Miuncheno olimpinių žaidynių dalyviui, triskart SSRS (1970, 1972–1973) ir septyniskart Lietuvos čempionui, Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentui ir Vilniaus olimpiečių asociacijos prezidentui Romualdui Bitei sausio 3 dieną sukanka 80 metų.
Įžymusis lengvaatletis ir šiandien yra fiziškai aktyvus. Lanko „Impuls“ sporto klubą, o Naujųjų metų proga abonementą padovanojo ir žmonai Teresei Urbanavičiūtei-Bitienei, daugkartinei Lietuvos slidinėjimo čempionei.
Jubiliejų švenčiantis olimpietis mėgsta paplaukioti baseine, pasikaitinti pirtelėje, pasilepinti sūkurinėje vonioje, kartais pasimankština ir treniruoklių salėje. Reguliuoja savo svorį ir nori dar labiau sulieknėti.
„Per vieną treniruotę sporto klube galiu numesti porą kilogramų, o pernai rudenį, visą mėnesį viešint pas dukrą Gabrielę Amerikoje, numečiau netgi 5 kilogramus.
Ten kasdien myniau dviračio pedalus ir įveikdavau po 15 km. Nemažai ir keliavau, iš arčiau susipažinau su Čikaga, pabuvojau Las Vegase. Prieš 14 metų buvau Las Vegase, tačiau dabar šis miestas smarkia pasikeitęs. Miestas garsėja savo pramogomis, audringu naktiniu gyvenimu, prabangiais kazino, ekstravagantiškais šou. Ten tiek daug grožybių, kad iš pradžių ištinka lengvas šokas
Tačiau visą mėnesį buvo sudėtinga išbūti Amerikoje, norėjosi grįžti į namus“, – pasakoja jubiliatas.
Paklaustas apie savo solidžius metus, Romualdas atsakė: „Metai pralėkė labai greitai, nepajutau, kad ir aštuoniasdešimt atėjo. Per tuos metus buvo visko – ir pakilimų, ir smukimų. Gyvenimas buvo kaip tas oras – ir geras, ir prastas. Esu laimingas, nes mano gyvenime buvo daugiau džiaugsmingų akimirkų, gerų prisiminimų.
Daug pakeliavau, pamačiau pasaulio, vien Šveicarijoje buvau keturis kartus. Tačiau 1968 metais, sirgdamas angina ir Maskvoje dalyvaudamas „Pravdos“ krose, kažkiek pagadinau širdį.
Po treniruočių stovyklos Druskininkuose labai gerai jaučiausi ir treneris Povilas Karoblis sakė, kad dalyvaučiau tose varžybose – prasikvėpuosiu.
Tačiau mano tikslas varžybose buvo ne prasikvėpuoti, o kiek kojos neša bėgti į priekį. Pasirodžiau neblogai, bet sugrįžęs į namus, nebegalėjau užlipti laiptais.
Dabar, atėjus jubiliejau, apsukas jau reikia mažinti. Ankstesniais metais mėgau eiti į svečius, kur draugų kompanijoje smagiai pasilinksmindavau, pasišokdavau, tačiau dabar pradėjo skaudėti kelius, negaliu daug ir ilgai vaikščioti, sunkoka lipti laiptais.
Dirbdamas sodyboje Grigiškėse, kurioje praleidžiu šiltąjį laikotarpį, esu priverstas saugotis: padirbu – pasėdžiu, vėl padirbu – vėl pasėdžiu“.
Jubiliatas prisiminė savo ilgalaikes treniruočių stovyklas, per kurias kažkodėl jiems buvo draudžiama gerti daug vandens.
Gi dabar sportininkus Lengvosios atletikos manieže ar stadione per treniruotes, pagaliau ir „Impus“ sporto klube Romualdas sportuojančius mato rankose laikančius geriamojo vandens buteliukus.
„Prisimenu, Kislovodske bėgiodavome ypač karštu oru ir taip norėdavosi gurkštelėti vandens, bet buvo negalima.
Sugrįžęs į viešbutį iš karto stverdavau 1,5 litro butelį vandens ir jį iš karto išmaukdavau.
Niekaip nesuprantu, kodėl mums anksčiau per treniruotes neleisdavo atsigerti ir sustiprinti savo jėgas“, – spėlioja Romualdas.
Ar viską pasiekėte savo užsispyrimu ir kruopščiu darbu, ar daug lėmė talentas?
Kažkiek talento žmogus turi turėti. Lengvojoje atletikoje yra daug rungčių, vieni sportininkai būna talentingi bėgti trumpus nuotolius ar šokti į aukštį ar į tolį, o kiti – bėgti ilgus nuotolius ar mesti diską.
Labai didelį vaidmenį vaidina užsispyrimas. Jį pradėjau ugdyti dar mokyklos suole Radviliškio rajone, kai užsibrėždavau ką nors padaryti.
Kartu su neblogo meistriškumo ilgųjų nuotolių bėgiku Alfonsu Gedminu ir plytas kilnodavome, ir būdami moksleiviais patys vieni pradėjome treniruotis.
