Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Legendinis krepšinio treneris vilnietis Algimantas Šatas, balandžio 2 d. švenčiantis 75-erių jubiliejų, savo svariausias pergales karjeroje pasiekė su Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktine. Jis ir šiandien puikiai atsimena tų įspūdingų pergalių akimirkas, apie kurias galėtų pasakoti nesustodamas.
Kaip ir kiekvienas jaunuolis, Algimantas vaikystėje svajojo būti lakūnu, gydytoju, tačiau kažkur tų svajonių kamputyje buvo ir krepšinio trenerio profesija Jis tuo keliu ir nuėjo, tapo krepšinio treneriu ir šiandien didžiuojasi savo pasirinkta profesija.
Algimantai, kaip jaučiatės, sulaukęs 75-ojo jubiliejaus?
Vieniems krepšinis – hobis, kitiems – profesija, tretiems – gyvenimo būdas.
Tas laikas prabėgo greičiau nei tikėtasi. Turbūt, visi žmonės galvoja, kad gyvenimas ilgas, bet jis pralekia taip, jog ir nepamatai.
Atrodo, jog reikėtų dar daug ką padaryti, o, žiūrėk, jau ir nebelieka laiko. Iki savo 70-mečio per daug į gydytojus nesikreipdavau, tačiau dabar jų telefonus ir adresus turiu.
Kiekvienas galėtų pavydėti tokios jūsų karjeros: dalyvavote šešiose kurčiųjų pasaulinėse žaidynėse, dar vadinamose kurčiųjų olimpiadomis, ir visose pelnėte medalių: 2013-aisiais Bulgarijoje ir 2017-aisiais Turkijoje – auksą, 1997–aisiais Danijoje ir 2009-aisiais Taivane – sidabrą bei 2001-aisiais Italijoje ir 2005-aisiais Australijoje – bronzą. Jūsų vadovaujama komanda – ir Europos bei pasaulio kurčiųjų čempionė. Fantastiniai pasiekimai, ar dažnai juos prisimenate?
Žinoma, įspūdinga, kad dalyvavome šešiose žaidynėse ir visose pelnėme medalių, triskart tapome pasaulio čempionais.
Pelnėme visų spalvų medalius ir Europos čempionatuose: 2008-aisiais Vokietijoje tapome čempionais, 2012-aisiais Turkijoje – vicečempionais, o 2000-aisiais Graikijoje, 2004-aisiais Slovėnijoje ir 2016-aisiais Graikijoje pasipuošėme bronza.
Džiaugsmingos akimirkos – pergalės, medaliai, apdovanojimai – greit praeina. Bet jas visas prisiminti malonu.
Ar kurtieji krepšininkai ir jūs po įspūdingų pergalių nesusirgote žvaigždžių liga?
Graikų filosofas, mokslininkas Aristotelis apie kilnų ir protingą žmogų rašė, kad kilnaus proto žmogus bus vienodas ir laimėje, ir nelaimėje.
Jis niekuomet nesikarščiuos, bet ir neleis nusižeminti. Nesipuikuos savo pasiekimais, bet ir nesijaus prislėgtas, jei nesiseka.
Neieškos, bet nevengs pavojaus, nekalbės nei apie save, nei apie kitus. Nesistengs, kad jį kas girtų ir nenorės, kad peiktų kitus.
Ar būdavo sunku suburti rinktinę, netrūkdavo pinigų treniruočių stovykloms, draugiškoms rungtynėms, ar sunku buvo treniruoti kurčiuosius?
Didesnių problemų komplektuojant rinktinę pasaulio ir Europos čempionatams, kurčiųjų olimpiadoms nebuvo.
Vyksta Lietuvos kurčiųjų krepšinio čempionatai, Vilniaus ir Kauno kurčiųjų komandos žaidžia miestų krepšinio lygose, o kurčiųjų rinktinė – Regionų krepšinio lygoje.
