Žinomas kompozitorius, buvęs vandensvydžio žaidėjas ir Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentas Juozas Širvinskas lapkričio 13 dieną sutinka 80 metų jubiliejų.
Ta proga Nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 12 d. buvo surengtas monografinis kamerinės ir vokalinės muzikos koncertas „Debesų daina“, skirtas kompozitoriaus jubiliejui.
J. Širvinsko jubiliejiniame vakare skambėjo šio autoriaus kamerinė ir vokalinė muzika, kurią su Nacionalinės premijos laureatu Čiurlionio kvartetu atliko jo dukra sopranas Aistė Širvinskaitė.
„Dukra gerai dainuoja, ji mane ir užkūrė bei intensyviai ragino rengti šį koncertą. Iniciatyvos ėmėsi ir Čiurlionio kvartetas, su kuriuo labai seniai bendradarbiauju. Tik dabar šiame kvartete jau pasikeitė visi jo nariai. Pirmajame Čiurlionio kvartete buvo mano visi draugai, vos ne visi kursiokai, su jais labai aktyviai dirbau“, – prisiminė J. Širvinskas.
Savo gyvenimą susiejote su muzika, 1961-aisiais baigėte Vilniaus vidurinę meno mokyklą (dabar – K. M. Čiurlionio menų gimnazija), o 1969 metais – Lietuvos konservatoriją, Eduardo Balsio kompozicijos klasę.Jūsų gyvenimo karjeroje – ir Lietuvos operos ir baleto teatro meno vadovo (1990-1997 m.), Kultūros ministerijos viceministro (1997–2002 m.) ir sekretoriaus (2002-2009 m.) postai. Tačiau prisilietėte ir prie sporto, žaidėte vandensvydį. Kas jus sudomino šia sporto šaka?
Vaikystėje būnant Palangoje, mačiau žmogų, kuris įsibėgėjęs šokdavo per tilto turėklus ir įnėręs plaukdavo toli, toli į jūrą, kol išnykdavo jos bangose.
Po geros valandos tas žmogus grįždavo į krantą. Sportiškas, gražiai nuaugęs, raumeningas, įdegęs vyras tikrai atkreipdavo paplūdimyje esančių žmonių dėmesį.
Vėliau sužinojau, kad tas vyras – žinomas Lietuvos grafikas Stasys Krasauskas.
Šis vyriškumo pavyzdys, manau, turėjo lemiamos įtakos, man pasirenkant mėgstamą sporto šaką.
Jūsų bendraamžiai, su kuriais žaidėte, yra linksmų plaučių žmonės. Tarkime, legendinis žaidėjas ir treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas kaunietis Jonas Čirūnas į klausimą, kodėl jis pasirinko vandensvydį, atsakė su šypsena veide: „Kad kojos būtų švarios ir jų nereikėtų plauti“. O kodėl jūs nusitaikėte būtent į vandensvydį, o ne į kitą sporto šaką?
Tęsdamas tą tradiciją, irgi atsakysiu su humoru: vandensvydį pasirinkau todėl, kad tai viena iš nedaugelio sporto šakų, kurią kultivuojant niekada neprakaituoji.
Vilniuje tuo laiku buvo statomas „Žalgirio“ plaukimo baseinas. Statybos užsitęsė ir baseinas pradėjo veikti 1958 metais.
Nekantraudamas laukiau, kada bus galima treniruotis plaukimą. Pagaliau pradėjau lankyti plaukimo pratybas pas daugkartinę Lietuvos čempionę trenerę Gražiną Štarienę.
Baseine vykdavo ir vandensvydžio vaikų treniruotės. Mane šis sportas sudomino ir įtraukė. 1958-aisiais pratybas pradėjau lankyti pas trenerį Bronislovą Putrimą.
Su šiuo treneriu vėliau užsimezgė labai nuoširdi draugystė. Kai tapau Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentu, su juo rengdavome įvairiausias bendras šventes.
Besimokydamas Vilniaus vidurinėje meno mokykloje atstovavote Lietuvos moksleivių vandensvydžio rinktinei. Kokioje pozicijoje žaidėte ir kokie liko prisiminimai?
Buvau gynėjas, tekdavo gerokai pasistumdyti, pasigrumti, bet mano nosis buvo stipri ir nenukentėjo (šypsosi). Pavyko išvengti ir didesnių mėlynių.
Po kelerių metų, atstovaujant Lietuvos moksleivių rinktinei, teko žaisti Lietuvos vandensvydžio pirmenybėse ir vėl susitikti su tuo vyru, kuris šokdamas per Palangos tilto turėklus plaukdavo toli, toli į jūrą.
