Vyrai Lietuvoje stresą jaučia ne rečiau nei moterys, tačiau kur kas dažniau pasirenka su juo nieko nedaryti – tokią neramią tendenciją atskleidė naujas „Eurovaistinės“ inicijuotas tyrimas. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis įsitikinęs – prie to prisideda ir visuomenės kuriama stigma, kuri daugelį lydi dar nuo vaikystės. Bet žingsniai pokyčių link neturi būti sudėtingi.
Pirmą kartą Lietuvoje atlikto Nacionalinio savijautos indekso (NSI) duomenimis, 38 proc. lietuvių jaučia kasdienį stresą. Tačiau beveik ketvirtadalis nesiima būdų jo valdyti, nors taip elgiantis savijauta gali pablogėti. Pasak Eglės Laskauskaitės, „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovės, atliktas išsamus tyrimas leidžia pamatyti ne pavienes nuomones, o aiškias tendencijas.
„Analizuojant duomenis pagal lytį, paaiškėjo reikšmingas atotrūkis: vyrai gerokai dažniau nei moterys nurodo, kad streso nevaldo visai. Tai signalas, kad nemažai vyrų gyvena su nuolatiniu emocinės įtampos krūviu, kurio niekaip nebando mažinti. Deja, dar dažnai emocinė sveikata klaidingai siejama su silpnumu. Tačiau norime edukuoti visuomenę, kad yra priešingai: gebėjimas atpažinti ir valdyti stresą – tai brandos ir atsakomybės ženklas. Labai svarbu kalbėti apie tai atvirai, laužyti stereotipus ir švietimo veiklomis siekti, kad vyrai žinotų, kaip pasirūpinti savo savijauta“, – sako E. Laskauskaitė.
Vaikystės pamokymai, kurie dabar kainuoja daug
Duomenys aiškiai rodo, kad vyriškoji visuomenės dalis yra pažeidžiama, kai kalbame apie emocinės sveikatos problemų pripažinimą ir sprendimą. O tai didelė problema – ne tik jiems patiems, bet ir jų šeimoms, draugams, kolegoms. Nes neišspręstas stresas nepraeina, jis kaupiasi ir gali vesti išsekimo, ligų ar net profesinio perdegimo link.
Pasak psichoterapeuto D. Jakučionio, vyrams sunkiau pripažinti emocinį diskomfortą ne todėl, kad jie jo nejaučia, o todėl, kad jie nuo vaikystės mokomi jo nerodyti.
„Vyrus tikrai veikia stereotipiniai lūkesčiai – jie turi būti stiprūs, susitvarkyti patys, negali jaustis blogai. Tai prasideda vaikystėje. O suaugus pripažinti, kad sunku, tampa sudėtinga, nes tai laikoma silpnumu. Dar gajus įsitikinimas, kad jei papasakosi apie savo problemas – užkrausi kitą, pasirodysi nesusitvarkantis. Visa tai yra nesąmonė. Vyrai taip pat gali pasidalinti savo sunkumais, jiems taip pat reikia palaikymo ir supratimo. O kai tai gauna, viską įveikti tampa lengviau“, – sako specialistas.
Kodėl vyrai renkasi nieko nedaryti?
Jis pastebi, kad jaunesnės kartos vyrai požiūrį į emocijas keičia. Jie dažniau kalba apie sunkumus ir stresą – nors galima visuomenėje išgirsti ir kritikos tam. „Reikia suprasti, kad kalbėtis – tai nereiškia nieko nedaryti. Jie pasikalba, pasidalina savo patirtimi, gauna supratimą ir tada sprendžia savo sunkumus. Tai nėra skundimasis. Tai konstruktyvus procesas“, – aiškina D. Jakučionis.
Tačiau kodėl visgi nemaža dalis vyrų pasirenka ne tik nekalbėti, bet ir kitaip nebandyti streso suvaldyti? Psichoterapeuto teigimu, priežastys gali būti labai įvairios. Dalis vyrų tikisi, kad stresoriai patys praeis, kita dalis mano, jog nieko neįmanoma padaryti. Tačiau dažnai problema slypi ir paprasčiau – nežinoma, ką daryti.
