Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Alytaus miesto garbės pilietis Semionas Bondarevas, 28-erius metus vadovavęs vienai didžiausių Lietuvoje mašinų gamybos ir metalo apdirbimo įmonei „Astra“, balandžio 23 d. švenčia 70 metų jubiliejų.
„Astra“ – tikras Dzūkijos krašto pramonės fenomenas, su šia įmone susiję tūkstančių alytiškių gyvenimai. Jos gaminama produkcija siunčiama į 40 pasaulio šalių, ji buvo pristatyta visame pasaulyje. Buvo laikas, kai vienu metu įmonėje kartu su laisvalaikio organizavimo ir poilsio paslaugomis dirbo apie 1,4 tūkst. darbuotojų.
Buvusio ilgamečio „Astros“ generalinio direktoriaus S. Bondarevo, kuriam 2019 metais suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas, karjeroje neeilinį vaidmenį suvaidino ir sambo bei dziudo imtynės.
„Dziudo gyvenime man daug davė, padėjo įveikti nemažai sunkių akimirkų darbe, kai iš socializmo reikėjo pereiti į rinkos ekonomiką, padėjo nepasiduoti sunkumams, išmokė siekti pergalės. Su dziudo ir sambo susidraugavau visam gyvenimui“, – dabar sako S. Bondarevas. Jis valdo kontrolinį įmonės „Astra“ akcijų paketą, yra valdybos pirmininkas ir įmonės konsultantas.
llgametis Alytaus dziudo imtynių treneris, klubo „Alytis“ prezidentas Zenius Vencevičius puikiai prisimena, kai jis 1979-aisiais atvažiavo dirbti į Alytų, o S. Bondarevas tada treniravo miesto sambo ir dziudo entuziastus.
„Su Semionu dirbome kartu. Praėjau puikią mokyklą. Jis – toks žmogus, kad jauti poreikį gerai dirbti ir padaryti daugiau nei gali. Semionas – konkretus, reiklus sau ir kitiems, užkrečia visus savo stropumu. Jeigu davė žodį, abejoti nereikia – viską padarys. Dirbdamas su juo, jaučiau pareigą pasitempti, Semiono buvau užhipnotizuotas gerai dirbti.
Alytaus dziudo federacija – viena veikliausių Lietuvoje, o S. Bondarevas nuo 1989-ųjų yra mūsų garbės prezidentas. Dziudo tapo ne tik viena populiariausių, bet ir viena stipriausių sporto šakų mieste.
Mūsų dziudo ir sambo meistrai per Lietuvos čempionatus pelnė daugiau nei 2 tūkstančius medalių.
Iš Europos ir pasaulio čempionatų, Europos jaunimo olimpinių festivalių alytiškiai parvežė 13, o iš Europos ir Pasaulio taurės varžybų – 36 apdovanojimus.
Kai Semionas dirbo „Astros“ generaliniu direktoriumi, jo vadovaujamos įmonės lėšomis buvo atliktas mūsų ankstesniosios sporto bazės kapitalinis remontas Sporto rūmuose.
Semionas – didelė mūsų atrama. Kai ištinka bėda, jis visada tiesia pagalbos ranką.
Jei miesto savivaldybė mums nepadeda, neverkšlename, bet einame pas Semioną ir jis mus visada nudžiugina.
Kai dabar esame pandemijos gniaužtuose, sumažėjo mūsų treniruočių, todėl remontuojamės savo dziudo sporto bazę, esančią jau A. Matučio gatvėje.
Mūsų generalinė rėmėja „Astra“ remontui skyrė 20 tūkst. eurų. Jos lėšomis įsigysime ir naują 500 m kv. metrų tatamį“, – pasakoja Z. Vencevičius.
Alytaus dziudo federacijos garbės prezidentas S. Bondarevas gimė ir augo Kaune.
Nuo 1960 metų jis pradėjo lankyti sambo ir dziudo pratybas. Tapo Lietuvos jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionu bei prizininku, laimėjo medalių per suaugusiųjų čempionatus. Įvykdė SSRS sporto meistro normą.
