Lietuvos žolės riedulį sunku įsivaizduoti be širvintiškio Boriso Sockio, balandžio 19 d. švenčiančio 70-metį. Jis daug metų buvo Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) teisėjų kolegijos pirmininkas.
„Ir dabar mūsų Borisas, nors ir išėjo į pensiją, yra aktyvus. Jis – įvairių federacijos varžybų vyriausiasis teisėjas – pradedant Vaikų lyga ir baigiant Lietuvos A ir B vyrų divizionų čempionatais. Mes juo pasitikime, džiaugiamės jubiliato energija ir entuziazmu. Širvintiškiui didelę pagarbą jaučia žaidėjai, kolegos teisėjai, komandų vadovai, klubų prezidentai. Jis tikras Lietuvos žolės riedulio draugas, man būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos žolės riedulio federaciją be jo, kadangi abu suaugo į vieną kumštį“, – jubiliatą apibūdino LŽRF prezidentas Leonardas Čaikauskas.
Šiandien – jūsų 70-asis gimtadienis. Tikriausiai, turite kuo pasidžiaugti, kurie metai labiausiai įsiminė?
Be abejonės, kai Lietuva išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Atsivėrė durys į platųjį pasaulį, pajutome tokias galimybes, kokių nė viena iki tol Lietuvoje gyvenusi karta neturėjo. Laisvė pasijuto visose gyvenimo srityse, tarp jų – ir sporto.
Gimėte ir augote Giedraičiuose, Molėtų valsčiuje, o kada atsidūrėte Širvintose?
Giedraičiuose praleidau pirmus trejus metus. Nuo 1953–ųjų iki 1962–ųjų gyvenome Širvintose. Kai 1963–aisiais Širvintų rajonas buvo prijungtas prie Ukmergės rajono, išvykome ten gyventi. Po ketverių metų baigiau Ukmergės 3-jąją vidurinę mokyklą.
1968–1970 m. atlikau tarnybą sovietų armijoje. Po to mokiausi Vilniaus statybos technikume, 1975–1980 m. – Kūno kultūros institute. Nuo 1973–iųjų aš – vėl širvintiškis.
Kas jums įskiepijo meilę sportui, kuriose sporto šakose mokykloje geriausiai sekėsi?
Širvintų vidurinėje mokykloje kūno kultūros pamokas vedė ir meilę sportui visam gyvenimui įskiepijo puikus mokytojas Antanas Bakšys.
Gyvendamas Ukmergėje, sporto mokykloje lankiau krepšinio ir futbolo treniruotes. Dalyvaudavome Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo krepšinio pirmenybėse. Žaidžiau Ukmergės „Vienybės“ futbolo dublerių komandoje.
Besimokant Vilniaus statybos technikume triskart (1971– 1973 m.) laimėjome Lietuvos specialiųjų ir vidurinių mokyklų krepšinio varžybas.
Patekau į rinktinę ir du kartus (1972–1973 m.) tapome Pabaltijo respublikų specialiųjų ir vidurinių mokyklų čempionais.
Nedidelį Širvintų miestelį labiausiai garsina žolės riedulio moterų ir vyrų komandos, prie kurių pergalių nemažai prisidėjote ir jūs, vadovaudamas Širvintų sporto bendruomenei. Kiek metų atidavėte šiam darbui?
Sportinį darbą pradėjau dirbti 1973 metais, kai buvau išrinktas „Nemuno“ draugijos Širvintų rajono tarybos pirmininku.
1987–1992 m. vadovavau „Žalgirio“ rajono sportiniam gyvenimui, 1992–2007 m. dirbau rajono savivaldybės administracijos kūno kultūros ir sporto koordinatoriumi, 2007–2016 m. – rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiuoju specialistu. 2016–aisiais išėjau į pensiją.
Visada malonu prisiminti 1983 metus, kai Širvintose buvo pradėtas kultivuoti žolės riedulys ir susibūrė „Intos“ merginų komanda, vadovaujama trenerio Vidmanto Strakšio.
Po trejų metų žolės riedulį pradėjo žaisti ir mūsų vyrai. Pirmuoju treneriu buvo Romualdas Mikalajūnas.
Kai merginų komanda pradėjo žaisti Lietuvos įvairaus rango varžybose, buvo reikalingi teisėjai. O jų nebuvo.
Teko pačiam mokytis žaidimo taisyklių subtilybių ir pradėti teisėjauti. Su žolės riedulio sporto šaka susigyvenau ir jau skaičiuoju 37 mūsų draugystės metus.
Širvintos tapo sportišku rajonu. Mūsų sportininkai aktyviai dalyvauja Lietuvos jaunučių, jaunių, jaunimo sporto žaidynėse, mokinių olimpiniame festivalyje.
Šeštoje rajonų grupėje (pagal gyventojų skaičių) širvintiškiai dažnai tampa nugalėtojais ir prizininkais.
Širvintų sporto centre dabar kultivuojamas žolės riedulys, futbolas, stalo tenisas, krepšinis ir plaukimas.
Galiu pasidžiaugti, kad Širvintose pastatyta gera sintetinės dangos futbolo aikštė su tribūna ir pagalbinėmis patalpomis, plaukimo baseinas, dešimt dirbtinės dangos aikštelių, renovuotos dvi sporto salės.
Buvote ne tik puikus sporto organizatorius, bet ir patyręs žolės riedulio bei krepšinio nacionalinės kategorijos teisėjas, rajone be jūsų neapsieidavo šių sporto šakų varžybos. Teisėjavote Europos žolės riedulio čempionatuose Vokietijoje (1993), Slovakijoje (1993–1995, 1998, 2006), Škotijoje (1995-1996, 1999), Prancūzijoje (1998), Lenkijoje ir Ispanijoje (1999), Čekijoje (2000, 2014), Kroatijoje (2005), Slovėnijoje (2007), Graikijoje (2010), daugelyje tarptautinių varžybų. Kaip pasiekėte tokį meistriškumą?