Tai buvo vienas geriausių to meto Lietuvos vandensvydžio žaidėjų Stasys Krasauskas, kuris visam jaunimui buvo didelis pavyzdys.
Atstovaujant Lietuvos moksleivių rinktinei, man labiausiai ir įsiminė tie metai. Teko daug keliauti ir dalyvauti varžybose Maskvoje, tuomečiame Leningrade, Kijeve, Rygoje, Minske, kitur.
Tos varžybos su kitų šalių komandomis turėjo įtakos ir mūsų pažangai, susivokimui, kaip mes atrodome kitų komandų atžvilgiu, ko trūksta ir kur reikia pasispausti treniruočių procese.
Pagaliau pažinimo ir informacijos prasme buvo ypač teigiami pokyčiai bei pojūčiai, naujos pažintys, sportinė patirtis.
Vėliau, jau dirbant Operos ir baleto teatre bei Kultūros ministerijoje, teko aplankyti daugybę šalių ir miestų skirtinguose kontinentuose.
Teko susitikti su Ispanijos ir Švedijos karaliais, su Lenkijos, Vokietijos prezidentais.
Dalyvavau ruošiant ir pasirašant kultūrinio bendradarbiavimo sutartis su Vokietija, Egiptu, Lenkija, Ukraina, kitomis šalimis.
Studijų konservatorijoje metais buvote pakviestas į legendinę Vilniaus vandensvydžio komandą „Delfinas“. Kokie išliko prisiminimai?
Nebuvau labai geras žaidėjas. Studijų metais daugiau dėmesio teko skirti mokslui, o sportui laiko likdavo vis mažiau.
Kompozicijos paslaptys ir prasidėjęs kūrybinis gyvenimas reikalavo atsidavimo, pasiaukojimo, žinių ir pastovios informacijos, kas vyksta pasaulio kūrybiniame žemėlapyje, siekiant būti kūrybinėje kondicijoje.
„Delfino“ komandoje žaidė įvairaus amžiaus sportininkai: ir moksleiviai, ir vyrai.
1963 metais buvau pašauktas į sovietų armiją, kurioje teko būti 33 mėnesius ir 16 dienų.
Man pasisekė, nes papuoliau į dalinį Pamaskvėje, kuris buvo laikomas vienu geriausių savo sportiniais pasiekimais visoje sovietų sąjungoje.
Kariuomenėje dar bandžiau plaukioti, norėjau ir žaisti, tačiau nebuvo su kuo.
Stengiausi pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis, jog iš to nykaus tarnybos laiko išsinešti vienintelę naudą – fizinį pasiruošimą bei sveiką kūną. Ir man tas pavyko.
Sudėtingiau buvo vėl įsijungti į studijas. Vis tik po padarytos trejų metų pertraukos, studijuojant bet kurią meno sritį, grįžimas buvo problematiškas ir skausmingas procesas, kuriam atstatyti reikėjo pasiryžti, pasiaukoti, išgyventi, kartais ir iškentėti.
Savaime suprantama, atsiduoti dar ir sportui buvo per sudėtinga užduotis. Teko susikoncentruoti į mokslą ir sėkmingai baigti studijas.
Kokį prisimenate tuometį Lietuvos vandensvydį?
Tada vandensvydyje buvo labai jau mėgėjiškas, visai kitos taisyklės, jis buvo gerokai lėtesnis nei dabar.
Anksčiau gerai plaukė tik keli žaidėjai, o dabar plaukia visi greitai. Iš mano kartos vandensvydininkų baseine greiti buvo Stasys Krasauskas, Rimantas Tonkūnas, Virgilijus Urbutis, Vytautas Vaitkus, Romas Batūra.
Jeigu anksčiau iš aikštės buvo išvaromas žaidėjas, tai jis atgal galėdavo grįžti tik tada, kai kuri nors komandų pasiekdavo įvartį.
Jeigu įvartis nebūdavo pasiekiamas, tai be išvaryto iš aikštės žaidėjo galėdavai žaisti ir vieną- du kėlinius.
Kai susibūrė Kauno „Raudonasis spalis“ ir „Banga“, atsirado komandų finansavimas, rėmėjų, kokybiškesnės tapo treniruotės, pakilo meistriškumas. Tačiau tame procese aš jau nedalyvavau.
Kuris vandensvydininkas jums buvo autoritetas, norėjote į jį lygiuotis ir išmokti žaisti taip, kaip jis žaidžia?
Man didžiulį įspūdį darė Stasys Krasauskas ir Rimantas Tonkūnas. Tai – galingo stoto, puikiai plaukiantys, pasižymintys galingais smūgiais, gerai besilaikantys ant vandens ir sugebantys likti nepaskandintais, pasiekiančiais daug įvarčių.