Metinį žaidybinį bagažą surinkdavome neblogą. Mums buvo rengiamos treniruočių stovyklos, pagal galimybes būdavome aprūpinami inventoriumi ir apranga.
Tačiau tai tik didžiulių Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto pastangų dėka. Ankstesnieji Lietuvos krepšinio vadovai yra pareiškę, kad jie neprivalo kurtiesiems skirti nė cento.
Aš jų klausdavau, negi auksas, sidabras ar bronza blizga kitaip, jei juos parveža girdėjimo negalią turintys sportininkai. o ne smarkiai, kartais ir nepagrįstai, liaupsinama tradicinė Lietuvos krepšinio rinktinė.
Ar dėl to krepšinis mažiau gražesnis, ar jis prastesnė šalies vizitinė kortelė?
Juk dešimtys milijonų paleidžiama bevertėms, neįsivaizduojamo bukumo įvaizdžio programoms kurti, kai ją nemokamai kuria daugkartiniai geriausieji pasaulyje krepšininkai lietuviai.
Kruvinu prakaitu pasiektas pasaulinis pripažinimas per daug nesujaudina sporto funkcionierių.
Kurčiųjų krepšininkų treniruotis raginti nereikėjo. Darbštumas – išskirtinis jų bruožas. Jeigu kurtiesiems žaidėjams parodydavau pratimą, jį kaldavo visą treniruotę.
Drausmės klausimas atkrisdavo, pasakydavau, kad 11 val. jie būtų kambaryje – taip ir buvo.
Į mankštas ankstų rytą sportininkai keldavosi be jokių problemų. Jie buvo labai motyvuoti siekti pergalių.
Dabar tie 17 vyrų, laimėjusių kurčiųjų pasaulinių žaidynių medalius 2013-aisiais ir 2017-aisiais, užsitikrino rentas, nes jos skiriamos tik už šių žaidynių čempionų titulus. Jie pasitiesė kilimą visam gyvenimui.
Nereikėtų užmiršti, kad Europos čempionatus 1984 metais Švedijoje ir 1988 metais Prancūzijoje laimėjote ir su SSRS rinktine. Ar joje buvo Lietuvos krepšininkų?
Trečiasis Europos kurčiųjų krepšinio čempionatas įvyko Stokholme. SSRS rinktinėje žaidė ir čempionais tapo Algirdas Jurkša, Šarūnas Pečiulis ir Ričardas Anskinas.
Tada medalius įteikė Švedijos karalienė Silvija, kuri 2011-aisiais viešėjo Lietuvoje.
Ketvirtasis čempionatas vyko Lione. SSRS rinktinei atstovavo ir antrą kartą čempionais tapo Algirdas Jurkša bei Šarūnas Pečiulis, o pirmą kartą – Remigijus Balaišis.
Tuose čempionatuose buvau SSRS rinktinės vyriausiais treneris.
Kai mokėtės Vabalninko Balio Sruogos vidurinėje mokykloje, jus pastebėjo legendinis treneris Vladas Garastas ir pakvietė atstovauti Biržams. Ar tai buvo tas didysis proveržis, kai nutarėte, kad savo gyvenimą susiesite su krepšiniu?
Kaip ir kiekvienas jaunuolis, dar vaikystėje svajojau būti lakūnu, gydytoju. Kažkur tų svajonių kamputyje buvo ir krepšinio trenerio profesija.
To posūkio tikrieji kaltininkai – Vabalninko B. Sruogos vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojai Antanas Mirskis ir Aldona Dūmanienė.
Gaudyte gaudžiau kiekvieną jų pasakytą žodį, frazę, patarimą. Žavėjo A. Mirskio pamokos, popietinės krepšinio pratybos.
1961-aisiais panaikinus Vabalninko rajoną, buvome prijungti prie Biržų rajono.
Per rajono pirmenybes pradėjome rungtyniauti su Biržų miesto krepšinio komandomis.
Žavėjo techniškas Vlado Garasto žaidimas, įdomi kamuolio varymo ir jo perdavimo technika.
