Sostinės krepšinio mokykla (SKM) savo bendruomenę kviečia susipažinti su viena pirmųjų mokyklos krepšininkių Monika Jankūnaite.
Krepšinio būrelį M. Jankūnaitė pradėjo lankyti būdama aštuonerių, o SKM treniruotėse atsidūrė 2018 m., būdama vienuolikos.
Praėjusį birželį Monika dalyvavo SKM išleistuvėse ir tapo pirmąja mergina, atsiėmusia SKM baigimo atestatą.
Šiuo metu krepšininkė mokosi dvyliktoje klasėje ir toliau sportuoja SKM trenerio Manto Ambraškos treniruotėse. Savo ateitį krepšinyje projektuojanti M. Jankūnaitė nuo praėjusio sezono sekretoriauja „VitirON KIDS“ rungtynėse.
Kuomet Monika pradėjo lankyti krepšinį, SKM dar neturėjo mergaitėms skirtų grupių, todėl jai teko sportuoti su berniukais.
Šio iššūkio vilnietė nepabūgo ir džiaugiasi atradusi krepšinį ir SKM treniruotes.
Krepšininkės treneris M. Ambraška, kalbėdamas apie savo auklėtinę, sako: „Monika yra drąsi, nuoširdi ir draugiška asmenybė. Tikiuosi, kad jos istorija ne tik įkvėps kitas mergaites sportuoti tarp berniukų, bet ir suteiks motyvacijos tolimesniame krepšinio kelyje. Tikiu, kad Monikos etapas mūsų krepšinio mokykloje toliau tęsis – galbūt vieną dieną ji taps SKM trenere ir pati treniruos vaikus. Linkiu Monikai drąsiai svajoti ir sunkiu darbu pildyti savo svajones.“
Daugiau apie tai – specialiame SKM.lt parengtame interviu su M. Jankūnaite.
Monika, papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado krepšinis?
Istorija buvo tokia, kad mes su šeima buvome batutų parke ir ten buvo 2 žaidimo aparatai, kur reikia mesti kamuolį į krepšį ir aš nusprendžiau pabandyti.
Mama nustebo, nes man labai gerai sekėsi, o šalia mėčiusiam vyrui sekėsi ne taip gerai. Po to mama nusprendė mane užrašyti į krepšinio treniruotes, bet jau nuo vaikystės labai mėgdavau žaisti su kamuoliu, pavyzdžiui, žaidimą „kvadratas“.
Kaip ir kada atsidūrei SKM organizacijoje?
Iš pradžių krepšinį lankiau kitoje krepšinio mokykloje – pas trenerę Loretą Galdikienę. Viskas buvo gerai, mus gerai treniravo, turėjome 5 treniruotės per savaitę ir pas trenerę išmokau krepšinio pagrindus ir daug naujų dalykų.
Vėliau komandoje įvyko trenerių kaita, daug mergaičių pradėjo išeidinėti iš komandos. Aš taip pat pasijutau jau ne ten, kur norėčiau būti ir nusprendžiau išeiti. Bandžiau eiti į kitas komandas, bet mergaičių krepšinyje didelio pasirinkimo nebuvo, ten jaučiausi taip pat nejaukiai, todėl nusprendžiau visai mesti krepšinį.
Vieną dieną mano mama sugebėjo rasti SKM komandą, kurioje galėčiau žaisti. Tai buvo vaikinų komanda. Visgi mama nusprendė paskambinti treneriui Arūnui Umbrasui ir paklausti, ar treneris galėtų į komandą priimti mergaitę. Buvo neįtikėtina, kai treneris pasakė, kad galiu ateiti. Aš buvau labai laiminga, nes tai man suteikė galimybę vėl lankyti krepšinį, todėl esu labai dėkinga treneriui A. Umbrasui, kuris įkvėpė toliau žaisti ir siekti savo tikslų.
