Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Ne kiekvienam žmogui lemta nugyventi 90 metų ir būti sveikam, veržliam, minančiam dviračio pedalus ir besimaudančiam lediniame vandenyje.
Įžymiam pedagogui, sporto mokslininkui profesoriui Juozui Skernevičiui rugsėjo 15 d. sukanka 90 metų. Jubiliatas sako, kad ir koks oras bebūtų, jis šiandien dviračiu atvažiuos į Žaliuosius ežerus ir panirs į jo bangas.
„Nejaučiu, kad gyvenimas jau prabėga. Kažkodėl dar norisi gyventi ir būti naudingam artimiesiems ir toliau esantiems. Tačiau man jau pradeda pritikti austrų patarlė „Aš dar gyvas, bet manęs jau nėra“, – šypteli J. Skernevičius.
Paklaustas, kur slypi jo ilgaamžiškumo paslaptis, profesorius, ilgai negalvodamas, atsako: „Gal ir genomo struktūra paveldėta iš gentainių. Manau, neblogai pavyko tvarkyti gyvenimą, neįsileidžiant blogybių, kurios griautų organizmą, trukdytų jam funkcionuoti pagal gamtos dėsnius. Pavyko neblogai derinti tiek fizinį, tiek psichinį darbą su poilsiu, o nuovargį su atsigavimu.“
Vienas žymiausių Antikos filosofų Pitagoras teigė, kad statulą puošia išvaizda, o žmogų – jo darbai.
Šis Pitagoro posakis gražiai atspindi ir garbingą 90 metų jubiliejų J. Skernevičiaus asmenybę ir veiklą.
Jis paskelbė apie 300 mokslo darbų Lietuvos ir kitų šalių mokslo leidiniuose, parašė apie 30 knygų, skaitė šimtus pranešimų įvairiose mokslinėse konferencijose.
Ar sulaukęs tokio gražaus amžiaus nesijaučiate pavargęs, kaip dabar bėga jūsų dienos?, – paklausėme jubiliato.
Nuovargio tiesiogine prasme nejaučiu, kadangi dirbu mažai, tačiau senatvė nepraeina.
Tuščių dienų mažai, keliuosi 7 valandą, o jau aštuntą išvažiuoju dviračiu ir minu 10-15 kilometrų.
Tada plaukiu 200-300 metrų, tiesa, dabar jau vanduo atšalo, tenka pasaugoti savo sveikatą. Mankštinuosi 30 minučių.
Grįžtu į sodo namelį, pusryčiauju. Tada paskaitinėju, parašinėju – per pastarąjįį dešimtmetį išėjo penki leidiniai, ką tik pasirodė spaudos leidinys „Gyvenimas ir mintys“.
Po pietų pasitvarkau ūkinius reikalus. Po vakarienės pažiūriu įdomesnes televizijos laidas.
Gyvenimą paįvairina trenerių, sportininkų skambučiai, apsilankymai. Ypač dėmesingai žiūriu sporto laidas, pergyvenu dėl nesėkmių, būna ir džiaugsmingų momentų.
Kokia nuotaika sutinkate savo jubiliejų, ar norite sulaukti ir 100-ojo gimtadienio, dar svajojate kažką gražaus nuveikti, ko nespėjote padaryti per prabėgusius dešimtmečius?
Sutinku 90 metų jubiliejų psichiškai ir fiziškai geros būklės. Pažvelgus atgal, matau ir gilesnių, ir seklesnių pėdsakų.
Pavyko išvengti didelių klaidų. Stengiausi padėti kitiems žengti platesniu žingsniu.
Tačiau padariau klaidų dėl prasto pažinimo, skyriau jėgų stiprinant nevertas asmenybes, kurios tapo stipresnės, darant niekšybes.
Nuotaiką kelia suaugę vaikai, anūkai, jų pasiekimai, doras gyvenimas. Stebiu ir džiaugiuosi šešiais proanūkiais, sulauksiu dar gal ir daugiau.
Stebiu ir džiaugiuosi daugelio ugdytinių gyvenimu, veikla, sportuojančių pasiekimais. Stengiuosi jų treneriams ir jiems patarti, geriau suprasti vienų ar kitų veiksmų poveikį.
