Rūtenis Paulauskas – buvęs profesionalus krepšinio treneris, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos (VDU ŠA) profesorius, VDU trenerių kursų lektorius, ilgametę patirtį turintis sporto mokslininkas ir biomedicinos mokslų daktaras. Dalindamasis žiniomis su kitais jis skatina matyti sportą plačiau nei vien fizinį rezultatą.
Jo mokymo principai remiasi tvirtu įsitikinimu, kad šiuolaikinis treneris privalo būti daugiau nei tik specialistas — jis turi būti nuolat tobulėjantis, motyvuotas ir analitiškas profesionalas. Todėl su Sporto studijų studentais ir VDU Profesinių kompetencijų vystymo centro (PKVC) organizuojamų trenerių kursų dalyviais jis stengiasi dalintis žiniomis apie treniravimo dėsnius, metodikas ir vertybes, kurių laikymasis lemia ne tik aukštus sportinius pasiekimus, bet ir tvarius treniravimo principus.
Su VDU profesoriumi dr. Rūteniu Paulausku kalbamės apie šiuolaikinio trenerio vaidmenį, iššūkius, būsimų trenerių ugdymą ir šio darbo prasmę.
Kaip keičiasi trenerio vaidmuo?
Sparčiai besikeičiant technologijoms ir greitėjant gyvenimo tempui, neišvengiamai keičiasi ir šiuolaikinio trenerio vaidmuo. Viena vertus, per dešimtmetį, pagrindinis jo tikslas nepasikeitė – treneriui visuomet keliamas uždavinys laimėti, o jo treniruojami sportininkai siekia tobulėti, tapti nugalėtojais. Tačiau prof. R. Paulauskas pažymi, kad šiandien treneriai turi geresnes galimybes kaupti taktinių žinių bagažą: technologinė pažanga leidžia sparčiau apdoroti žaidimo veiklos informaciją ir dar geriau suprasti sportininko, aplinkos ir užduoties ryšius.
Visgi kalbėdamas apie fizinių galių lavinimą, vadinamą atletiniu rengimu, VDU profesorius tikina didelės pažangos nematantis. „Žmogus turi psichinę ir fiziologinę galimybių ribą, kurią peržengti labai sunku, nes reikia ne tik tinkamų treniravimo technologijų, bet ir gerų genų. Ne veltui kai kurie pasaulio rekordai laikosi net kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, Mykolo Aleknos pagerintas disko metimo rekordas gyvavo 38 metus, o moterų 800 m bėgimo rekordas yra nepagerintas jau 42 metus“, – sako sporto mokslininkas.
Antras reikšmingas pokytis profesionalių sportininkų rengime, pašnekovo teigimu – išaugęs žaidėjų ar atletų fizinis ir psichologinis krūvis. Nors jis pripažįsta, kad pagrindinė pokyčio priežastis – komercinė, kuomet, tarkime, per krepšinio varžybų sezoną vykdoma daug daugiau rungtynių nei anksčiau. „Prieš pora dešimtmečių Eurolygos čempionai per sezoną sužaisdavo apie 30 rungtynių, o dabar tokių žaidėjų bendras rungtynių skaičius per sezoną perkopia jau ir 90“. Nors profesionaliame sporte atsiranda naujų fizinį darbingumą padidinančių priemonių, tačiau žmogaus kūnas iš esmės nepasikeitė. Todėl sportininkai dažniau patiria įvairias traumas, o jų fizinis progresas dėl perkrovų sulėtėjo. „Ir tai yra atsakymas, kodėl nei dabar, nei anksčiau, nei ateityje dirbti treneriu nėra ir nebus lengva“, – pabrėžia VDU trenerių kursų lektorius.
Nuo analitiško stratego iki stipraus komandos lyderio
Svarstant apie tai, kokios esminės kompetencijos šiandien reikalingos treneriui, siekiančiam dirbti su profesionaliomis sporto komandomis, visuomet iškyla klausimas – kokias sporto mokslo sferas šios srities specialistams svarbu išmanyti giliau ir gebėti taikyti šias žinias praktikoje. VDU trenerių kursų lektorius R. Paulauskas pripažįsta, kad šis klausimas sudėtingas ir nevienareikšmis. Visų pirma, „profesionalios komandos treneris privalo išmanyti strateginius komandos rengimo klausimus bei labai giliai suprasti žaidėjų sąveiką – kaip ir kodėl funkcionuoja laiminti komanda“.