Daugelis merginų turbūt prisibijotų žaisti su vaikinais…
Negaliu pasakyti, kad nebijojau. Iš pradžių buvo labai sunku, aš šiaip esu labai drovus žmogus, todėl nepavykdavo su kažkuo susibendrauti, buvo daug streso, bet trenerio palaikymas ir keliami tikslai duodavo man stiprumo ir aš žaisdavau toliau. Aišku, būdavo įvairių situacijų, bet aš vis dar žaidžiu ir dabar džiaugiuosi, kad sugebėjau išsilaikyti sunkiais momentais.
Ar turi daug draugių ar pažįstamų merginų, kurios žaidžia krepšinį?
Taip. Aš daug kur dalyvavau, pavyzdžiui, kiekvieną vasarą važiuodavau į SKM stovyklas, kur buvo mergaičių, kurios irgi žaidžia, taip pat daug ką atsimenu iš savo buvusios komandos, kurios dabar žaidžia Lietuvos jaunimo rinktinėse, o kai kas žaidžia Druskininkų „Deivių“ akademijoje, kur irgi bandžiau patekti. Todėl labai džiaugiuosi dėl jų ir tikiuosi, kad savo žaidimu jos pastiprins Lietuvos krepšinį.
Kas padėjo nepasiduoti sudėtingiausiais momentais krepšinyje?
Norėjau daug kartų pasiduoti po rungtynių, nes galvojau, kad aš savo komandai niekuo negaliu padėti. Kartais galvodavau, kad krepšinis yra ne man. Po treniruočių, būdavo, kad ateidavau į rūbinę, kur nieko nebūdavo ir verkdavau, nes man niekas nepavykdavo. Bet visada atsirasdavo žmonių, kurie tikėjo manimi – tiek Arūnas Umbrasas, tiek Mantas Ambraška, pas kurį dabar sportuoju.
Dar atsimenu, kai „VitirON KIDS“ čempionate laimėjome sidabro medalius. Nors džiaugsmo buvo, manyje vis tiek buvo nerimo, kad aš niekaip nepadėjau, nepelniau taškų, todėl atsisėdau ant suoliuko ir galvojau apie tai. Tuomet prie manęs priėjo teisėjas Rokas Gudelis. Jis pradėjo su manim kalbėti, palaikė, davė daug naudingų patarimų, jis tuo palaikymu man labai padėjo.
Po metų ar dvejų, kai perėjau į kitą komandą, kurią treniruoja Mantas Ambraška, sužinojau, kad ir teisėjas R. Gudelis lanko tą pačią komandą. Buvo labai daug palaikymo iš jo ir kitų vaikinų, todėl galiu pasakyti jiems didelį ačiū. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią smagią komandą. „SKM-Vanagai“, pirmyn.
Ką manai apie savo laiką, praleistą SKM organizacijoje?
Geriausias laikas mano gyvenime. Pabandžiau daug naujų dalykų, pavyzdžiui, rungtynių sekretorės darbą. Daug ką naujo pamačiau per SKM stovyklas, buvau Nidoje, Karklėje, Varėnuose, Ignalinoje. SKM komandoje suradau daug draugų, pažįstamų ir džiaugiuosi būdama čia.
Kaip apibūdintum SKM trenerį Mantą Ambrašką?
Pats geriausias treneris! Prieš 3 metus, atsimenu, kaip su treneriu sėdėjome ant laiptų Karklės stovykloje ir kalbėjome apie krepšinį, gyvenimą. Buvau papasakojusi, kad noriu išeiti iš komandos, bet nežinojau, kur toliau eiti ir ką veikti. Mantas Ambraška pasiūlė ateiti pabandyti pažaisti jo komandoje ir aš sutikau. Tai buvo geriausias pasirinkimas.
Aš vis dar žaidžiu jo komandoje ir labai džiaugiuosi tuo. Treneris moko mus ne tik judesių, bet ir komandinio darbo. Mūsų komandoje per rungtynes žaidžia visi. Treneris yra labai fainas ir geras žmogus, su juo galima pakalbėti apie viską. Jis su visais sveikinasi, duodamas penkis juokauja ir pastebi visus komandos narius. Manau, toks ir turi būti treneris.