Iki Tokijo olimpinių žaidynių dar buvau pageidaujamas dalyvauti sportininkų tyrimuose, duomenų aptarime, bet toliau, turbūt, taip nebus.
Gal nespėjau ir nesugebėjau suformuoti stipraus sporto mokslo, kad neįstengtų nenaudėliai jo sugriauti.
Jums jaunystėje net trijose sporto šakose pavyko įvykdyti sporto meistro normas: 1955-aisiais – sportiniame ėjime, 1957-aisiais – slidinėjime, 1959-aisiais – baidarių irklavime. 20 km ėjimo distancijoje 1954 metais tapote Lietuvos rekordininku, net 10 kartų – Lietuvos slidinėjimo čempionu. Buvote geležinės sveikatos, kad atlaikėte tokius didžiulius krūvius?
Per „kvailą galvą“ daug jėgų iššvaisčiau trijose sporto šakose. Nesusivaldžiau, nesusikoncentravau vienoje tinkamiausioje – būtų kitas lygmuo. Tačiau daug pažinau, praktiškai patikrinau.
Kokį vaidmenį jūsų karjeroje vaidino treneriai, ar jie liko jūsų gyvenimo šviesuliais?
Tikrų trenerių neturėjau. Slidinėjimo technikos dvi savaites pamokė Leonas Aleksandravičius.
Ėjime vienerius metus kartu treniravausi su Antanu Mikėnu, o su Alfonsu Rudzinsku irklavome vieną baidarę, jis manimi labiau pasitikėjo.
Baigėte Kūno kultūros institutą, bet jūsų visas gyvenimas bėgo tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, kuris vis keitė savo pavadinimus, kol galop iš viso jo nebeliko. Ar neskauda širdies, kad taip atsitiko su šia aukštąja mokykla?
Vilniaus pedagoginiame institute pradėjau dirbti 1955-aisiais asistentu, vyr. dėstytoju, nuo 1970 –ųjų – docentu, nuo 1986-ųjų – profesoriumi, dešimtį metų – katedros vedėju.
2011 -aisiais išėjau į pensiją, bet Sporto mokslo institute iki Tokijo olimpinių žaidynių toliau atlikau tiriamąjį darbą su sportininkais.
Nežinau, kokios tamsiosios jėgos paveikė, kad ugdytojus rengianti institucija išnyko, o mokytojų stoka didžiulė, ir ji dar didės.
Labai gaila, kad kartu sunyko ir Sporto mokslo laboratorija, kuri buvo viena pagrindinių bazių plėtojant sporto mokslą, didelio meistriškumo sportininkų tyrimus, buvo jų rengimo rekomendacijų šaltinis.
Tai – protinio aklumo, mąstymo ribotumo padariniai. Jie padarys didelę žalą ugdymo ir ypač Lietuvos sportininkų rengimui.
Prieš pasukdamas sporto mokslo keliu, daugiau nei 30 metų (1955-1986) dirbote Lietuvos slidinėjimo rinktinės vyriausiuoju treneriu, važinėjote į SSRS čempionatus ir SSRS tautų spartakiadas, įgijote neįkainuojamos patirties. Net 36 jūsų auklėtiniai įvykdė SSRS sporto meistro normas. Kaip dabar vertinate tuos tris dešimtmečius, atiduotus atsakingam rinktinės vyriausiojo trenerio darbui?
Slidinėjimo treneriu pradėjau dirbti nuo 1952-ųjų, būdamas antrakursis. Tačiau rimtesnis darbas prasidėjo, ėmus dirbti VPI.
Su Lietuvos rinktine dirbti pradėjau dar aktyviai sportuodamas ir dirbdamas dėstytoju.
Gerai, kad greta trenere dirbo žmona Birutė. Mūsų trenerių kelias buvo ilgas, po 36 metų estafetę perdaviau savo auklėtiniams.
Mums gerai sekėsi: teko treniruoti daug ypač puikių žmonių, kurie turėjo slidininkų gabumų, pasiekė sporto aukštumas, kiti tapo labai gerais treneriais.
Trims auklėtiniams buvo suteiktas TSRS nusipelniusių trenerių ir trims – LTSR nusipelniusių trenerių vardai.