Reikėdavo mokyklai atstovauti slidinėjimo varžybose – slidinėjome, reikėdavo bėgti – bėgdavome. Buvome stiprūs, tikrai gimę sportui.
Mano sportinė karjera prasidėjo būtent nuo slidinėjimo. Atlikdamas karinę tarnybą Lvive, 1965 m. atstovavau Ukrainos slidinėjimo rinktinei per SSRS tautų spartakiadą Sverdlovske.
Gana neblogai šaudžiau, gal galėjau būti net geresnis biatlonininkas nei slidininkas. Bet mano treneris buvo slidininkas, todėl ir aš tuo užsiėmiau, 1966 metais įvykdžiau sporto meistro normą.
Atlikdamas karinę tarnybą visiems parodžiau vieną pratimą (iškeliu rankas, įkvėpiu oro ir iškvėpiu), kada į plaučius pripūsdavau 2 litrus oro.
Kiekvieną dieną – lyjant ar kepinat saulei po mankštos atlikdavau tą pratimą po kelis kartus.
Kai grįžau iš kariuomenės, mano krūtinė jau buvo didelė, į ją galėjau įkvėpti 6 litrus gryno oro.
Man nebuvo didelė problema, įkvėpus oro, nekvėpuojant perplaukti 25 m ilgio baseiną.
Kokią savo pergalę laikote pačia svariausia, kuri suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Labai džiaugiausi, kai 1970 metais Minske pirmą kartą tapau SSRS čempionu 3000 m kliūtinio bėgimo distancijoje.
Ypatingai sėkmingi man buvo 1971 -ieji, kai laimėdavau kone visas varžybas, kur tik dalyvaudavau.
Labai įsiminė pergalė per brolių Znamenskių memorialo varžybas, kai laimėjau vieną pagrindinių 5000 m distancijos varžybas ir pasiekiau savo asmeninį rekordą (13 min. 45,4 sek.).
Iki finišo likus 150 metrų, dar bėgau dvyliktas, tačiau suradau savyje jėgų ir pradėjau lenkti visu varžovus bei audringai finišuoti.
Tas memorialo varžybas iš viso pavyko laimėti tik dviem Lietuvos bėgikams: Kęstučiui Orentui ir man.
Prisimenu, kad tas varžybas puikiai nušvietė laikraštis „Sportas“, kurį mes stengdavomės nusipirkti anksti rytais, nes vėliau kioskuose jo jau nebelikdavo.
Mes per stovyklas netgi pasisveikindavome: „Labas rytas suraitytas, o dar „Sportas“ neskaitytas“.
Žinoma, buvo ir nusivylimų, ar buvo momentų, kad dėl to net ašarą nubraukėte?
Slogūs prisiminimai liko iš karinės tarnybos Lvive, kur buvau pasienietis. Trečiaisiais tarnybos metais, kai jau buvau kandidatas į SSRS rinktinę ir grįždavau iš treniruočių stovyklų ar varžybų, mane pradėjo kankinti viršila.
Kariniame dalinyje jis liepdavo stovėti po kariuomenės vėliava. Suskaičiavau, kad per atitinkamą laikotarpį išstovėjau net 28 paras: kiekvieną dieną dvi valandas stovėdavau, o keturias leisdavo pailsėti.
Po to – vėl viskas iš naujo. Tačiau dar surasdavau jėgų nueiti į treniruotes. Vieną dieną kariuomenės kapitonas manęs paklausė, ko aš toks nuliūdęs. Nesusilaikiau ir, braukdamas ašaras, jam viską išklojau.
Tas kapitonas man daug padėjo, kiekvieną dieną išrašydavo leidimus ir nuo 8 valandų ryto iki 8 vakaro, kur tik norėjau, galėjau eiti. „Tokie žmonės turi sportuoti, o ne stovėti po vėliava“, – dar ir šiandieną prisimenu to kapitono žodžius.
Ar bėgimo take ir slidinėjimo trasose viską įgyvendinote, ką buvote užsibrėžęs?
Manau, kad beveik viską. Labai norėjau pamatyti Ameriką, dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Ameriką pamačiau 1971 metais, kai San Franciske dalyvavau varžybose. Lietuvai atstovavau Miuncheno olimpinėse žaidynėse ir 3000 m kliūtiniame bėgime buvau septintas.
Finale buvau pasirengęs kovoti dėl ketvirtosios vietos, bet savo tikslo neįgyvendinau.
Visą laiką ypač daug treniravausi. Prisimenu, atliekant karinę tarnybą, pirmaisiais metais buvo labai sunku, tai po slidinėjimo treniruotės, pritrūkus kalorijų, savo kojomis net nesugebėjau grįžti į dalinį ir mane parnešė karininkas.
Ir anksčiau, ir dabar pasižymite ne tik dideliu savo darbštumu, bet ir nagingomis rankomis: sodyboje auginate daug gėlių, ypač mėgstate lelijas, savo sodo kiemą išmūrijote akmenimis, pastatėte savo giminaičiui paminklą, esate nuostabus kulinaras, jūsų gaminami gruziniški patiekalai, plovas ir žuvienė galėtų laimėti netgi pačio aukščiausio rango konkursus. Iš ko visa tai paveldėjote?