Mantas Ambraška yra man pats didžiausias pavyzdys. Jis daug padeda, pavyzdžiui, atsimenu, kai priėjau prie jo ir paklausiau apie galimybes įsidarbinti ir kažkiek užsidirbti krepšinio industrijoje. Treneris labai padėjo, davė kontaktus ir šiuo metu esu viena iš „VitirON KIDS“ sekretorių. Todėl aš labai gerbiu, mėgstu savo trenerį ir džiaugiuosi, kad sportuoju pas jį.
Kokie įspūdžiai iš rungtynių sekretoriavimo patirties ir ar planuoji šią veiklą tęsti?
Labai smagu, todėl planuoju tęsti. Susipažinau su kai kuriais teisėjais, sekretoriais, kurie labai padėdavo, nes vis tiek pradžioje būna gana sunkoka. Atsimenu, kad pirmąją dieną man labai padėjo teisėjai. Vienas teisėjas, kurio vardo dabar nelabai pamenu, mane labai palaikė, net švilpuką padovanojo. Aš vis dar jį saugau ir naudoju. Teisėjas Konstantinas Kaliatka taip pat mane labai palaikydavo ir skatindavo, suteikdavo daug motyvacijos. Didelį ačiū norėčiau pasakyti ir Karoliui Brusokui, kuris taip pat labai padeda su sekretoriavimu.
Kokios smagiausios ir įsimintiniausios akimirkos tau iki šiol nutiko su SKM arba apskritai krepšinyje?
Aišku daug buvo smagių ir įsimintinų akimirkų. Bet smagiausios, manau, buvo, kai per rungtynes pataikiau du tritaškius ir tą komandos džiaugsmą, tą palaikymą labai gerai prisimenu. Vis dar atsimenu, kai vaikinai ateidavo į rūbinę ir sakydavo, kad esu šaunuolė. Labai daug palaikymo sulaukiu iš savo dabartinės komandos, nes tai yra draugiški ir linksmi žmonės. Labai smagu, kai po treniruotės ar prieš treniruotę visi su kiekvienu sveikinasi, atsisveikina, paspaudžia ranką. Tikiuosi, kad šiais metais sugebėsime laimėti. Tikiu savo komanda.
Kiek seki Lietuvos jaunimo rinktinių pasirodymus, vyrų, moterų rinktines, klubinį sezoną? Kas įdomiausia?
Kai yra svarbios rungtynės, būtinai žiūriu ir palaikau. Manau, krepšinio žiūrėjimas taip pat labai padeda išanalizuoti taktikas, kas yra svarbu žaidžiant krepšinį. Dar labiau patinka žiūrėti krepšinį gyvai – daug kartu buvau moterų Lietuvos rinktinės rungtynėse ir klubinėse vyrų krepšinio rungtynėse.
Ar seki SKM merginų komandų pasirodymus MKL čempionatuose?
Turiu daug pažįstamų, kurios ten žaidžia, todėl įdomu pasižiūrėti. Žinau, kad praėjusį sezoną SKM merginos iškovojo pirmuosius MKL medalius ir dėl to labai smagu. MKL rungtynių stebėjimas taip pat gali būti naudinga patirtis.
Kaip manai, ką tavo gyvenimui krepšinis duoda plačiąja prasme?
Krepšinis man suteikia džiaugsmo, adrenalino, atsipalaidavimo nuo kasdienybės. Išmokstu bendrauti, dirbti kartu, suprasti kitus. Krepšinis padeda ugdyti pasitikėjimą savimi
Kaip įsivaizduoji savo ateitį krepšinyje?
Aišku, didžiausia svajonė būtų žaisti už Lietuvą, bet galvoju, kad norėčiau būti krepšinio trenere. Norėčiau ateityje treniruoti Lietuvos rinktinę, todėl bandysiu stengtis ir siekti šio tikslo.