1972 metais, baigęs Kauno politechnikos institutą ir įgijęs inžinieriaus mechaniko išsilavinimą, S. Bondarevas atvyko dirbti į Alytų.
Mašinų gamykloje jis dirbo meistru, vyr. meistru, inžinieriumi, cecho viršininku. Darbas buvo ypač įtemptas, kiekviena diena reikalavo daug pastangų.
Po darbo jam buvo didelė atgaiva tris keturis kartus per savaitę pasportuoti dziudo salėje.
1973–1980 metais S. Bondarevas dirbo valandiniu sambo imtynių treneriu.
Paruošė keletą kandidatų į sporto meistrus, o Linas Kupstas įvykdė SSRS sporto meistro normą.
1982 metais S. Bondarevas tapo gamyklos „Astra“ direktoriaus pavaduotoju, o 1987 metais – generaliniu direktoriumi.
Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Adomas Andrušaitis jus pavadino aktyviausiu Alytaus sporto žmogumi. Kaip galvojate, kodėl?, – paklausiau S. Bondarevo.
Gal todėl, kad jau 13 metų manoji „Astros“ bendrovė per Alytaus miesto dienas organizuoja dviratininkų žygį.
Tam renginiui patikėta man vadovauti, pedalus mina 400-500 įvairaus amžiaus dviračių mylėtųjų.
Galima pamatyti ir 80 metų žmogų ir mažuosius alytiškius. Kartu su visais važiuoju ir aš.
Visą laiką sportą vertinu kaip kultūros dalį. Sportas – tai puiki proga žmonėms susitikti ir bendrauti.
Numynę apie 15-17 km, o tai trunka 1,5 valandos, mes neišsiskirstome: žygio dalyvių laukia prizai, visus pakviečiame dalyvauti įvairiuose konkursuose.
Bendraudami aptariame, kas gi įvyko per tuos metus, diskutuojame, siūlome.
Kitas mano pomėgis – tinklinis. Jį pradėjau žaisti, baigęs imtynininko karjerą, kai man buvo jau 50 metų.
Atstovauju miesto „Bebrų“ klubui, kuriame yra susibūrę vyresnio amžiaus žaidėjai. Ateina pažaisti ir jaunimas, kuris stipriai mus padaužo.
Ankstesniais metais į kovą pasikviesdavome ir savo vaikus, juos netgi pavykdavo nugalėti.
Žiemą renkamės pasitreniruoti triskart per savaitę, o vasarą einame žaisti į paplūdimio tinklinio aikšteles.
Kartais dalyvaujame veteranų varžybose. Nenutolstu ir nuo savo mėgstamos sporto šakos – remiu Alytaus dziudo federaciją.
Kauną iškeitėte į Alytų. Nesigailite?
Tikrai dėl to nesigailiu. Apskritai nesigaliu visų savo priimtų sprendimų. Jeigu kas nors negerai, bandau pasitaisyti, bet jokiu būdu nesigailiu, kad kas nors nepavyksta.
Studijuodamas KPI ketvirtame kurse, sukūriau šeimą. Iškilo problema, kur gyventi.
Kaune nebuvo jokių šansų gauti butą, nors grupėje buvau vienas geresnių studentų ir man buvo siūloma likti Kaune bei dirbti mokslinį darbą.
Netgi mano diplominio darbo vadovas gyveno šeimyniniame bendrabutyje.
Alytuje gavome bendrabutį, prasidėjo naujas mano gyvenimas.
Minite garbingą 70 metų jubiliejų, tačiau trykštate didele energija ir entuziazmu, ar galite teigti, kad tai – ir nemaža sporto įtaka?
Žinoma. Sportas man sustiprino sveikatą, užgrūdino, išugdė atsakomybės jausmą, išlavino valią, gebėjimą laimėti ir pralaimėti.
Visi nori tik laimėti, bet daug naudos duoda ir pralaimėjimai. Pasimokai iš klaidų ir vėl eini į priekį.