Moksleivių pirmenybėse užimdavome antrąsias – trečiąsias vietas.
Treneris Vladas Garastas davė impulsą požiūriui į treniruotes, individualų darbą, betarpišką bendravimą su auklėtiniais. Jis buvo griežtas, bet be galo mylintis savo darbą.
Baigus vidurinę mokyklą, abejonių pasirenkant tolesnį kelią, nebuvo: tik krepšinio trenerio profesija.
Studijavote tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigęs likote ten dirbti, treniravote instituto komandą. Tačiau dar ir pats žaidėte krepšinį, 1968-1969 m. buvote pakviestas į Vilniaus „Statybą“, tapote Lietuvos vicečempionu, laimėjote „Sporto“ laikraščio taurę. Ar nebuvo per daug to krepšinio?
Studijuojant vėl pasisekė: krepšinio teoriją ir metodiką dėstė bei instituto komandą treniravo kiaurai krepšinį perpratęs puikus pedagogas Zenonas Sabulis.
Gyvenimo ratas sukosi įdomiai: treneris Vladas Garastas jam skyrė daug gražių žodžių, jį vadino vienu geriausių savo mokytojų.
Z. Sabuliui išvykus į Kauną, VPI komandą ėmė treniravo puikus žaidėjas ir treneris Vytautas Geštautas, o vėliau – Antanas Paulauskas.
A.Paulauskui trenerio veikla buvo ne amatas, o kūrybinis vyksmas. Jis ne tik gerai išmanė žaidėjų, komandų rengimą, bet buvo ir stipri, labai aktyvi, ryžtinga asmenybė.
Bendradarbiaudamas su auklėtiniais, jis nedemonstravo savo žinių, gyvenimiškos patirties, išminties pranašumų, todėl jaučiausi lygiavertis jo parneris, kartu dirbome VPI.
1967-aisiais Vilniaus studentų krepšinio rinktinėje žaidžiau su Lietuvoje viešėjusia JAV lietuvių komanda.
1968-1969-aisiais buvau pakviestas į Vilniaus „Statybą“, tapome Lietuvos vicečempionais. Krepšinio tikrai nebuvo per daug, jis užkariavo mano širdį.
Kurie jūsų auklėtiniai vėliau tapo žinomais Lietuvos krepšininkais?
Dirbant VPI, 1968-1975 metais teko treniruoti daug puikių žaidėjų, kurie sudarė „Statybos“ komandos dublerių pagrindą.
Tai – Edmundas Narmontas, Vidmantas Baltuška, Eduardas Lukauskas, Kazimieras Litvinas, Vytautas Palionis, Valerijus Bazilevskis, Donatas Pašakarnis, Vygantas Tarolis, Algirdas Šidlauskas, Stanislovas Nagys, Algimantas Bieliauskas, Saulius Pladys, Adomas Klimavičius, Sigitas Vasiliauskas, Valdys Alekna.
Tuo metu institute mokėsi ir „Šviesos“ komandai atstovavo būsimasis „Statybos“ treneris Rimantas Endrijaitis.
1995-2014 metais žaidė Martynas Gecevičius, Steponas Babrauskas, Artūras Jomantas, Darius Tarvydas, Evaldas Kairys, Algirdas Palaima, kuris 2011-aisiais LKL Žvaigždžių dienoje laimėjo „Oro karaliaus“ titulą, Remigijus Sugintas, Vaidotas Jatulevičius, Kristijonas Gaška ir kiti.
1972 metais jums buvo pasiūlyta treniruoti Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinę. Ar prisimenate savo prisistatymą joje, juk nemokėjote gestų kalbos?
Dar nuo studijų VPI buvau pažįstamas su Vilniaus kurčiųjų komandos žaidėjais, kurie rungtyniavo miesto pirmenybėse.
