R.Karalienė ir S.Grucova
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Garsios Lietuvos irkluotojų dinastijos atstovė, pirmojo Lietuvoje privataus irklavimo klubo „Academia Remigum“ (2007 m.) ir irklavimo muziejaus (2009 m.) įkūrėja Rima Karalienė Lietuvos sporto ir skaitymo mėgėjus nudžiugino savo antrąja knyga „Irklais iki Niagaros krioklių“.
Savo pirmąją knygą – dokumentinį romaną „Irklais pro spygliuotą tvorą“ – ji parašė prieš ketverius metus. Knyga sulaukė didelio populiarumo, ji yra išversta į anglų bei rusų kalbas. Anglų kalba knyga pasirodė 2017 rudenį, o rusų – 2020 pavasarį.
„Vertimas į rusų kalbą – tai pirmojo karantino produktas. Atsiradus daugiau laisvo laiko išverčiau pati su savo vyro Aivaro pagalba. Žinoma, dar pasitelkiau redaktorę, kuri galutinai sutvarkė tekstą. Šis vertimas skirtas tiems buvusios Sovietų sąjungos žmonėms, kurie neturėjo sąlygų gerai išmokti anglų kalbos, o rusų privalėjo mokytis penkis kartus per savaitę“, – akcentavo R. Karalienė.
Kaip kilo mintis parašyti antrąją knygą „Irklais iki Niagaros krioklių“?
Ji nebūtų atsiradusi be mano pirmosios knygos. Šią Sofijos Grucovos gyvenimo istoriją išgirdau iš jos pačios lūpų, rinkdama medžiagą knygai „Irklais pro spygliuotą tvorą“.
Tuomet aplankiau daug tos kartos irkluotojų, kalbėjausi su jais, rinkau fotografijas.
Sofijos istorija sukrėtė. Dar nebaigusi pirmosios knygos, žinojau, apie ką bus antroji.
Knygos herojė Sofija Grucova – legendinė Lietuvos irkluotoja, dukart Europos čempionė, sidabro ir bronzos medalių laimėtoja, kurios šeimos istorija tikrai sukrečianti. ji gimė Lenkijoje, o savo tėvą išvydo tik po 28 metų pertraukos Kanadoje, likus metams iki Monrealio olimpinių žaidynių. Ar knygoje rėmėtės tikrais faktais?
Taip, ši knyga paremta tikra Sofijos Grucovos gyvenimo istorija ir visi faktai yra tikri, tokie, kokius man atskleidė pati herojė.
Stengiausi, kad viskas būtų kuo tikroviškiau, todėl tai, ko nesužinojau iš Sofijos, ieškojau spaudoje, interneto platybėse, studijavau video medžiagą, keliavau jos praeitais takais.
2019 metais su vyru nuvykome į Kanadą – ten, kur veda visa ši istorija. Aplankėme Monrealį su jo olimpine irklavimo trasa, Torontą, Kvebeką, kitus miestus ir, be abejonės, Niagaros krioklius bei kūriniui svarbiausias šio miesto vietas.
Jūsų antroji knygą – tai kaip ir pirmosios tęsinys, kurioje figūruoja irklavimas. Ar jūsų planuose jau numatyta ir trečioji knyga apie irklavimą?
Nepavadinčiau šios knygos tęsiniu. Tai greičiau istorija, kuri vyko greta pirmosios.
Tai tos pačios kartos žmonės, irklo draugai, kai mes mėgstame vadinti, tai tos pačios irklavimo bazės Trakuose ir Vilniuje.
Tik pirmoji istorija daugiau vyriška. Apie vyrų komandą, o antrojoje pagrindinė herojė – mergina.
Kai dėl trečiosios knygos, tai šį klausimą išgirstu jau ne pirmą kartą ir jis skamba kaip raginimas nesustoti.
Žinoma, istorijų prisiklausiau tiek, kad galėčiau rašyti kelerius metus. Ir, turbūt, norėčiau, reikia tik skirti tam laiko.
Bet kartu atsiranda lyg koks atsakomybės jausmas. Kai rašiau pirmąją knygą, buvo paprasta – niekam nieko nesakiau, ilgai laikiau paslaptyje ir tas laisvės jausmas buvo nuostabus.
Žinojau, kad bet kuriuo metu rankraščius galiu tiesiog padėti į stalčių ar, dar paprasčiau, į šiukšlių dėžę, ir niekam nieko nebūčiau skolinga.
Dabar gi reikia dar įgauti didesnio pasitikėjimo savimi, kad galėčiau pasižadėti ir būti rami, jog nenuvilsiu skaitytojo.
Rankraščius, žinoma, davėte skaityti pačiai irkluotojai, kaip ji reagavo į tuos skaudžius išgyvenimus, kuriuos teko patirti sovietinėje Lietuvoje?
Su Sofija Grucova daug bendravau rašydama ir, žinoma, ji pirmoji gavo perskaityti rankraštį.
Jos išgyvenimai buvo tikrai labai gilūs, nes ji viso rankraščio taip ir neįstengė perskaityti.