„Nemažai vyrų vaikystėje neišmoko tų įgūdžių, o suaugus nelabai žino, kur surasti informaciją. Jos daug, o norėtųsi labai konkrečiai ir greitai gauti atsakymą – ką daryti čia ir dabar“, – pastebi D. Jakučionis.
Paprastai ir aiškiai – nuo ko pradėti?
Vyras, kuris anksčiau nėra kalbėjęs apie savo emocijas ar stresą, gali jaustis pasimetęs – nuo ko pradėti? Psichoterapeutas patikina: nebūtina iškart griebti ilgus metus netramdyto jaučio už ragų ir staiga kalbėti apie jausmus. Iš tiesų dažnai emocinės sveikatos kelias net neprasideda nuo to.
„Kalbėtis nėra lengva, o ir ne visada būtina. Vyrai, visų pirma, galėtų pradėti ilsėtis sveikai. Jiems tinka bendra veikla su kitais vyrais, kai jie nebūtinai kalbasi apie sunkumus, tačiau jie kažką kartu daro: žvejoja, sportuoja, keliauja, žaidžia ir pan. Vien buvimas su kitais padeda nesijausti bejėgiu. Tai gali būti svarbus pirmasis žingsnis“, – pataria D. Jakučionis.
Vėliau, kai atsiranda pasitikėjimas, galima pasirinkti, su kuo pasikalbėti. Galbūt tai bus artimas draugas, kuris pirmas pasidalino kažkuo sunkiu. O su partnere dalintis, psichoterapeuto teigimu, gali būti sunkiausia, ypač – jei anksčiau to nedarė. Dėl to nereikėtų vyro versti ir skubinti šią dalį.
„Iškart pradėti kalbėtis apie stresą, emocinę naštą su antra puse dažnam gali būti labai sunku – neaišku ar supras, ar palaikys, ar priims. Nereikia dėl to įsižeisti – verčiau pasistenkite suprasti, kad vyras nori būti stiprus, ir todėl apie sunkumus retai kalba su antromis pusėmis“, – sako D. Jakučionis.
Ko svarbu nedaryti norint paskatinti vyrą atsiverti?
Retas asmuo savo emocinės sveikatos problemas gali įveikti visiškai vienas – prireikia ir psichologo, psichoterapeuto pagalbos, o ypač svarbia tampa aplinka. Vienas dažniausių klausimų – kaip šeimai, draugams padėti vyrui įveikti barjerą ir pradėti kalbėti apie stresą, kai matosi, kad pagalbos reikia?
„Mano patarimas – svarbiausia per daug nelįsti ir geriau savo pavyzdžiu rodyti, kad yra saugu dalintis. Tiek vyrai, tiek moterys natūraliai ima pavyzdį iš tų, kuriuos gerbia ir laiko autoritetais. Tad jei norite savo draugams padėti daugiau pasikalbėti apie bėdas – pirmiausia papasakokite apie savas ir tada paklauskite, kaip jis jaučiasi. Pakanka tiesiog paklausti „kaip laikaisi“, „kaip sekasi“, „kaip gyveni“ – svarbu, kad vyras jaustųsi saugus kalbėti ir pasipasakoti“, – pataria specialistas.
Tačiau jis pabrėžia – jeigu vyras nekalba, tai ir nereikia jo spausti. Palikite erdvės, tačiau vėliau ir vėl paklauskite. Emocinė sveikata, kaip ir Roma, nepasistato per dieną.
„Jei gyvenime nuolat patiriate stresą, bazinės taisyklės galioja visiems, nepriklausomai nuo lyties. Dažnai tiesiog turime išmokti žiūrėti į stresorius iš kitos prizmės ir imtis juos spręsti. O ypač sunkius stresorius – priimti kaip pamokas, su kuriomis reikės laiko išbūti. Kartais reikia ir pripažinti, kad situacija sunki, ir sau leisti jausti tą sunkumą, nesmerkiant savęs už tai. O sau pripažinus, kad reikia pagalbos, jos ir paprašyti. Tai ne silpnumas – tai stiprybė“, – pabrėžia D. Jakučionis.
