Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Alytaus sporto ir rekreacijos centro krepšinio treneris Sigitas Krukis, vasario 15 d. minintis 60 metų jubiliejų, gimė ir augo Telšiuose. Čia baigė vidurinę mokyklą ir po studijų Kūno kultūros institute su paskyrimu 1983-aisiais atvyko dirbti į Alytų.
Visą laiką ugdė jaunuosius žaidėjus, buvo ir miesto prestižinių komandų „Alita“ (1999 – 2001, 2003-2005 m.) ir „Alytus“ (2007-2010 m.), rungtyniavusių LKL, vyr. treneris.
Buvo ir Lietuvos rinktinių U-16 (2005 m.) ir U-14 (2013 m.) treneris-asistentas bei U-18 (2007 m.) rinktinės vyr. treneris.
2015-2016 metų sezone jo vadovaujami Alytaus sporto ir rekreacijos centro septyniolikmečiai Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL) tapo čempionais ir pateikė vieną didžiausių staigmenų.
Alytiškiai nugalėjo didžiųjų miestų krepšinio mokyklas, o finale 10 taškų skirtumu – Kauno Arvydo Sabonio krepšinio centro 1-ąją komandą.
Tai buvo vienas svaresnių S. Krukio laimėjimų jo karjeroje. Tada alytiškis buvo pripažintas ir geriausiu to sezono MKL vaikinų komandos treneriu. Šioje ekipoje žaidė ir rezultatyvusis 204 cm ūgio Grantas Vasiliauskas, 2015 m. Europos 16-mečių ir 2016 m. Europos 18-mečių vicečempionas, 2016 m. pasaulio 17-mečių čempionato bronzinis prizininkas, 2017 m. Europos 18-mečių čempionato bronzinis prizininkas.
„Su tais vaikinais dirbau kone dešimt metų ir visi jie man buvo svarbūs“, – prisimena treneris. Jam ta pergalė buvo netgi brangesnė nei LKL iškovoti bronzos medaliai, kai 2002 metais buvo „Alitos“ komandos trenerio Algirdo Brazio asistentas.
Dzūkijos žemėje giliai šaknis įleidusiam jubiliatui patinka gyventi ir dirbti Alytuje: kaip pats teigia, yra sėslus ir jam nesinori blaškytis po pasaulį.
Kaip jaučiatės sulaukęs 60-ojo gimtadienio?, – paklausėme S. Krukio.
Keistokas jausmas…Šiaip kalendoriaus lapelių kaitos labai nesureikšminu. Bet tikriausiai, kaip ir visi žmonės, nuo kokių trisdešimties metų norime būti jaunesni.
Dienos gana monotoniškos, kadangi dabar toks keistas metas – pandemija.
Pasportuoju lengvai, pasivaikštome intensyviau. Po pietų – treniruotės. Varžybų nėra, tai galva neapsikrauna. Mėgstu skaityti istorinius romanus.
Stebiu varžybas. Nežiūriu bet ko. Arba man turi būti įdomu, arba naudinga profesine prasme.
Sveikata gera. Rimtų negalavimų nejaučiu, o smulkūs kartais išlenda. Metų našta neslegia, bet kartais pagalvoju, kad jų galėtų būti mažiau.
Kaip teigė Vladas Garastas, trenerio darbas – gyvenimas ant adatų, sunkus fiziškai ir psichologiškai. Jūs šiame darbe – jau bemaž 40 metų, ką galite pasakyti apie šią savo pasirinktą profesiją?
Profesija ir gera, ir nedėkinga. Nesvarbu, kokiam lygyje dirbi, per varžybas nervų nemažai padedi.
Jei nebesinervintum, galvoju, reikėtų keisti profesiją. Aišku, į priekį stumia pergalės.
Pasirinkęs trenerio darbą, turi tuo gyventi. Vienas dalykas yra būti treneriu, kitas – dirbti treneriu.
Dažnai girdžiu sakant, kad vyresnio amžiaus treneriai nesugeba dirbti su technologijomis.
Manau, kad pirmiausia reikia dirbti su galva. Jei galva nedirba, jokios technologijos nepadės.