Septyni auklėtiniai apsigynė daktaro disertacijas, keturi tapo profesoriais. Sportininkų rengimas sutapo su mokslininkų rengimu, kurį tęsiu ir dabar.
2006-aisiais netekote savo žmonos Birutės Skernevičienės, puikios slidininkės, trenerės, dėstytojos, sporto mokslininkės, dviejų vaikų motinos. Tačiau nepalūžote, skaudžių išgyvenimų neskandinote alkoholyje. Dabar džiaugiatės savo vaikais Rūta ir Arvydu, kurie surado vietą gyvenime, anūkais, tad esate ne vienišas, o darnioje šeimoje?
Po Birutės išėjimo anapilin buvo labai sunku. Padėjo nepalūžti vaikai, anūkai, auklėtiniai, dar buvau kupinas fizinių ir dvasinių jėgų, bandžiau jas realizuoti.
Džiaugiuosi savo vaikais: sūnus Arvydas dabar plėtoja du verslus, o dukra Rūta, anksčiau dirbusi Lietuvos edukologijos universitete docente ir Sporto tyrimų institute, dabar yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorė ir Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros vedėja.
Visi penki anūkai baigė aukštuosius mokslus ir dirba įvairiose srityse. Didžiausias mano džiaugsmas – šeši proanūkiai.
Nuobodžiauti neleidžia ir brolio žmona. Mat mano sodas yra greta su brolio, todėl gyvename beveik kartu.
Su vaikais, anūkais ir proanūkiais ryšys geras, nesijaučiu vienišas. Trenerių, sportininkų, tyrinėtojų skambučiai ir apsilankymai rodo, kad dar esu reikalingas, galiu kai ką protingai patarti.
Ilgus metus buvote Lietuvos olimpinės rinktinės (šiuolaikinė penkiakovė, irklavimo, baidarių ir kanojų irklavimo, plaukimo, sportinio ėjimo, slidinėjimas) mokslinis vadovas, rengėte sportininkus olimpinėms žaidynėms, su savo komanda atlikdavote įvairius tyrimus. Tai buvo ypač įdomus ir atsakingas jūsų gyvenimo tarpsnis, ar dabar jo pasigendate?
Sporto mokslo tyrimus ir jo plėtotę pradėjau labai jaunas, tačiau daktaro disertaciją apgyniau tik 38 –erių.
Tačiau ši veikla labai suintensyvėjo, vadovaujant ir konsultuojant kitų tyrinėtojų disertacijų rengimui, tokių buvo daugiau nei trisdešimt.
Teko konsultuoti ir habilituotų daktarų disertacijų, mokslo straipsnių, monografijų rengime.
Daug metų buvau Lietuvos sporto mokslo ir ekspertų tarybos pirmininkas.
Tačiau tai nebuvo ypač sėkminga veikla, jeigu per labai trumpą laiką yra sunaikinta, ypač didelio meistriškumo sportininkų rengimo mokslinis valdymas, technologijos tobulinimas.
Sporto mokslas Lietuvoje dabar nustekentas, kodėl taip atsitiko?
Atsirado įtakingų žmonių, kurie sugebėjo Lietuvos valdžią įtikinti (suklaidinti), pertvarkyti, sugriauti Lietuvoje sporto, kūno kultūros, žmonių fizinį rengimą.
Panaikintas Kūno kultūros ir sporto departamentas, kuris turėjo didelius įgaliojimus. Jame dirbo nemažai kompetentingų žmonių.
Ilgą laiką jam vadovavo edukologijos krypties, sporto mokslo šakos habilituotas daktaras, profesorius.
Sporto mokslas buvo laikomas kūno kultūros ir sporto plėtojimo vedliu. Sportininkų rengimui didelis smūgis suduotas, kai iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) buvo atimtos sportininkų rengimo funkcijos.
LOSC sporto mokslui skirdavo per 100 tūkst. eurų. Jam vadovauja du sporto mokslo daktarai, suprantantys mokslo vaidmenį rengiant atletus.
Čia kažkoks nesusipratimas – sporto medicina pateikiama kaip sporto mokslas visumoje. Konstatuojama, kad sugriauta sporto medicina. Tai tiesa, ir ji nukentėjo.