Jiems teko ir teisėjauti varžybose. Pradėjau Vilniaus „Gesto“ komandoje, kurioje buvo neblogų žaidėjų: Ramūnas Dovydėnas, Vidas Mačiulis, Saulius Neverbickas, kiti.
Per Lietuvos kurčiųjų čempionatą finale nugalėjome Kauno „Tylą“ ir man buvo pasiūlyta sudaryti rinktinę.
Po truputį įsijungiau į tą ritmą ir pradėjau mokytis krepšinio gestų kalbos. Žaidėjai buvo labai dėmesingi ir man daug padėjo. Augo tarpusavio ryšys ir bendradarbiavimas.
Net 10 kartų jūsų vadovaujama Lietuvos kurčiųjų rinktinė tapo SSRS čempione, kaip jums pavyko taip ilgai išsilaikyti viršūnėje?
Dar mes triskart laimėjome ir SSRS kurčiųjų taurę. Pirmą kartą čempionate dalyvavo penkios Rusijos federacijos, taip pat Lietuvos, Baltarusijos ir Estijos komandos.
1972-aisiais tapome SSRS vicečempionais, po to pasipylė pergalės. Rusijos komandos pradėjo apsijungti: Sverdlovskas – su Novosibirsku, dar po metų Maskva – su Leningradu.
Dar po poros metų jau tapo Rusijos federacijos rinktinė, nes mūsų nesugebėdavo nugalėti.
SSRS čempionatuose netrukus pradėjo dalyvauti ir Latvijos, Gruzijos, Ukrainos komandos. Dėl medalių kasmet kovodavo nemažiau 8 komandų.
Mes vietoje irgi nestoviniavome. Subūrėme jaunimo rinktinę, pradėjome rengti Pabaltijo taurės varžybas tarp suaugusiųjų ir kurčiųjų mokyklų.
Dirbome kaip laikrodis. To dėka ir pavyko taip ilgai nešti pergalių vėliavą. Po 1984 metų SSRS čempionato buvau paskirtas SSRS kurčiųjų rinktinės vyr. treneriu. Juo buvau ir 1988 metų čempionate Prancūzijoje.
Su Lietuvos kurčiųjų rinktine susieta įspūdingiausia jūsų trenerio karjera. Ar Lietuvoje buvote pripažinti ir galėjote oriai gyventi?
Per savo ilgą trenerio karjerą būta daug pergalių ir skaudžių pralaimėjimų.
Tarptautinėje arenoje su Lietuvos kurčiųjų rinktine buvo pasiektos ryškiausios pergalės.
Atėjo pripažinimas, tačiau didesnio dėmesio stoka kurčiųjų rinktinei jautėsi visą laiką.
Reikėjo kautis su vėjo malūnais. Šiandien dažnai pagalvoju, kad gal kurtieji per daug tų pergalių ir medalių parvežė į Lietuvą.
Būdavo, kad sugrįžtančius iš čempionatų sutikdavo tik pačių žaidėjų artimieji.
Tačiau pastaraisiais 2015-2018-aisiais Prezidentė ir Vyriausybė jau tikrai rodė dėmesį.
Reikia tik pasidžiaugti ir tikėtis, jei tų pergalių ir toliau bus, tas dėmesys ir rūpestis didės.
Kalbant apie orų gyvenimą, negalima dievo varyti į medį. Treneriams ir žaidėjams reikėjo dirbti per kelis darbus, kad būtų galima išlaikyti šeimas.
Saulė išlįsdavo iš debesų, kai po laimėjimų būdavo skiriamos premijos, nors jos ir būdavo keliskart mažesnės nei sveikųjų.
Laimė, kad kurčiųjų pasaulinių žaidynių čempionai dabar gauna rentas, o mes, treneriai, dirbdami su jais – tik centus. Netgi buvo laikas, kai mūsų prašydavo padirbėti veltui.
Treniravote ne tik vyrus, bet iki 1993-iųjų ir moteris, šešis kartus „Šviesa“, po to ji vadinosi „Ryšininkas-Šviesa“ ir „Lietuvos telekomas“, tapo Lietuvos čempione. Kurias pergales labiau vertinate: vaikinų ar merginų?
