Marytė Marcinkevičiūtė
Buvęs ilgametis Kauno miesto sporto vadovas, Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos prezidentas, Lietuvos buriavimo sąjungos viceprezidentas Albinas Grabnickas 70 metų jubiliejaus proga Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete buvo apdovanotas LTOK pirmojo laipsnio ženklu „Už nuopelnus“.
Sportas.info A. Grabnickas pasakoja apie savo septynių dešimčių metų gyvenimą.
Veiklos ir dabar netrūksta
„Gimiau ir augau Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, kur ir dabar gyvenu. Taip atsitiko, kad Kaune, kur studijavau Kūno kultūros institute ir prabėgo visa mano darbinė karjera, praleidau mažiau metų – apie dvidešimt.
Kartu su mumis Rumšiškėse gyvena ir dukra Inga bei sūnus Linas, buvęs buriuotojas, siekęs kelialapio į Sidnėjaus olimpines žaidynes bei dirbęs buriavimo treneriu, o dabar yra informacinių technologijų specialistas.
Nors šiemet balandžio 16-ąją sulaukiau 70 metų, tačiau veiklos turiu nemažai, gyvenu nenuobodžiai, ilsėtis nėra kada.
Bandau ką nors sukurti prie savo namų esančiame 30 arų sklypelyje – darbuojuosi sode, šiltnamyje, persodinu medelius, krūmelius. Pasidarbuoju, o rudenį jie man už tai padėkoja, duoda vaisių. Kaime tikrai yra ką veikti, darbų užtenka, tik spėk suktis. Savo reikmėms užsiauginu daržovių, mėgstu sveiką maistą.
Turiu veiklos Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, konsultuoju Lietuvos sporto universiteto buriuotojus.
Džiaugiuosi savo gyvenimu, turiu tris anūkus, kurie man irgi neleidžia senti.
Anūkes vežioju į treniruotes Kaune: septynerių Onutė trečius metus lanko sportinę gimnastiką ir jai neblogai sekasi, o devynerių Novutė, save bandžiusi meninėje gimnastikoje, dabar domisi kitomis sporto šakomis – ir miške pabėgioja, paplaukioja baseine, jai patinka žaidimai.
Kur bus didesnis potraukis, anūkėlė ten ir pasuks, tačiau, manau, kad nugalės menas, šokis, muzikavimas.
Trečiajam anūkui Tomui – dar tik treji, tačiau su juo jau rengiame pėsčiųjų žygius miške.
Sportas nėra svetimas ir mano žmonai Elvyrai, kuri jaunystėje buvo lengvaatletė, žaidė rankinį. Ji mokėsi vienoje Pabradės mokykloje su garsiąja bėgike Ana Kasteckaja-Ambraziene.
Nuo sporto nenutolau iki šių dienų: jau kelerius metus dažniausiai triskart per savaitę plaukioju „Girstučio“ baseine, retkarčiais sėdu ant dviračio, mėgstu pasivaikščioti miške, kuris man yra didelė atgaiva.
Atidžiai seku Lietuvos sportinį gyvenimą, plaukiodamas baseine, gyvai stebėdamas įvairias varžybas aptariame šiandienos aktualijas, džiaugiamės, išgyvenime.
Savo nugyventas septynias dešimtis vertinu teigiamai, daug klaidų, manau, nepadariau, dėl jų dabar nereikia raudonuoti.
Buriavimas – širdyje
Taip atsitiko, kad savo gyvenimą susiejau su buriavimu. Tam didelės įtakos turėjo tai, kad gyvenau ant pačio Kauno marių kranto ir per langą matydavau, kaip keliamos burės ir ruošiamasi plaukioti.
Vaikystėje tai atrodė labai romantiška, todėl buvo minčių užsiimti buriavimu. Tačiau patiko ir dviračių sportas, nors rajone ir nebuvo šios sporto šakos trenerių.
Kūno kultūros institute gilinau žinias Irklavimo, slidinėjimo ir dviračių sporto katedroje.