Buvę sportininkai būna geri vadovai, nes jie turi tikslą, pasižymi tvirta valia. Tai gal netgi būna svarbiau už technines žinias.
Kas turėjo didžiausios įtakos, kad jūs, kaunietis, pasirinkote dziudo ir sambo, o ne krepšinį?
Kai mokiausi mokykloje, lankiau futbolo ir sambo treniruotes. Atstovavau „Atleto“ jaunučių futbolo komandai, mus treniravo Algimantas Baliulionis.
Treniravausi keturis kartus per savaitę. Prisimenu, su komanda pirmą kartą atvažiavome į Alytų, žaidėme su „Dainavos“ jaunučiais ir jiems pralaimėjome 2:3.
Tada labiausiai įsiminė, kad Alytus turi puikų stadioną, apsuptą pušyno, ir labai gražios medžiais apsodintos miesto gatvės.
Su sambo mane supažindino pusbrolis, kuris lankė pratybas. Treniravausi pas Dmitrijų Rozumą, kuris buvo mano pirmasis treneris ir su juo iki šių dienų palaikau artimus ryšius bei kasmet susitinkame. Jis buvo ne tik puikus treneris, bet ir mokytojas, man buvo visur pavyzdys.
Vienu metu lankiau ir futbolą, ir sambo. Per savaitę – 7 treniruotės. Sporto man pakako iki soties, gal jo netgi buvo per daug.
1968-aisiais pirmą kartą tapau Lietuvos sambo jaunių čempionu, trejus metus buvau kviečiamas į Lietuvos jaunių rinktinę.
Esate prasitaręs, kad gyvenime nesate padaręs strateginių klaidų, gal todėl, pasirinkdamas gyvenimo kelią, neapsirikote stodamas į Kauno politechnikos institutą. Bet juk bandėte dirbti ir dziudo treneriu, tai gal vis dėlto padarėte klaidą – gal dabar būtumėte ugdęs olimpiečius, su jais vykęs į olimpines žaidynes, kuriose, ko gero, nesate pabuvojęs?
Olimpinėse žaidynėse tikrai neteko pabuvoti. Tačiau viską pasirinkau labai teisingai ir tuo esu patenkintas.
Mano gyvenimo prioritetai – šeima, darbas ir sportas. Jeigu būčiau pasirinkęs sportą, tada jis būtų tapęs darbu.
Sportas man ypač padėjo pagrindiniame darbe, vadovaujant „Astrai“. Subūrėme gerą kolektyvą, pasiekėme puikių rezultatų.
Visą laiką man labai patiko istorija, bet sovietmečiu po kiekvieno suvažiavimo ji keitėsi, ir ilgainiui pradėjo nepatikti.
Patiko ir sportas. Buvau fiziškai stiprus, prie skersinio be didelio vargo prisitraukdavau po 20 kartų, gerai plaukiau, bėgau.
Nesunkiai būčiau įstojęs į Kūno kultūros institutą. Man patiko trenerio darbas, tačiau nenorėjau dirbti kūno kultūros mokytoju.
Gerai sekėsi matematika, fizika. Todėl KPI ir pasirinkau mašinų gamybos inžineriją, kurios nekeičiu visą gyvenimą.
Mano gyvenimo moto – judėti toliau. Net jeigu ir nesiseka, tiesiog judu toliau.
Kai atvažiavau į Alytų, dar pats sportavau, tapau Lietuvos sambo imtynių čempionato prizininku.
Po kažkiek laiko dziudo treneris Rimantas Liegus man pasiūlė padirbėti valandiniu treneriu.
Tada dirbau „Astroje“, buvau pačiame gamybos pragare. Dziudo imtynininkus treniravau ketverius metus.
Dziudo – tai didelė gyvenimo mokykla, šios sporto šakos filosofija. Kartu su jėga ant kilimo siejamas ir gėris.