Dirbant VPI, nuo 1976 iki 1993 metų treniravau „Šviesos“ merginų komandą, kurioje brendo ryškiausios Lietuvos krepšinio žvaigždės: Angelė Jankūnaitė-Rupšienė, Vida Šulskytė-Beselienė, Ramunė Šidlauskaitė-Venskūnienė, Vitalija Tuomaitė, Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, Aneta ir Jurgita Kaušaitės, Onutė Dindaitė-Mukienė ir kitos.
Dalyvavome Europos Lilianos Ronchetti taurės, Baltijos taurės varžybose, triskart laimėjome Lietuvos aukštųjų mokyklų čempionatus.
1991-aisiais tapome Pasaulio lietuvių sporto žaidynių čempionėmis, 1993-aisiais per pasaulinę studentų universiadą JAV užėmėme aukštą ketvirtą vietą.
Dirbant su merginų komandomis studentų sporte pasiekėme svaresnių rezultatų.
Ar krepšinyje buvote laimingas?
Tarp daugelio žmogaus veiklos sričių trenerio darbas yra vienas sunkiausių ir sudėtingiausių.
Sunkus ir sudėtingas todėl, kad parengti didelio meistriškumo žaidėją, komandą, reikia daug pastangų ir žinių. Ugdant kurčiuosius krepšininkus, būtinos specifinės žinios, įgūdžiai.
Garbinga veikla todėl, kad sėkmė per varžybas trenerį padaro žinomu, svarbia figūra sporto pasaulyje.
Galiu drąsiai pasakyti, kad visus savo 53 darbo krepšinyje metus buvau pririštas prie šios sporto šakos ir tas raištis neleido nuo jo atitolti ar jį palikti.
Dar viena likimo dovana – nuo 1972-ųjų galimybė padėti ir treniruoti Lietuvos kurčiuosius krepšininkus. Krepšinyje buvau laimingas.
Kiek krepšinio kartų pavyko išugdyti?
Per laikotarpį nuo 1972 iki 1991metų pasikeitė trys kartos, o nuo 1994 iki 2018 metų – keturios.
Džiaugiuosi, kad Vilniaus edukologijos universitetą baigė mano auklėtiniai Gediminas Žukas, Algirdas Pazdrazdis, Lukas Laurinaitis, jie įgijo kūno kultūros ir sporto magistro, o Mantvydas Vaičiulis ir Laurynas Sankauskas – kūno kultūros ir sporto bakalauro laipsnius. .
Kada baigėte darbą su Lietuvos kurčiųjų rinktine, ar buvo gaila skirtis su žmonėmis, kurie jūsų karjeroje suvaidino neeilinį vaidmenį?
Dirbau negailėdamas jėgų. Treneris privalo pats viską padaryti, gilinti žinias, daug stebėti, praminti savo taką, palikti brydę, kad, atsigręžęs į pergales ir pralaimėjimus, pamatytų, kokios liko žymės.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti buvusiam Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto prezidentui Aleksui Jasiūnui, kuris atliko sunkias rinktinės vadovo pareigas.
Jos pastangomis ir organizaciniais gabumais mūsų rinktinė aštuonerius metus buvo pirmose pasaulio kurčiųjų vyrų krepšinio reitingo vietose, o Aleksas Jasiūnas išrinktas Pasaulio kurčiųjų krepšinio federacijos prezidentu.
Negaliu pamiršti žaidėjų Roberto Puzino, kuris yra visų aukščiausių laimėjimų laureatas, Arvydo Bareikio, Algirdo Pazdrazdžio, komandos kapitono Justino Navlicko, Arūno Kubiliaus, Janio Skakuno, Andrejaus Zenevičiaus, Šarūno Pečiulio, Remigijaus Balaišio, Martyno Vainiaus, komandos administratoriaus Manto Stankevičiaus, mano asistento Algirdo Jurkšos ir visų kitų rinktinės žaidėjų, kurių pasiaukojamo darbo ir jėgų dėka buvo tiesiamas tiltas į pačias aukščiausiais viršūnes.