Pasakė man: „Rimute, leisk tokią, kokia yra, aš, turbūt, jau neperskaitysiu“.
Aš ją nuoširdžiai suprantu ir esu ypač dėkinga už tai, kad ryžosi prikelti giliai užslėptus jausmus ir užmarštin nustumtus nelinksmus prisiminimus.
Ar rašyti knygas jus paskatino šviesus tėčio, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvio ir 1963 metų Europos čempionato bronzinio prizininko Povilo Liutkaičio atminimas – jis buvo ir legendinio „Sporto“ laikraščio talkininkas, rašė reportažus ir iš Tokijo olimpinių žaidynių, turėjo gyslelę rašyti, būtent jam ir paskyrėte savo pirmąją knygą?
Tėvelio ilgesys, jam iškeliavus (2013), iš tiesų buvo ir įkvėpimas papasakoti jo istoriją.
Tuo pačiu ir kitų jo kartos irkluotojų, kuriems išgarsėti neleido okupacinė sistema.
Tėvelis man paliko savo parašytus prisiminimus. Negalėjau leisti jiems taip ir likti šeimos archyve.
Tačiau ne iš karto suvokiau, ką su jais daryti, kad istorija būtų įdomi visiems, ne tik giminėms.
Tada kilo mintis rašyti romano stiliumi ir paliesti ne tik vieno žmogaus, bet ir bendrai to laikmečio lietuvių gyvenimą sovietų okupacijos sąlygomis.
Knygos rašymui labai pasitarnavo ne tik tėvelio rankraštis, bet ir tie patys jo bei kitų apžvalgininkų straipsniai „Sporte“, kuriuos paminėjote.
Esate pasakiusi, kad vaikystėje įsivaizdavote, jog visas pasaulis yra irkluotojai, nes jūsų giminėje irklavo visi ir pasiekė didelį meistriškumą: ir jūsų tėvai, jūs pati ir jūsų vyras Aivaras, sūnus Jonas, o dabar – ir marti Donata, Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzinė prizininkė. Neišsenkanti tema būsimoms jūsų knygoms?
Nežinau, ar dar rašysiu apie šeimą. Tai labai asmeniška ir jautru. Paleidusi į gyvenimą pirmąją knygą, jaučiausi lyg apsinuoginusi ir labai bijojau, kad ji nepatektų į viskuo nepatenkintų ar piktų žmonių rankas.
Ir rašyti ją buvo litin sunku. Nuolat užplūsdavo nežabojamas liūdesys, ašaros, vos ne panikos priepuoliai.
Ypač skaitant artimųjų tardymo bylas Lietuvos ypatingajame archyve, vartant jų nuotraukas, skaitant Tėvelio prisiminimus.
Kai žiūrėdavau iš Lietuvos Valstybės archyvo nusipirktus video įrašus apie irklavimą (daugiausia „Tarybų Lietuvos“ žurnalo ištraukas), matydavau ten irkluojantį savo tėvelį, apimdavo dar didesnis ilgesys ir apmaudas dėl taip neteisingai susiklosčiusios jo sportinės karjeros.
Žinoma, galima rašyti tik apie gražiąją sporto pusę, bet ar tai bus įdomu skaitytojui?
Parašyti knygą – ne vienos dienos darbas, o pati esate ypač užimta, turite daug veiklų, kaip sakoma, darbų per akis. Dar esate apsupta ir savo keturių anūkų, kuriems atiduodate daug šilumos ir meilės, tad kada sėdate prie knygų, negi rašote naktimis?
Mano knygos paprastai gimsta po šaltojo sezono, tuomet, kai tiek irklavimo sezonas, tiek verslas būna sustoję.
Vasarą išties nėra laiko rašyti. Norisi irkluoti, žaisti su anūkais, leisti laiką gamtoje.
Jeigu paklaustumėte, kada būna didžiausias įkvėpimas – tai tikrai vėlai vakare.
Kai aplink tamsu – mažiau visokių trukdžių, mažiau gatvės triukšmo, nebaksnoja į nugarą buities darbeliai. Esu labiau pelėda, nors pavasarį mėgstu keltis kartu su paukšteliais.
Įspūdingas Donatos Vištartaitės-Karalienės sugrįžimas irgi vertas knygos, o jeigu ji dar parveš medalį ir iš Tokijo, tai gal trečiąją knygą dedikuosite jaunajai Karalių dinastijos kartai?
Jei iš Tokijo būtų parvežtas olimpinis medalis, tai būtų didžiulė dovana mūsų „Žalgirio“ irkluotojų atminimui – jie dėl sovietų rinktinės trenerių kaltės 1964 olimpinėse žaidynėse liko be medalių.
Labai simboliška, kad po 57 metų Tokijuje vėl dalyvaus mūsų šeimos irkluotoja.
Labai didžiuojuosi Donata ir jos pasiekimais. Bet apie dabartinę kartą rašyti kol kas neišdrįsčiau.
Daug kas mūsų sporte pasikeitė nuo tų laikų, kai pati sportavau. Nežinau, ar sugebėčiau tikroviškai atskleisti dabartinių irkluotojų pasaulį.