Kaip juokaudamas sakau, Alytuje niekas taip morališkai nerengia žmonių – tik bažnyčia ir dziudo treneris Zenius Vencevičius.
Šiam treneriui perdaviau savo grupę, o aš pasinėriau į darbą „Astroje“.
Ar gyvenime teko panaudoti savo jėgą ir apsiginti nuo užpuolusių chuliganų?
Rimtai buvau užpultas tris kartus Kaune ir Alytuje, buvo ir smulkių užpuolimų.
Visą laiką jų stengiuosi išvengti, užpuolikus reikia įkalbėti, neperžengti ribos ir neišeiti iš gėrio teritorijos.
Visus kartus sėkmingai apsigyniau, užpuolikus pavyko sulaikyti, vienas jų netgi gavo porą metų kalėjimo.
Ar Alytuje remiate tik dziudo, ar ir kitas sporto šakas?
Stengiuosi protingai paremti ir kitas veiklas. Padedu vaikams, neįgaliesiems.
Kai KPI lankiau sambo ir dziudo treniruotes, tapome Lietuvos aukštųjų mokyklų čempionais, o aš buvau komandos kapitonas, buvusius treniruočių draugus ir trenerį Dovydą Ivanovą nuo to laiko kasmet pakviečiu į Alytaus rajoną – Daugus, Rimėnus.
Susitinkame jau 51 kartą ir tą gražią tradiciją tęsiu toliau. Tos dvi dienos būna kupinos įspūdžių, prisiminimų, nuoširdaus bendravimo.
Pažaisdavome ir futbolą, tinklinį, krepšinį. Tačiau pastaraisiais metais liko tik tinklinis, nes, metams bėgant, visu pajėgumu bėgioti vis sunkiau.
Išvardykite penkis Alytaus dziudo imtynininkus, kurie, jūsų nuomone, yra geriausi per visą Alytaus šios sporto šakos istoriją?
Marius Paškevičius, Aldas Baranauskas, Alius Bračiulis, Rokas Nenartavičius ir Renata Armonaitytė.
Kodėl dziudo nepasirinko jūsų vaikai?
Juos nuo mažumės irgi pratinau prie sporto. Bute įsirengėme skersinį ir sūnums nustačiau taisykles: per dieną būtinai prisitraukti po 20 kartų.
Nebūtinai vienu metu, buvo galima ir per kelis kartus. Jiems sakydavau, kada, jeigu kasdien prisitraukinėsite prie skersinio, po metų klasėje būsite vieni stipriausių.
Dabar jie – atletiški vyriukai. Vyresnysis sūnus Viktoras dirba „Astroje“ technikos direktoriumi, o Andrius – bendrovės „Pretendentas“ įkūrėjas ir vadovas.
Skatinu sportuoti ir savo anūkus, kurių turiu septynis. Dukros Ingos sūnūs Arianas lanko sambo ir futbolo, o Armanas – tekvondo ir futbolo treniruotes.
Pats jauniausias anūkas, penktus metus einantis Dovydas veržiasi į dziudo pratybas. Matau, kad jam patinka ši sporto šaka.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai sveikiname miesto dziudo federacijos garbės prezidentą, mūsų pagrindinį rėmėją
Semioną Bondarevą,
švenčiantį garbingą 70 metų jubiliejų. Jis – neeilinė figūra Alytaus mieste, daug nusipelnęs ir visų gerbiamas žmogus.
Džiaugiamės žmonėmis, kurie brangina pasirinktą profesiją ir jos neiškeičia net ir sunkiais gyvenimo momentais.
Mums ypač malonu, kad federacijos garbės prezidento gyvenime irgi buvo sambo bei dziudo, šiose sporto šakose jis pasiekė gerą meistriškumą ir iki šiol su jomis nesiskiria.
Gerbiamam jubiliatui linkime stiprybės ir sveikatos, tegul kiekviena diena atneša ramybę, palaimą ir viltį.
Alytaus sambo ir dziudo imtynių federacija bei dziudo klubas „Alytis“