Ką galite pasakyti apie kuriamą naują Sporto įstatymą, ar ten pakanka dėmesio žmonėms, turintiems negalią?
Nesuprantu, kodėl Sporto įstatyme nėra punkto, kad neįgaliesiems būtų galima skirti rentas ir už pasaulio čempionų vardus.
Suprantu, kad meistriškumo lygis ne tas. Bet jie tarp savo likimo brolių yra stipriausi. Tos rentos galėtų skirtis savo dydžiu.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie visų trenerių darbą. Gerbiamas treneris Vladas Garastas, išugdęs tris olimpinius čempionus, negali gauti trenerio rentos.
Kiek olimpinių čempionų trenerių jau yra belikę Lietuvoje. Žinau, sulauksime atsakymo, kad nėra pinigų. Jų yra, tik reikia juos protingai paskirstyti ir kontroliuoti.
Turtingas nebūsi, jei sąžiningai dirbsi, bet moraliai būsi laimingas, kad tiek galėjai padėti.
Ar Vabalninke nesate užmirštas?
Malonu, kai tave įvertina įvairiais apdovanojimais, medaliais, ordinais, raštais.
Mane ypač jaudina, kai Vabalninke žaidėjai su entuziazmu dalyvauja „Žolinės krepšinio 3×3“ turnyre, kuris greitai bus jau 30-asis, kai yra įsteigta ir mano vardo „Veteranų taurė“.
Kai tau vabalniniečiai įteikia „Lino žiedą“ – kaip miesto garbės piliečio vardą, tada tampi turtingas.
Ar jūsų šeimoje yra daugiau krepšininkų?
Žmona Aldona atstovavo Marijampolės moksleivių rinktinei, kurią treniravo garsusis Sigitas Mickevičius. 1964-1969-aisiais ji studijavo VPI ir žaidė instituto „Šviesos“ komandoje.
Sūnus Aurimas baigė Vilniaus edukologijos universitetą, įgijo kūno kultūros ir sporto magistro laipsnį, žaidė „Šviesos-2“ komandoje.
Turite sodybą Rudnios kaime Varėnos rajone, ar joje esate dažnas svečias, gal esate ir grybautojas, kokiais rekordais galite pasigirti?
Ta sodyba Varėnoje man – gryno oro oazė. Čia – ramybė, gamta, Ūlos upė, miškas, gabalėlis dzūkiškos žemės, į kurią galiu įkišti rankas.
Labai myliu gamtą ir kaimą, dar VPI studijavau biologijos ir kūno kultūros specialybę.
Grybauti mėgstu, tačiau rekordais pasigirti negaliu. Patinka darbuotis, tvarkant aplinką, nedidelį vaiskrūmių plotelį ir keletą vaismedžių.
Smagu, kai atvažiuoja anūkai ir proanūkiai. Viskas būtų gerai, bet pradeda išlįsti senos traumelės. Tenka vis dažniau prisiminti paso duomenis.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai sveikiname legendinį mūsų krepšinio trenerį Algimantą Šatą, švenčiantį garbingą 75 metų jubiliejų.
Jis su savo auklėtiniais į mūsų krepšinio metraštį įrašė pačias svariausias pergales, kurios puošia Lietuvos kurčiųjų sporto istoriją.
Džiaugiamės, kad gerbiamas jubiliatas brendo mūsų aplinkoje, kartu tobulėjo su klausos negalią turinčiais sportininkais, tapo didelio meistriškumo treneriu ir puikiu žmogumi.
Prasmingo jubiliejaus proga Jums linkime stiprios sveikatos, kuri dabar ypač reikalinga, ištvermės ir didelės asmeninės laimės.
Lietuvos kurčiųjų sporto komitetas