Tačiau pomėgis buriavimui išliko, mėgėjiškai kokius trejus metus buriavau kreiserines jachtas.
Po antro kurso pradėjau labiau domėtis buriavimu. Baigus institutą man buvo pasiūlyta persikvalifikuoti į šią sporto šaką.
Pradėjau dirbti Kauno „Žalgirio“ buriavimo sporto mokykloje buriavimo treneriu, pradėjau nuo nulio, ugdžiau vaikus. Vėliau tapau mokymo dalies vedėju.
Dirbti sekėsi neblogai, man patikėjo suburti Kauno jaunimo ir suaugusiųjų rinktines, o 1980-1987 metais buvau paskirtas Lietuvos, suaugusiųjų rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Dalyvaudavome SSRS jaunimo ir suaugusiųjų čempionatuose, buriuotojai pradėjo laimėti medalių.
Tuo laikotarpiu Kaune išaugo visa plejada garsių buriuotojų: Raimondas Šiugždinis, Tauras Rymonis, Saulius Pajarskas, Valdas Balčiūnas, kiti.
Kauniečiai 80-90 proc. sudarydavo Lietuvos rinktinės pagrindą, jie treniravosi ir mano grupėje.
Į SSRS rinktinę patekdavo 6-7 buriuotojai, buvau kviečiamas dirbti SSRS rinktinės antruoju treneriu.
Geri rezultatai mane užbūrė, iki šių turi išlaikęs kelias „Sovetskij sport“ laikraščio iškarpas, kur mes kartu su Talinu buvome laikomi SSRS buriavimo lopšiais.
Mūsų mokyklą pradėjo garbinti, sakyti, jog mes diktuojame naujas buriavimo madas, mūsų sportininkai nuolat papildydavo SSRS rinktinę.
Kai buvo pasiekiami tokie puikūs rezultatai, atsirado dar didesnis noras ir motyvacija toliau ugdyti didelio meistriškumo buriuotojus ir plėtoti šį sportą Lietuvoje.
1992-1994-aisiais vadovavau Lietuvos buriavimo centrui, o 1994-1998-aisiais – Kauno „Žalgirio“ jachtklubui.
Į vedėjo kėdę – su nerimu
Nuo 1998 metų pradėjau dirbti Kauno savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėju ir iš darbo išėjau prieš penkerius metus.
Nebuvau mėgėjas labai kaitalioti darbų, todėl į kėdę sėdau su nerimu, kaip seksis vadovauti, nes Kauno sportas buvo vienas pirmaujančiųjų Lietuvoje.
Norėjose tą aukštai iškeltą vėliavą išlaikyti. Turėjau ir praktinio, ir vadovaujančiojo darbo patirties, darbas patiko.
Labai greitai radau bendrą kalbą su mokyklų direktoriais, geriausiais miesto treneriais, rengdavome bendrus posėdžius, analizuodavome rezultatus, gilindavomės į sporto aktualijas.
Ieškodavome būdų, kaip nugalėti pagrindinius savo varžovus vilniečius. Užsivedžiau organizaciniame darbe, tačiau nenutolau ir nuo praktinio darbo.
Nuolat dalyvaudavau miesto ir respublikinio lygio varžybose, jau nekalbant apie tarptautines.
Pradėjau gyventi tuo gyvenimu. Tačiau buvo ir kita pusė. Kadangi dirbau savivaldybėje, reikėjo diplomatijos su politikais, džiaugsmo su jais buvo nedaug.
Darbas valstybės tarnyboje nebuvo lengvas, bet jis man patiko. Džiaugiausi rezultatais, bendravimu.
Su geriausiais mūsų sportininkais ir treneriais dalyvavau penkiose olimpinėse žaidynėse.
Per Barselonos olimpines žaidynes buvau Raimondo Šiugždinio ir Valdo Balčiūno treneris.
Dar teko pabuvoti Sidnėjaus, Atėnų, Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse.