Bet nesuprantama, kad sporto medicinos funkcijos yra visai kitos. Tai sportininkų sveikatos saugojimas ir jų gydymas.
Gydytojai netyrinėja sportininkų edukacinių problemų, atrankos, fizinių krūvių specifikos, apimties, derinimo su atsigavimu ir bendrai organizmo specialios adaptacijos raidos.
Tai sporto mokslo funkcijų dalis. Kita dalis – sportininkų judesių technika, taktika, psichinis rengimas, socialiniai reiškiniai, inventoriaus parinkimas, tvarkymas. Tai palikta tik trenerių veiklai.
Pasaulyje sporto vystymosi pažanga didžiulė, viską spėti surasti ir suprasti, dalyvauti toje veikloje – tai sporto mokslo reikalai.
Visa tai ne plėtojant, o griaunant pažangos tikėtis nėra pagrindo – atsilikimas, smukimas žemyn neišvengiamas
Po Tokijo olimpinių žaidynių imta garsiai kalbėti apie Lietuvos sporto pokyčius. Kokius jų siūlytumėte?
Tokijo olimpinės žaidynės akivaizdžiai parodė, kad Lietuvos sportas sparčiai smunka. Iš inercijos vyresni sportininkai dar bando rimčiau kautis.
Medalį iškovojo mūsų didžiulis talentas, jau gana solidaus amžiaus. Į dešimtuką pateko dauguma apie 30 metų amžiaus sportininkų.
Iš jaunimo paramos beveik nėra. Negalvokime, kad Lietuvoje gabių sportininkų negimsta. Jų yra, bet rengimas ypatingai sušlubavo.
Sportininkų rengimas atiduotas visuomenininkams – federacijoms, kurių didelė dalis yra labai silpnos.
Kai kurios federacijos pajėgia tvarkytis gana gerai, tarkime, stipriai persitvarkė Lietuvos irklavimo federacija, vėl į pagalbą pasitelkusi sporto mokslo tyrimus. Atsigavo jų vyresnio amžiaus sportininkai, puikiai startuoja jaunimas.
Sporto vyksme būtini kardinalūs tvarkymai, žmonijos sveikatinimas, fizinis vystymasis, funkcinis pajėgumas, sportiniai pasiekimai negali būti atiduoti į visuomenininkų rankas.
Tai – svarbi valstybinė funkcija, kuri skubiai turi būti grąžinta į valstybininkų rankas ir tvarkoma remiantis sporto mokslo pasiekimais.
Visos žmonių gyvensenos sritys progresuoja tik vadovaujantis mokslo tyrimais, išvadomis, rekomendacijomis.
Būtina atkurti valstybinį sporto mokslą ir visokeriopai jį remti. Atkurti, naujai kurti sporto mokslo laboratorijas (institutus), teikiant pakankamą finansavimą, steigti edukologijos sporto mokslo doktorantūras, koreguoti jų sprendžiamas problemas.
Pasitelkiant sporto mokslą, sutvarkyti jaunųjų talentingų sportininkų rengimą ir perėjimą į suaugusiųjų gretas.
Sutvarkyti visų rūšių trenerių kvalifikacijos augimo reikalus, įvedant kategorijas, kurios įgaunamos išlaikant tam tikrus patikrinimus, žinių vertinimus, o ne pagal parengtų sportininkų lygmenį.
Atgaivinti trenerių respublikines mokslo konferencijas, pasitelkiant pasaulinio lygio mokslininkus, trenerius.
Aptarti sportininkų tyrimų duomenis nagrinėjant atliktą darbą, tyrimo rodiklių lygmenį ir planuojamą darbą artimiausioje ateityje.
Būtina pertvarkyti sudarytą grupę, kuri rengs sporto atgavimo strategiją. Dabar ten daug pavardžių negirdėtų, tik vienas kitas yra patikimesnis.
Nerandu ten sporto strategų, mokslininkų, prof. Apgirdo Raslano, nėra sportininkų rengimo valdyme dirbančių dr. Lino Tubelio, dr. Egidijaus Balčiūno, Lietuvos sporto universiteto kompetentingų specialistų.
Toje grupėje neturėtų būti tų veikėjų, kurie buvo ardomosios veiklos iniciatoriai, kaip Virgilijus Alekna, Edis Urbanavičius, kai kurių federacijų vadovai, kurie su savo funkcijomis tvarkosi labai privačiai.
