Jau artėjantį ketvirtadienį, rugsėjo 3 d., Vokietijos sostinėje Berlyne prasideda FIBA moterų Pasaulio taurė.
Joje dalyvaus 16 stipriausių pasaulio krepšinio rinktinių, o Europos žemynui atstovaus net 8 rinktinės.
Nors šįkart Vokietijoje mūsų šalies moterų rinktinės nebus, Viliaus Stanišausko auklėtinės šią vasarą surengė daugiau nei mėnesį trukusią stovyklą. Jos metu Lietuvos krepšininkės gludino tarpusavio komandinius ryšius ir klojo pamatus ateities pergalėms.
Būtent Europos čempionatas perims estafetę iš Pasaulio taurės ir taps laukiamiausiu bei didžiausiu moterų krepšinio metų įvykiu.
Europos čempionatas 2027 m. birželio 16–27 d. vyks Lietuvoje, Švedijoje, Suomijoje ir Belgijoje.
Mūsų šalyje vyks ne tik grupės varžybos, bet ir visos atkrintamosios kovos – būtent Lietuvoje paaiškės naujosios Europos čempionės.
Europos čempionatas Lietuvoje taps ne tik didžiausiu moterų sporto renginiu Lietuvos istorijoje, bet ir unikalia socialine inovacija, kurios metu bus kalbama apie moterų lyderystę šiandieniame pasaulyje.
Artėjant šiam ypatingam renginiui, LIETUVA.BASKETBALL kviečia iš arčiau susipažinti su dviem Lietuvos rinktinės krepšininkėmis – Laura Miškiniene ir Giedre Labuckiene.
Kaip prisimenate savo karjeros pradžią Lietuvos nacionalinėje rinktinėje?
Laura Miškinienė: „Pirmą kartą kvietimo į Lietuvos nacionalinę rinktinę sulaukiau būdama 18-likos metų. Atsimenu, kad per Moterų lygos uždarymą prie manęs priėjo Valdas Gecevičius ir pasakė, kad ruoščiausi, gausiu kvietimą. Man tai buvo kažkoks kosmosas. Žinojau, kad susitiksiu su žvaigždėmis. Tą dieną buvau labai pakylėta. Tada mane nuo galutinio rinktinės dvyliktuko „atkabino“ paskutinę. Pamenu, kad dėl to labai išgyvenau, nors visi aplinkui sakė, kad tu dar labai jauna ir tavo laikas dar ateis (šypsosi).“
Giedrė Labuckienė: „Aš savo karjeros metu, kuri dabar jau eina į pabaigą, visada galvodavau, kad kažko dar nepadariau, kažko dar nepasiekiau. Visada galvodavau, kad esu perspektyvi ir turiu labiau pateisinti savo lūkesčius. Bet dabar, kai man 36-eri, turiu vaiką, vyrą ir susiformavusias vertybes, suprantu, kad padariau viską, kiek leido aplinkybės ir mano jėgos. Supratau, kad nereikia lygintis su kitais, reikia lygintis su savimi ir tapti geriausia savo versija.“
Esate puikūs pavyzdžiai, kaip sėkmingai galima suderinti motinystę ir profesionalų sportą. Kaip sekėsi grįžti į aikštę po motinystės atostogų?