Dirbant vedėju per sunkmečius nelengva buvo gerinti sporto bazę, vis pritrūkdavome pinigų. Karšta būdavo, kai buvo svarstomas biudžetas ir buvo didelė konkurencija tarp kitų sričių, reikėjo apginti sportą. Dirbti sekėsi neblogai.
Manęs dažnai klausia, kas svarbiausia sporto organizatoriaus darbe. Manau, kad pirmiausiai reikia turėti kompetencijos šiame darbe, išmanyti sportą ir būti diplomatiškam.
Dabar tapo madinga, kad ateina žmogus visiškai iš kitos srities, turintis tik organizacinius sugebėjimus.
Vis dėlto būtina žinoti sporto specifiką. Yra labai svarbus ryšys ir su vadovaujančiais sporto organizatoriais, treneriais, federacijomis.
Darbas turi būti bendras, reikia tiesti bendrą tiltą. Lietuva – nedidelė šalis, turime ieškoti pačių geriausių sprendimų.
Tą padaryti efektyviai galima tik bendru darbu, pradedant sporto mokyklomis, klubais, federacijomis, savivaldybių sporto padaliniais.
Asociacija sėkmingai tęsia pradėtą darbą
Turėjau ir visuomeninių pareigų: 2004-2008 metais buvau Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Vykdomojo komiteto narys, o 2004- 2020 – aisiais – Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacijos pirmininkas.
Man LTOK – tai visų pagrindinių sporto organizacijų siela. Visada smagu prisiminti tuos laikus, kai LTOK glaudžiai bendradarbiavo su Sporto departamentu, kai buvo ruošiamos bendros programos, buvo ieškoma bendrų finansavimo šaltinių, buvo derinamos savivaldybių, LTOK ir Sporto departamento programos.
Patiko idėja kooperuoti finansavimą ruošiantis svarbiausiems įvykiams. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė irgi stengėsi tą daryti, bet atsirado žmonių, kurie buvo nusiteikę prieš.
Labai apgailestauju, kad mažėja LTOK finansavimas. LTOK vienija visą Lietuvos sportą, yra puikus koordinatorius.
Labai blogai, kad išardėme Sporto departamentą, atleidome kompetentingus žmones, o dabar sukūrėme panašią agentūrą.
Viliuosi, kad pagrindinių sporto organizacijų žmonės susės kartu ir dirbs kartu, o ne atskirai.
Kai pradėjau vadovauti Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacijai, iš pradžių atrodė, kad mes išsibėgiosime.
Ne visi miestų ir rajonų merai, administracijų direktoriai suprato, ko mes rinkdavomės ir ką darydavome.
Nebuvo lengva. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti, kad bendravimas, pasikeitimas informacija ir žiniomis, geroji praktika labai naudinga mūsų bendram darbui.
Lietuvos savivaldybių sporto padalinių asociacijai tapus LTOK nare, iš LTOK gaudavome finansavimą ir atsirado galimybės du-tris kartus per metus išvažiuoti pasitobulinti ir pasisemti patirties į kitas šalis.
Mūsų veikla gerokai sustiprėjo, įgijo tarptautinės reikšmės. Aktyviausi asociacijos žmonės pabuvojo Švedijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje.
Stebėdavome kokį nors čempionatą, susitikdavome su jų sporto organizatoriais, keitėmės patyrimu. Tie tarptautiniai susitikimai sustiprino mūsų veiklą.
Labai džiaugiuosi, kad mano pradėtą darbą sėkmingai tęsia energingasis dabartinis asociacijos prezidentas šiaulietis Gintaras Jasiūnas, jo pavaduotoja širvintiškė Alina Zapolskienė ir visa komanda.
Stebiu jų veiklą ir džiaugiuosi, kad asociacija eina geru keliu, kad mūsų įkurta asociacija ir pradėtas darbas nenuėjo veltui.
Manau, kad asociacija ateityje tik stiprės, jos veikla tikrai prasminga, savivalda turi savo visuomeninę organizaciją, kuri patikina, padrąsina žmones“.