Antra, svarbų vaidmenį trenerio darbe atlieka tinkamų socialinių įgūdžių turėjimas, leidžiantis jam suburti savo pagalbininkų – profesionalų komandą, susidedančią iš žaidimo analitikų, skautų, atletinio rengimo, individualaus rengimo trenerių, kineziterapeutų, medikų, dietologų ir vadybininkų. Tinkamą profesionalų komandos subūrimą lemia ne tik trenerio išmanymas, bet ir materialiniai resursai. „Neprofesionalaus klubo ar vaikų trenerio pagalbininkų ratas gali būti siauras, arba dar dažniau gali dirbti visiškai vienas, todėl tokiu atveju treniravimo žinių bagažas gali būti negilus, aprėpiantis pagrindines dalykines kompetencijas“, – tikina buvęs krepšinio treneris. Jis taip pat pabrėžia, kad visų mokslo ir šiuolaikinės praktikos suteikiamų galimybių nei vienas treneris nėra pajėgus išsamiai perprasti. Todėl, remdamasis savo kaip sporto mokslininko patirtimi, dažniausiai studijuodamas vieną ar kitą dalyką jis stengiasi suprasti gana plačiai, o gyvenime teorines žinias susisiaurina ir keliauja į gylį. Taigi, pasak profesoriaus, kiekvienam – tiek pradedančiam, tiek profesionaliam treneriui yra itin svarbūs ir analitiniai, ir komunikaciniai, vadybiniai darbo įgūdžiai.
Dažniausios pradedančiųjų trenerių klaidos
Pradedančiųjų trenerių darbo pradžia pilna iššūkių – didelė konkurencija tarp specialistų, komandos ar klientų rato subūrimas ir jų pasitikėjimo pelnymas, specifinių žinių, treniravimo patirties trūkumas ir t. t. Kokiasdažniausias klaidas daro pradedantieji treneriai ir kaip būtų galima išvengti jų rengimo procese? „Pirma, klaidinga vadovautis įsitikinimu, jog tai, kas trenerio darbe tiko anksčiau, tiks ir dabar. Tačiau žmogaus būsenos ar situacijos pakartoti neįmanoma, todėl atsiranda daugiau šansų suklysti, o ne pataikyti, naudojantis svetima treniravimo praktika“, – sako prof. R. Paulauskas.
Dar viena rizikinga mąstysena, pasak jo – pradedančiojo trenerio vadovavimasis išskirtinai savo paties nuojauta. Kad ir koks genialus specialistas bebūtų, be objektyvių žinių apie žmogų tyrinėjimo, jis netenka galimybės būti geriausiu, kokiu tik gali būti. VDU trenerių kursų lektorius pabrėžia kitą šių dienų realybėje itin pavojingą būsimų ar esamų specialistų požiūrį – rėmimąsi nepatikrinta informacija. „Neretai ieškant greitų atsakymų, kliaujamasi taip vadinamu autoritetu. Jų šiais laikais yra pilni socialiniai tinklai, tačiau patikimos žinios šiose medijose arba yra giliai paslėptos, arba tam tikros detalės klaidingai yra priimamos už gryną tiesą. Todėl dirbdamas su trenerių kursų dalyviais, stengiuosi padėti ir skatinu susikurti pažangias treniravimo strategijas patiems, o ne kopijuoti kitus“.
Ekspertine patirtimi dalinasi su būsimais treneriais
VDU Profesinių kompetencijų vystymo centro (PVKC) organizuojami trenerių kursai — tai vieta, kur susitinka sporto mokslas, praktika ir ekspertinė patirtis, ugdant aukštos kompetencijos sporto specialistus. Jau trečius metus didelio susidomėjimo sulaukusiuose VDU trenerių kursuose savo žinias gilina daugiau nei 120 esamų ar būsimų treniravimo specialistų – sporto šakos ir asmeninių trenerių (arba instruktorių). Profesorius dr. R. Paulauskas šiuose kursuose dėsto sporto treniruotės teoriją ir didaktiką bei sporto ir sveikatos ugdymo teoriją ir didaktiką. Ilgamečio buvusio krepšinio trenerio teiraujamės, kokias pagrindines žinias, metodikas ar net mąstymo filosofiją jis stengiasi perduoti ugdydamas būsimus trenerius. „Pagrindinis mano dėstomų dalykų dėmesys yra skirtas ugdomam žmogui. Visos treniruočių technologijos yra kuriamos tam, kad asmuo patirtų optimalų fizinį krūvį, prie kurio jis sėkmingai adaptuotųsi, t. y. stiprėtų. Atrodo, kokia banali sąvoka – optimalus krūvis. Tačiau jeigu krūvis bus per mažas, netobulėsite, o jeigu per didelis – kyla rizika persitempti, t. y. sutrikdyti savo sveikatą“.
Todėl dalindamasis žiniomis apie treniravimo dėsnius, didaktikos principus, dėstytojas stengiasi išmokyti būsimus trenerius kurti tinkamą treniruočių struktūrą, pateikti tokias priemones bei metodus, kurie skatintų progresą. Taip pat jis stengiasi paliesti ir socialinius veiksnius, nepamiršdamas pagrindinių fizinių gebėjimų lavinimo. Dalindamasis savo žiniomis VDU trenerių kursuose jis stengiasi suderinti dvi savo ekspertines puses – sporto mokslininko (tyrėjo) ir trenerio. „Mano mokymo filosofija remiasi sinergija – mokslas negali gyvuoti be praktikos, kaip ir praktika – be mokslo“, – teigia pašnekovas.