Giedrė Labuckienė: „Anksčiau buvau girdėjusi, kad naujoms mamytėms tie pirmieji sugrįžimo į krepšinį metai būna patys geriausi. Giliai širdyje to tikėjausi ir aš (šypsosi). Bet mano vaikas visiškai nemiegojo, būdavo tikrai sunku ir aš galvodavau – tai kur tie geriausi metai, jeigu aš taip vargstu? Buvo sunku fiziškai ir emociškai. Jaučiau tą mamos kaltę, kad turiu palikti savo vaiką. Galbūt aikštėje mano rodikliai suprastėjo, bet kaip žmogus, manau, aš tik pražydau.“
Laura Miškinienė: „Aš manau, kad man padėjo sunkus darbas, nes tikrai investavau daug laiko, energijos į tai, kad atsistatyčiau ir vėl galėčiau žaisti aukštame lygyje. Padėjo noras, užsispyrimas, nes aš visada nuo pat mažens turėjau tą norą būti geriausia. Nesvarbu, kad žaisdavau prieš vyresnę žaidėją, aš vis tiek norėdavau prieš ją laimėti, ją aplenkti ir niekada nepasiduodavau. Aišku, labai didelę įtaką turėjo vyro palaikymas, pagalba ir supratimas.“
„Padėjo ir tai, kad jau turėjau susitarimą su komanda. Į krepšinį grįžau po gimdymo praėjus 8 mėnesiams. Nenorėjau grįžti prastesnė, norėjau grįžti dar geresnė nei prieš nėštumą. Bet pritarčiau Giedrei, kad pirmieji du metai nebuvo lengvi. Didelis ačiū vyrui, kuris budėdavo naktimis, kad aš galėčiau pailsėti. Spaudžiau save, kad įgaučiau geresnę formą, dirbau papildomose treniruotėse.“
Kaip vaikų atsiradimas pakeitė jūsų požiūrį į sėkmę?
Laura Miškinienė: „Požiūris į sėkmę tikrai pasikeitė. Prieš tai tu save visą atiduodavai krepšiniui. Vėliau atsirado vyras, dar vėliau – vaikas. Ir tuomet tą savo visą sėkmę ir susikaupimą turi atiduoti trims subjektams – šypsodamasi mintis dėsto Laura. – Nėra lengva paskirstyti tą laiką. Esu Giedrei ne kartą skambinusi ir prašiusi patarimų, kaip šeimoje atrasti balansą.“
Giedrė Labuckienė: „Vienu metu man atrodė, kad krepšinis man duoda labai daug. Kai gimė vaikas ir pasidarė sunku, aš pradėjau nekęsti krepšinio už tai, ką jis iš manęs atima. Pradėjo atiminėti mano laiką su šeima – turėjau per visa tai pereiti ir vėl pamilti krepšinį. Turėjau iš naujo įvertinti, kad viskas nėra tik „gėlytės“.“
Kas jums suteikia didžiausios motyvacijos dabartiniame karjeros etape?
Giedrė Labuckienė: „Aš dabar esu tokiame etape, kai žinau, kad profesionaliame krepšinyje man tai yra vieni iš paskutinių metų. Pagaunu save mąstančią, kad galbūt paskutinį kartą taip džiaugiuosi kartu su komanda. Džiaugiuosi paprastais dalykais, mėgaujuosi kasdienybe, nes suprantu, kad tai nėra amžina.“
Laura Miškinienė: „Mes su Giedre žinome, kad tikriausiai jau nežaisime krepšinio profesionaliai dar 3 ar 4 metus. Stengiamės mėgautis ir vertinti tuos paskutinius kartus (šypsosi).“
Ko palinkėtumėte kitoms moterims, kurios siekia derinti karjerą, lyderystę ir motinystę?
Laura Miškinienė: „Rasti žmogų, kuriam gali pasakyti savo jausmus. Kartais tu savyje turi tiek daug emocijų ir tiek pasakyti. Ypač kai esi sportininkė. Reikia turėti žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti šimtu procentų ir galėtum jam išsipasakoti, išsilieti. Man tai yra vyras, gal kitoms tai būtų mama, draugė ar dar kažkas. Manau, pas sportininkes yra daugiau emocijų – ir gerų, ir blogų. Reikia pasilengvinti tą emocinį krūvį ir „nusinulinti“.“
Giedrė Labuckienė: „Kol tu kažko nedarai ir esi nuo kažko atitolęs, tai gali atrodyti labai sunku, bet viskas pasidaro darymo būdu. Aš nemanau, kad kituose darbuose yra lengviau ir kad kitur žolė yra žalesnė. Visur yra savų iššūkių, o mamos apskritai yra nenugalimos. Reikia eiti drąsiai ir daryti savo dalykus. Kaip jau sakiau, viskas pasidaro darymo būdu, žingsnis po žingsnio. Mes su Laura esame tokios, kurios viską savo gyvenime pasidarė pačios. Man niekas nieko nepadavė. Eini su tokiu požiūriu per gyvenimą ir viskas gaunasi.“
Asociacija „Lietuvos krepšinis“