Žmogaus galimybės neribotos. Kai žmogus užsispiria, bet ką gali padaryti. Prisimenu, kai man teko tas sienas mūryti, buvo akmuo, kuris svėrė 100 kilogramų.
Sėdėjau ir galvojau, kaip jį pakelti, nunešti į vietą ir pastatyti. Reikėjo susikaupti ir pagalvoti, kad to akmens daugiau nereikėtų kilnoti.
Žmona man ir sako, ko tu sėdi, nieko nedarai. Atsakiau, kad kaupiuosi, kaip tą akmenį pakelti, nunešti į kalną ir įmūryti. Viskas pavyko puikiai.
O kulinarinius gabumus įgijau žiūrėdamas televizorių, naršydamas internete.
Kai su Vilniaus olimpiečių klubu dvi dienas stovyklavome Ignalinos rajone, sugalvojome išsivirti žuvienę. Ją virė visi 14 olimpiečių ir visi stebėjosi, kokia sriuba skani.
Dabar tapti geru kulinaru nesunku, parduotuvėse visko yra, tereikia tik išmonės.
Kai anksčiau grįždavau iš darbo Lengvosios atletikos manieže, pirmiausiai neidavau į namus, o apibėgdavau apie savo gėles. Jos, matyt, jautė mano meilę joms.
Dabar gėles prižiūri mano žmona, kuri perėmė mano patirtį ir sukauptas žinias.
Jau kone 15 metų vadovaujate Vilniaus olimpiečių asociacijai, ar organizacinė veikla nereikalauja jėgų, sveikatos, o širdis nesišaukia ramybės?
Tos ramybės jau norisi, tačiau neatsiranda žmogus, kuris atsiduotų tai veiklai, niekas nenori imtis atsakomybės.
Tačiau pripratau prie šito darbo ir jį jau gaila palikti. Matyt, mane jau su karstu išneš (šypsosi … ).
Pernai buvau perrinktas ir Lietuvos olimpiečių asociacijos viceprezidentu. Blogai dirbti nemoku, stengiuosi iš paskutiniųjų.
Labai gaila, kad mūsų gretos retėja, vien praėjusiais metais netekome dviejų olimpinių čempionų irkluotojo Vlado Česiūno ir bėgiko Remigijaus Valiulio, kurie buvo aktyvūs mūsų veikloje.
Sakykite, kodėl Lietuvoje neišauga stiprūs kliūtinio bėgimo meistrai, kas trukdo?
Dar 1971-aisiais mano pasiektas asmeninis rekordas (8 min. 26,98 sek.) nėra pagerintas ir artimiausiu metu nematyti, kad toks bėgikas užaugtų.
3000 m kliūtinis bėgimas – labai sunki distancija, sportininkas turi daug treniruotis, būti fiziškai stiprus (ir kojos, rankos, nugara, pilvo presas, visas kūnas) bei lankstus tarsi spyruoklė.
Mano pirmaisiais sportavimo metais reikėjo taip peršokti kliūtį su vandeniu (4 m 30 cm), kad koja nesušlaptų, nes buvo labai prasta sovietinė avalynė. Ir taip – septynis kartus, nes reikėdavo įveikti septynis ratus.
Kai batelis sušlapdavo, koja slidinėdavo. Mes netgi skylutes darydavome, kad vanduo išbėgtų.
Ir tik 1971-aisiais gaudavome tinklelius suveržti koją ir vanduo ištekėdavo. Dabar mūsų bėgikai nuotolį įveikia moterišku 9 min. rezultatu.
Mums sovietmečiu nebuvo lengva siekti gerų rezultatų. Nuvažiuodavome į užsienį ir galvodavome ne tik apie rezultatą, bet ir apie tai, kaip parduoti atsivežtas prekes ir ką parvežti lauktuvių, nes pas mus nieko nebuvo.
Mums tas viskas buvo įaugę į kraują, iš užsienio visko parsiveždavome – ir magnetofonų, lietpalčių, mocheros siūlų, drabužių.
Jeigu sėkmingai viską parsiduodavome, galėdavome ką nors daugiau nupirkti Gi dabar sportininkai į varžybas važiuoja tik siekti gerų rezultatų.
Aš, tarkime, pirkdavau sportinių marškinėlių ne tik savo artimiesiems, bet ir mėsininkui, kuris man parūpindavo geresnės mėsos.
Jis paskambindavo man telefonu ir pasakydavo, kad gavo geros mėsos, ateik.
Maistas mums buvo labai svarbus, nes jei gerai nesimaitinsi, nieko nepasieksi.
Kokie jūsų palinkėjimai tiems, kurie norės pasirinkti jūsų pamėgtas sporto šakas?
Labai džiaugiuosi gerais biatlonininkų startais, ypač vasarą. Tačiau jiems norėčiau palinkėti gerą sportinę formą įgyti ne vasarą, o žiemą per pagrindines sezono varžybas.
O sunkiai kliūtinio bėgimo rungčiai reikia atiduoti, negailėti savęs per treniruotes. Šito ir noriu palinkėti būsimiems Lietuvos kliūtinio bėgimo meistrams.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