Trenerių ugdymas ir karjeros perspektyvos
Profesorius vienareikšmiškai negali atsakyti, ar trenerio profesija Lietuvoje yra pakankamai vertinama ir kokybiškai ugdoma universitetuose ir kursuose. Pasak jo, trenerio darbo sėkmę lemia ne tik formalus išsilavinimas, įgytos žinios, bet ir pačio asmens įdirbis ir motyvacija tobulėti kiekvieną dieną. „Patys geriausi treneriai dažniausiai yra įvertinami ir geru atlygiu, ir pripažinimu. Tačiau kai kurie treneriai nieko nepasiekia net ir baigę studijas gerais pažymiais, o kai kurie tampa geriausiais Europoje, net nestudijavę sporto programų, kaip antai treneris Šarūnas Jasikevičius. Todėl bene didžiausią indėlį sėkmingai trenerio karjerai turi paties žmogaus augimas ir pasitenkinimas tuo, ką dirba“, – sako VDU trenerių kursų lektorius.
Anot jo, karjeros perspektyvos neatsiejamos ir nuo įvairių pokyčių, vykstančių trenerių rinkoje ir konkrečioje sporto šakoje. Jeigu specialistas neinvestuos į savo tobulėjimą, iškyla grėsmė atsilikti nuo konkurentų ir stebėti, kaip rinkos traukinys nuvažiuoja. Todėl svarbus dėmesys kokybiškam sporto treniravimo specialistų rengimui, sporto mokslo ir praktikos sinergijai, profesionalių lektorių komandos subūrimui. „Specialistų rengimas turi būti užtikrintas sukuriant bendradarbiavimo sąlygas tarp geriausių sporto mokslininkų (tyrėjų) ir pažangiausių trenerių-praktikų. Tam reikalinga ir profesionali laboratorinė, mokymo(si) infrastruktūra, bet svarbiausia – gabūs ir motyvuoti žmonės“, – pabrėžia sporto mokslininkas.
„Atsižvelgiant į tai, organizuojant VDU trenerių kursus buvo siekiama užtikrinti aukštos kvalifikacijos trenerių parengimą – suburti aukščiausio lygio lektorius, sporto mokslo ir treniravimo ekspertus“, – tikina VDU Profesinių kompetencijų vystymo centro vadovė dr. Aistė Ragauskaitė.
Tarp šių trenerių kursų lektorių – VDU Švietimo akademijos (ŠA) dėstytoja, VDU Sporto studijų programos vadovė, VDU trenerių kursų vadovė doc. dr. Aušra Lisinskienė, VDU ŠA dėstytojas, buvęs krepšinio treneris, prof. dr. Rūtenis Paulauskas, sporto mokslininkas, prof. habil. dr. Albertas Skurvydas, VDU ŠA dėstytoja, sporto mokslininkė, Lietuvos Olimpinės akademijos garbės narė, doc. dr. Eglė Kemerytė-Ivanauskienė, fizinio rengimo ekspertas, treneris dr. Evaldas Kandratavičius, asmeniniai treneriai Vytautas Vasiliauskas, Tomas Paulauskas ir kt.
Trenerio kelias – tai ne profesija, o gyvenimo būdas
Prof. dr. R. Paulauskas pažymi, kad dauguma būsimų ar esamų trenerių yra itin motyvuoti žmonės. „VDU trenerių kursų dalyviai yra smalsūs, o dalis jų net labai reiklūs, ypač kai išgirsta banalius dalykus, dažnai jie tikisi daugiau. Jų požiūris teisingas, nes dalis į kursus ateina jau su tam tikra treniravimo patirtimi ir nori gauti daugiau, nei suteikia paprasta praktika“. Todėl pasak jo, lektorių pareiga yra suteikti dalyviams negirdėtos informacijos, ypač pagrindžiant tą, kuria abejojama, ir be abejo, pasiremti savo moksliniais tyrimais, pateikti sėkmingai pritaikytų praktinių pavyzdžių. Antra, svarbu išklausyti ir pačių kursų dalyvių, nes tarp jų yra įvairių profesijų atstovų, nuo sėkmingų sportininkų, medicinos sektoriaus atstovų iki inžinierių, vadybininkų ar teisininkų.
„Trenerio kelią rekomenduočiau rinktis tiems, kurie neabejoja – jie to trokšta labiau nei bet ko kito. Kadangi tai – ne darbas, o gyvenimo būdas, kuriame nėra nustatytų darbo valandų, kuris nepaiso streso ar atlygio ribų. Jis dažnai reikalauja atsidavimo 24/7, aistros ir pasiaukojimo“, – tvirtina VDU trenerių kursų lektorius. – „Todėl treneriui svarbus ne tik talentas, bet ir šeimos palaikymas, psichologinis atsparumas bei svarbiausia – meilė ir pagarba žmogui, kurį jis treniruoja. Visa kita galima išmokti studijuojant arba įgyti per patirtį.“
vdu.lt