Iki žolės riedulio atsiradimo Širvintose teisėjavau įvairaus rango Lietuvos krepšinio varžybose. Teko teisėjauti netgi SSRS vyrų aukščiausios lygos dublerių varžybose.
Prasidėjus žolės riedulio varžybų erai Širvintose, krepšinio varžybų teisėjavimas nutolo į antrą planą.
Žolės riedulio teisėjavimo pradžia buvo nelengva. Debiutuojant daug padėjo Lietuvos žolės riedulio pradininkas gydytojas Feliksas Paškevičius, taip pat Rimantas Čaikauskas, Jonas Sakalauskas, Jurijus Kuzminas ir Vytas Kanaporis.
Kartu su Šiaulių „Tauru“, Širvintų „Inta“ vykau teisėjauti į Europos žolės riedulio federacijos rengiamas varžybas.
Teisėjo debiutas 1993-aisiais Vokietijos Riuselsheimo mieste buvo nelengvas.
Didelis minusas buvo tas, kad nemokėjau anglų kalbos, mokykloje mokiausi vokiečių.
Buvo sunku bendrauti su kolegomis teisėjais, žaidėjais, treneriais. Tačiau laikui bėgant atsirado patirtis, specifinė žolės riedulio kalba, terminai leido pasijusti tvirčiau ir sėkmingai teisėjauti.
Sulaukus 50 metų, 2000–aisiais Prahoje per Europos jaunimo čempionatą aikštėje teisėjavau savo paskutiniąsias rungtynes.
Amžiaus cenzas neleido imti švilpuko į rankas per tokio rango varžybas. Prasidėjo kita patirtis – darbas prie stalo, varžybų sekretoriate. Man buvo suteiktas Europos komisaro–inspektoriaus rangas.
Vadovavote LŽRF teisėjų kolegijai (2001-2004 m. ir 2008–2012 m.). Ką galite pasakyti apie Lietuvos žolės riedulio teisėjus?
Daugelį metų buvau LŽRF vykdomojo komiteto narys ir vadovavau teisėjų kolegijai. Šioje kadencijoje esu valdybos narys ir disciplinarinės komisijos pirmininkas.
Su veikliu, energingu LŽRF prezidentu Leonardu Čaikausku tenka glaudžiai bendradarbiauti, aptarti įvairių varžybų ir tarptautinių turnyrų nuostatus, prasižengusių žaidėjų bausmes, kitus klausimus.
Pastaruoju metu Lietuvoje jaučiamas gerų teisėjų stygius. Dėl sveikatos ir kitų problemų iš aktyvaus teisėjavimo pasitraukus Viktorui Milkintui, Virginijai Čaikauskienei, Mindaugui Navickui ir kitiems, vis sunkiau deramai aptarnauti varžybas.
Po rungtynių patys žaidėjai padeda teisėjauti. Todėl mūsų teisėjams Vilmai Bagdanskienei, Ingai Pašnikovičei, Kamilei Mockaitytei, Jaroslavui Suchockiui, Maksimui Tarasovui, Romualdui Chmeliauskui, Karoliui Doncului, Giedriui Kuizinui, Tomui ir Povilui Lakštauskams, Vytui Guziejui, Rokui Galkui tenka dideli teisėjavimo krūviai.
2016-aisiais išėjote į užtarnautą poilsį, tačiau namuose nesėdite, tik karantinas privertė stabtelėti, iki tol visur sukotės: teisėjavote, važinėdavote į varžybas su Širvintų žolės riedulio komandomis, ar toks aktyvus žadate būti ir po savo jubiliejaus?
Pasidarius senjoru, žolės riedulio reikalai nenutrūko. LŽRF vykdomasis komitetas man vis patiki vadovauti įvairaus rango Lietuvos čempionato rungtynėms ir tarptautiniams turnyrams. Tenka su Lietuvos vyrų rinktine ir Širvintų „Baltic Champs-Ježvitas“ komandomis dalyvauti Europos ir pasaulio atrankos čempionatų varžybose.
Kadangi suaugote su Širvintų žolės rieduliu, sakykite, kuriuos rajono žolės riedulininkus moterų ir vyrų grupėje vadintumėte geriausiais per visą šios sporto šakos rajono istoriją?
Širvintose žolės riedulio komandoms per visą 37 metų laikotarpį vadovavo ir vadovauja puikūs treneriai, geri savo srities specialistai Vidmantas Strakšys, Rasa Buzienė, Aušra Janutaitė ir Romualdas Chmeliauskas.
Širvintose išugdyta Europos čempionių ir prizininkių: Jurga Marcinauskaitė, Eglė Lekytė, Loreta Girdzijauskienė (Gatelytė), Aurelija Keršytė, Evelina Macijauskienė (Raginskaitė) ir Ugnė Chmeliauskaitė. Nuo 1983-ųjų komandoje dar rungtyniauja legendinė vartininkė Vaiva Pauliukonytė.
Iš vyrų paminėčiau Žygimantą Balsiuką, Giedrių Adomavičių, Arvydą Bilotą ir Luką Janukaitį.
Ar dar stengsitės įgyvendinti kokių nors savo svajonių?
Pagrindinės svajonės įgyvendintos. Kol dar būsiu reikalingas LŽRF, stengsiuosi padėti.
Marytė Marcinkevičiūtė
