
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Nuo sausio mėnesio Alytaus savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiuoju specialistu (karjeros valstybės tarnautojU) pradėjo dirbti buvęs Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“ valdybos pirmininkas Evaldas Martinka.
„Į Dzūkijos regioną persikėliau gyventi gana spontaniškai, susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms, nes Druskininkuose gydytoja dirba mano žmona Ana.
Esu sporto žmogus, su sportu užaugau, geriausiai jį moku ir suprantu. Todėl gruodžio mėnesį su kitais kandidatais dalyvavau skelbiamame konkurse Alytaus savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyriausiojo specialisto vietai užimti.
Pavyko laimėti konkursą, manau, kad sėkmę nulėmė mano administracinio bei valstybės tarnybos patirtis ir nuo sausio mėnesio pasinėriau į naujus darbus“, – pasakoja E. Martinka.
Kokie jūsų sumanymai, planai, sėdus į naują kėdę?
Pagrindinis tikslas – kad Alytaus žmonėms dar labiau gerėtų sąlygos sportuoti. Man dabar ypač aktuali Alytaus sportininkų gerovė, sieksiu, kad sportas šiame mieste ir regione dar labiau klestėtų. Mūsų skyrius nėra didelis, todėl darbų, kuruojant visą Alytaus sportą, užtenka. Alytus dukart buvo pripažintas Lietuvos sportiškiausiu miestu, jam šis titulas tikrai buvo suteiktas ne veltui.
Miestas turi puikias sporto bazes, dirba daug trenerių, yra daug sportuojančio jaunimo. Didelį optimizmą kelia tai, kad miesto vadovams svarbu ne tik masiškumas, bet ir kuo didesnis meistriškumas. Todėl ir norisi, kad alytiškiai kuo daugiau pasiektų svarių pergalių, garsintų savo miestą ir šalį.
Retas sporto darbuotojas Vilnių iškeičia į mažesnį miestą…
Tikrai nesigailiu, kad priėmiau tokį savo sprendimą. Darbas miesto savivaldybėje yra labai artimas prisilietimas prie sporto. Miesto sportas yra gyvas organizmas, galima greitai reaguoti ir daryti korekcijas į vieną arba į kitą pusę. Man tai patinka.
Dirbote ir lengvosios atletikos treneriu, ugdėte Vilniaus rajono lengvaatlečius, ar juos palikote?
Taip, 30 savo auklėtinių palikau skaudama širdimi. Tarp Vilniaus rajono ir Alytaus – 130 kilometrų, kasdien neprivažinėsi į treniruotes. Ilgai ieškojau, kas perimtų mano auklėtinius treniruoti, tačiau neatsirado norinčiųjų. Žinau, kad Alytuje vyksta įvairių bėgimo renginių ir, jeigu reikės kokios pagalbos ar patarimo – mielai padėsiu.
Jeigu alytiškiai pasiūlytų treniruoti lengvaatlečius, ar sutiktumėte?
Ne, tai nelabai įmanoma, nesuderinama. Visas savo jėgas ir pastangas skirsiu visam miesto sportui, o ne susitelksiu į siaurą lengvosios atletikos sritį.
Esate didelis bėgimo puoselėtojas, praeityje – puikus vidutinių nuotolių bėgikas, o Alytuje – nuostabios sąlygos bėgioti, ar jomis pasinaudojate?
Darbas lieka darbu, o po jo – mielai pasportuoju, pabėgioju. Gerai pailsi galva, tampu darbingesnis, sveikesnis. Pasportuoju ir Druskininkuose, kur Grūto kaime gyvename. Į darbą tenka važinėti truputį daugiau nei po 40 kilometrų, tačiau kelionė daug laiko neužtrunka. Viskuo esu patenkintas.