Kuris dešimtmetis jums buvo pats sėkmingiausias?
Neišsiplečiant: paskutinieji du dešimtmečiai patys geriausi ir produktyviausi. Gal supratau, kaip reikia dirbti…
Gimėte ir augote Telšiuose, nuo devynerių pradėjote žaisti krepšinį. Ar turėjote tikslą tapti didelio meistriškumo krepšininku, kokioje pozicijoje žaidėte?
Na, tikriausia kiekvienas jaunas krepšininkas svajoja tapti didžiu žaidėju. Ne išimtis ir aš. Iki „Žalgirio“ dublerių pavyko dasikapstyti.
Tuo metu tai buvo neblogai. Jaunystėje buvau aukštokas ( 192 cm), dabar gal kiek mažesnis. Teko žaisti arčiau krepšio.
Baigus Kūno kultūros institutą ir atvykus dirbti į Alytų, jus jau galima vadinti cikriniu dzūku. Ar nuo pat pradžių pajutote, kad su Alytumi susiesite savo tolesnę ateitį, ar buvo abejonių keltis kitur gyventi?
Iš pradžių per daug negalvojau, kiek čia prabūsiu. Metai bėgo. Esu sėslus žmogus. Kad kelčiausi kitur gyventi, reikia rimto postūmio.
Ne kiekvienam pavyksta išugdyti tokius krepšinio talentus, kaip Vaidas Čepukaitis, Tomas Ivanauskas, Žygimantas Janavičius, Saulius Kazevičius, Andrius Vasiliauskas, Grantas Vasiliauskas, kitus. Kaip pavyko juos surasti, ar per treniruotes jiems skirdavote išskirtinį dėmesį?
Treneriui pasiseka, kad pas jį patenka talentingas vaikas. Bet dar reikia jį pastebėti, padėti atsiskleisti, tvirtai pastatyti „ant bėgių“.
Tam reikia ir laiko, ir pastangų, papildomo darbo. Trenerio karjeros pradžioje variau su visais „vienu srautu“.
Dabar darbą stengiuosi kažkiek individualizuoti. Atsirado individualios rytinės treniruotės. Pradedam šeštą ryto. Kas nori kažko pasiekti, – ateina.
Šiuo metu dirbu su 16-17 metų vaikinais. Yra įdomių žaidėjų, gal kas gausis.
Kažkada esate pasakęs, kad treneris kartais privalo būti diktatorius, kartais tėvas, kartais draugas, ar ir šiandien šie žodžiai yra aktualūs?
Žinoma, kad aktualūs. Krepšinyje arba turi labai talentingą visą komandą, o tai man nepasitaikė, arba turi būti griežta žaidybinė drausmė bei tvarka per treniruotes.
Tačiau dabar su diktatūra tenka elgtis atsargiau. Labai jau jautrūs vaikučiai ir tėveliai pasidarė.
Per savo karjerą treniravote ne tik jaunuosius Alytaus krepšininkus, bet ir reprezentacines miesto komandas, taip pat dirbote treneriu-asistentu, ar viską įgyvendinote, ko siekėte?
Jei sakyčiau, kad viską pasiekiau, reiškia, per mažai siekiau. Visada lieka neišsipildžiusių svajonių.
2002–aisiais asistavau Algirdui Braziui „Alitos“ komandoje. LKL iškovojome bronzą, tai mano aukščiausias pasiekimas.
Septynis sezonus buvau Alytaus „Alitos“ ir „Alytaus“ komandų, žaidusių LKL, vyriausiuoju treneriu.
Su šiomis komandomis po kartą patekome į pusfinalį. Beje, „Alytaus“ komandoje tada rungtyniavo, berods, septyni alytiškiai. Tuo didžiuojuosi.
Nemažai medalių buvo moksleivių krepšinyje. Labiausiai įsiminė 2007 metų jaunių užimta antroji vieta ir, aišku, 2016 metais laimėtas Lietuvos jaunių čempionatas.
Tais pačiais metais buvau išrinktas Moksleivių krepšinio lygos geriausiu vaikinų treneriu.
