojas D. Barkauskas plačiau aptars birželio 6–7 dienomis Vilniuje vyksiančiame Baltijos sporto odontologijos ir medicinos asociacijos renginyje „BaSOMA“. Sporto odontologijai skirta konferencijoje bus kalbama apie jos svarbą optimizuojant sportininkų rezultatus, traumų prevencijai ir ilgalaikės sveikatos užtikrinimui.
Comms on Duty