Tokius juos prisimenu iš to dešimties metų laikotarpio, kai žaidžiau vandensvydį.
Ar su „Delfino“ komandos vyrais vėliau palaikėte draugiškus ryšius?
Su dauguma to meto ,,Delfino” žaidėjų po daugelio metų teko artimai bendrauti ir bendradarbiauti.
Su Rimantu Tonkūnu, buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Estijoje, teko derinti kultūrinius projektus užsienyje, su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Romu Batūra – Lietuvos sąjūdžio muziejaus įkūrimo klausimus, su Vytautu Vaitkumi – leidybinius planus.
Bendradarbiavau ir su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu Justu Paleckiu, kuris savo laku buvo Lietuvos moksleivių rinktinės vartininkas.
Per savo karjerą sukūrėte gausybę įvairių žanrų kūrinių, ypač daug muzikos teatrui, meniniams, dokumentiniams, televizijos filmams, bendradarbiavote su režisieriais Juozu Miltiniu, Jonu Vaitkumi, Dalia Tamulevičiūte, Vytautu Žalakevičiumi, Almantu Grikevičiumi, Gyčiu Lukšu, kitais menininkais, už instrumentinius kūrinius ir muziką teatrui bei kinui pelnėte įvairių premijų. Ar nebuvo kokios nors užuominos, jog reikėtų kažkaip įamžinti ir vandensvydį?
Tai kad po vandeniu nelabai kas girdėti (šypsosi).
Nuo jaunystėje pamėgto vandensvydžio toli nepabėgote, 2001–2007 metais buvote išrinktas šios sporto šakos federacijos prezidentu, tapote Lietuvos tautinio olimpinio komiteto nariu, Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondo tarybos pirmininku. Jūsų apdovanojimų kolekcijoje spindi ir Sporto garbės komandoro ženklas (2003), III laipsnio medalis Už nuopelnus Vilniaus sportui (2003), Sporto garbės kryžius (2006).
Vadovauti Lietuvos vandensvydžio federacijai mane įkalbėjo federacijos generalinis sekretorius Rolandas Vizgirda.
Nepasakyčiau, kad buvo lengva dirbti, federacijoje buvo nesutarimų, tvyrojo trintis tarp Vilniaus ir Kauno, buvo teisėjavimo, kitų problemų.
Tos problemos atsirado ne man pradėjus dirbti federacijos prezidentu. Reikėjo ieškoti būdų, kaip jų išvengti, reikėjo būti tolerantiškam, nieko neįžeisti.
Stengiausi, kad turėtume kažkokią kryptį, kad būtų darbo prasmė. Pagrindinis mano siekis buvo ugdyti jaunus vandensvydininkus, jiems skirti kuo daugiau dėmesio.
Svarstant tą klausimą, nebuvo didelės priešpriešos, bet trintis buvo, seniai nenorėjo užleisti savo pozicijų.
Dabar žiūriu, kad tas jaunimas jau gerai žaidžia, laimi tarptautinių turnyrų, sėkmingai atstovauja šaliai įvairiose varžybose.
Paskutiniaisiais metais vandensvydžio bendruomenėje jautėsi susiskaldymas ir vadovauti trečiajai kadencijai nepanorau, nes praktiškai neturėjau nei laiko, nei galimybių.
Federacijoje labai atsidavusiai dirbo Rolandas Vizgirda, kurio dėka nuo vandensvydžio nenutolau iki šių dienų.
Jis man siunčia visą informaciją, rungtynių aprašymus, rezultatus, video įrašus, informuoja apie būsimas varžybas. Šį darbą atlieka puikiai.
Ar ir šiandien esate fiziškai aktyvus?
Aštuoniasdešimt metų – jau nemažai. Išlenda sveikatos problemėlių, kojos nebe tos. Tačiau kiekvieną dieną darau mankštas ir jaučiuosi pakankamai gerai.
***
Sveikiname!
Garbingo 80 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname buvusį Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidentą, iškilųjų Lietuvos kompozitorių, kultūros ir meno veikėją Juozą Širvinską.
Maestro ilgus metus buvo ir filmų garso režisierius bei operatorius, kultūros vadybininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meno vadovas, Kultūros viceministras.
Džiaugiamės, kad jubiliato karjeroje neeilinį vaidmenį suvaidino ir vandensvydis, nuo kurio jis nenutolo iki šių dienų.
Stiprybės jums, geros sveikatos, gražaus jubiliejaus, laukiame jūsų pasirodančio mūsų varžybose!
Lietuvos vandensvydžio sporto federacija
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurias administruoja Nacionalinė sporto agentūra prie Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.