Šiuo metu mano penki auklėtiniai rungtyniauja Įvairiose LKL komandose. Manau, tai neblogai.
2005-aisiais jums buvo patikėta vadovauti ir Lietuvos jaunučių, o 2007-aisiais jaunių (iki 18 m.) rinktinėms, kurios per Europos čempionate užėmė ketvirtąsias vietas. Ar aukštos vietos jums suteikė džiaugsmo, ar buvo didelis nusivylimas, jog nelaimėjote medalių?
Kai pralaimi paskutiniąsias rungtynes, visada kažkiek apmaudu. 2005-aisiais, kovojant dėl bronzos, pralaimėjome ispanams.
Likome ketvirti, tuo metu tai buvo aukščiausia vieta, kurią užėmė Lietuvos jaunimo rinktinė.
2007–aisiais paskutinėse sekundėse pralaimėjom latviams, buvo apmaudu.
Treniravote jaunimą ir suaugusius, su kuo dirbti sunkiau?
Žinoma, su suaugusiais. Ten žymiai didesnis matomumas, spaudimas iš visų pusių.
Vyrų krepšinio komandoje žymiai daugiau užkulisių, povandeninių srovių.
Koks Lietuvos treneris jus labiausiai imponuoja, kuris buvo jūsų idealas ir kurio pėdomis norėjote žengti?
Vienareikšmiškai Vladas Garastas. Tai mūsų krepšinio patriarchas. Vertinu Joną Kazlauską. Patiko ir dabar patinka, kaip dirba Antanas Sireika.
Dirbate Alytaus sporto ir rekreacijos centre krepšinio treneriu, ar esate patenkintas krepšinio padėtimi mieste, kodėl LKL prestižinė miesto komanda atsidūrė tarp autsaiderių. Jeigu vėl pradėtume vadovauti komandai, kokių pokyčių imtumės?
Jaunimo krepšinyje situacija gera. Yra rezultatai. Puikiai sutariame su Sporto ir rekreacijos centro administracija.
Kodėl vyrų komanda kelinti metai tarp autsaiderių,- klausimas ne man. Viena žinau: tai komandai niekada nevadovausiu.
Kokie dabar santykiai su išugdytais mokiniais, ar su jais susitinkate Alytuje?
Su tais, kurie liko krepšinyje, kontaktuojame. Susirašome, susiskambiname, susitinkame.
Prieš pora metų dešimties metų baigimo proga organizavome susitikimą. Smagu, kad vyrai rado savo vietą gyvenime.
Kartais treniruotėse su jauniais sulaukiame svečių. Buvę auklėtiniai prisijungia pasportuoti ir pakelia treniruotės lygį.
Esate didelis žūklės entuziastas, gaudote ne bet ką, tik – lydekas, kokiais laimikiais galite pasigirti? Gal turite ir daugiau pomėgių?
Laisvo laiko turiu. Keliuosi anksti. Iki treniruočių būna laiko spiningui užmesti. Žvejyboje kažkokių trofėjinių monstrų nepagavau.
Bet kelias lydekėles po 6 kg įkėliau į valtį. Pagautų vienetų skaičiumi negaliu skųstis. Žvejoju daugiausiai aplinkiniuose ežeruose.
Be žvejybos, mėgstame su žmona keliauti. Aplankome ir artimesnes, ir tolimesnes šalis.
Žiemą jau daug metų važiuojame į Alpes slidinėti. Gaila, bet šį sezoną, manau, teks praleisti. Stengsiuosi gyventi aktyviai.
* * *
Gražaus 60 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname šaunųjį mūsų krepšinio trenerį Sigitą Krukį, išugdžiusį daug puikių žaidėjų.
Ne skaičiai nulemia metus, o nuveikti darbai. Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių, tačiau gyvenimas eina pirmyn.
Linkime daug gražių akimirkų kasdienybėje, pergalių krepšinio aikštelėje.
Saugokite savo viltis ir svajones, kadangi jos padeda gyventi, saugokite ir pats save, nes mums esate reikalingas.
Alytaus miesto savivaldybės Sporto ir rekreacijos skyrius