Pasinaudodami savo autoritetais, vadovaudamiesi neaiškiais motyvais, o kai kurie aiškiai išryškėję toliau užsiminės ardomąja veikla, klaidins abejojančius arba nevisai suprantančius ką daro.
Ką norėtumėte patarti senyvo amžiaus žmonėms, kad jų gyvenimas nebūtų nuobodus, o kupinas pilnatvės ir džiaugsmo?
Žmogaus gyvenimo saulėlydyje, vieniems sulaukus 70, kitiems 80 ar net 90 metų, susidėvi vienos ar kitos kūno „detalės“, jas tenka labiau tausoti arba „paremontuoti“.
Gali ištikti bėdų, kai jau joks „remontas“ nepadeda, ligas, kurias įveikti labai sunku arba neįmanoma.
Vienos jų sėlina pamažu, kitos trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Pagyvenusiame amžiuje dažniausiai pasireiškia kraujotakos negalavimai.
Vienus jų galima nutolinti arba net išvengti sutvarkius savo gyvenimo būdą, racionaliai maitinantis, fiziškai protingai aktyvinantis, išvengiant didelių psichinių stresų, tinkamai derinant darbą su poilsiu, nuovargį su atsigavimu.
Dažniausia bėda – tai kraujagyslių sklerotiniai pakitimai, dažniausiai juos pajuntame širdyje ar smegenyse.
Sunkiau pratekant kraujui per susiaurėjusias kraujagysles kyla kraujospūdis.
Širdyje susiaurėjusią kraujagyslę gydytojai išplečia arba šuntuoja (panaudodami kraujagyslę iš kitos vietos).
Tokiu atveju saikingas fizinis aktyvumas yra būtinas, bet tik suderinus jį su gydytoju ar kineziterapeutu.
Visi turėtume suprasti, kad senatvė yra natūrali kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.
Ji gali būti įvairi, vieniša ir ne socialiai ir fiziškai aktyvi, ilga ir nelabai. Daug kas priklauso nuo genetinio paveldo, bet daug kas ir nuo gyvensenos jaunystėje bei vidutiniame amžiuje, nuo išorinių gamtos veiksnių.
Gyvenimo kokybė daug priklauso nuo mūsų pastangų kurti santykį su aplinka, tausoti savo fizinę ir psichinę sveikatą, atsisakyti žalingų organizmui veiksnių.
Yra žmogiška, kad daugelį dalykų sužinome ar suprantame pavėluotai. Tačiau ir šiame amžiaus tarpsnyje dar galima protingai tvarkyti savo gyvenimą.
Taigi, mielieji senjorai, šis mūsų gyvenimo tarpsnis yra turtingas didžiule patirtimi, gražiais prisiminimais, atliktais darbais, galimybe džiaugtis tuo, ką gyvenime sukūrėme, taip pat turimomis galimybėmis, artimųjų ir draugų dėmesiu.
Linkiu visiems tvarkyti savo gyvenimą taip, kad gyventumėte aktyviai, ilgai, sveiki ir laimingi.
* * *
Sveikiname!
Garbingo jubiliejaus proga sveikiname buvusį dešimt kartų Lietuvos slidinėjimo čempioną ir ilgametį Lietuvos slidinėjimo rinktinės trenerį Juozą Skernevičių.
Jo gyvenimo kelias vingiavo sudėtingais vingiais – nuo paprasto kaimo vaikinuko iki įžymaus sportininko, dėstytojo, trenerio, mokslininko, atvedė jį į sporto mokslo aukštumas.
Džiaugiamės, kad profesorius išugdė daug puikių slidininkių, juos mokė atsakomybės ir pareigos jausmo, mandagumo, kuklumo, pagarbos vienas kitam.
Gerbiamam profesoriui linkime stiprios sveikatos, besipildančių planų, ranka pasiekiamos sėkmės, energijos, jėgų, laimės, kad išsipildytų visos drąsiausios ir slapčiausios svajonės.
Lietuvos nacionalinė slidinėjimo asociacija
Projektas „Sportas“ – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Švietimo mainų paramos fondas ir Centrinė projektų valdymo agentūra.
