Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos žolės riedulio federacijos prezidentas Leonardas Čaikauskas džiaugiasi, kad jam prieš 20 metų į žolės riedulį vėl pavyko sugrąžinti trenerį Sergejų Gavrilovą, kuris šiandien, rugpjūčio 26 d., švenčia savo 70-metį.
Šiam darbščiam treneriui pavyko išugdyti dabartinius Lietuvos moterų ir vyrų rinktinių strategus Maksimą Tarasovą ir Artūrą Macijauską, šalies rinktinės žaidėjus Jaroslavą Suchockį, kuris tapo ir puikiu varžybų teisėju, Igorį Panfilovą, kitus žinomus žolės riedulio atstovus.
„Jubiliatas praėjo sudėtingą gyvenimo kelią. Studijuodamas Kūno kultūros institute jis žaidė ledo ritulį, tapo Lietuvos čempionu bei prizininku, įgijo ledo ritulio trenerio specialybę. Vilniuje jis dirbo šios sporto šakos treneriu, o susibūrus „Lelijos“ moterų žolės riedulio komandai, ją pradėjo treniruoti ir 1986-aisiais pelnė aukso medalius Lietuvos uždarų patalpų čempionate.
Tačiau 1991-1998 metais jis pasuko į verslą. Didelėmis pastangomis Sergejų pavyko prikalbinti vėl sugrįžti į žolės riedulį. Jis subūrė Vilniaus sporto žaidimų klubo „Žuvėdra“ vaikų komandą, kurią sudarė Šeškinės ir Pašilaičių paaugliai.
Metams bėgant, žaidėjai brendo, tobulėjo ir paliko gilų pėdsaką Lietuvos vyrų žolės riedulio istorijoje.
Šioje komandoje išaugo daug talentingų žaidėjų, kurie atstovavo Lietuvos įvairaus amžiaus rinktinėms.
Prieš penkerius metus Sergejui patikėjau treniruoti žolės riedulio klubo „Pietų meteoras“ jaunuosius sportininkus.
Komandoje žaidžia Justiniškių, Šeškinės ir Viršuliškių mikrorajonų mokiniai, kurie debiutavo Lietuvos vaikų lygoje, o dabar antrus metus dalyvauja Lietuvos vyrų čempionate.
Tai – pati jauniausia čempionato komanda, konkurencinga penkeriais-šešeriais metais vyresniems žaidėjams.
Sergejaus treniruojamas „Pietų meteoras“ nepriklauso jokiai sporto mokyklai, gyvena iš negausių rėmėjų, savivaldybės dotacijų, tėvų skirtų pinigų.
Komanda puoselėja fizinį aktyvumą, dalyvauja įvairaus amžiaus grupių varžybose, vasaros stovyklose.
Sergejus su šiauliete Donata Grigiene yra vieni geriausių Lietuvos vaikų žolės riedulio trenerių“, – pasakoja LŽRF prezidentas L. Čaikauskas.
Tai, kad S. Gavrilovas – buvęs ledo ritulininkas, išduoda tas faktas, jog per pratybas rankose jis laiko ne žolės riedulio, o ledo ritulio lazdą.
„Visi į tai atkreipia dėmesį. Tą lazdą man padovanojo pirmasis Dariaus Kasparaičio treneris Aleksejus Nikiforovas, kuris Rygoje atliko karinę tarnybą ir atstovavo „Dinamo“ komandai.
Padariau viską, kad jis tarnybą tęstų Lietuvoje ir atstovautų Vilniaus „Kuro aparatūrai“. Su Aleksejumi viename trejete žaidžiau trejus metus. Jis buvo ne tik geras žaidėjas, bet ir didelio meistriškumo treneris. Dabar Aleksejus jau 30 metų gyvena Niujorke ir treniruoja „Islanders“ jaunimo komandą. Džiaugiuosi, kad su Aleksejumi mano ryšiai nenutrūko iki šiol“, – pasakoja jubiliatas.
Sergejau, jums – jau 70 metų, bet esate energingas, žvalus, veržiatės į darbą.
Energijos tikrai nestokoju, turiu įdomių planų. Judėjimas – tai gyvenimas. Nuo 2000-ųjų treniruoju paauglius, darbas labai įdomus, yra kas veikti.
Kartu su savo bendrakursiu, Trakų Vokės „Erta“ treneriu Rimantu Čaikausku (aš baigiau ledo ritulio specialybę, o Rimantas – futbolo) noriu užsiauginti gerą 16-18 metų Vilniaus jaunimo rinktinę, kuri garbingai atstovautų Lietuvai tarptautinėje arenoje.
Bendras pratybas pradėsime nuo rugsėjo Vilniaus „Žemynos“ gimnazijos žolės riedulio stadione.
Su savo „Pietų meteoro“ komanda atskirai treniruosimės keturis kartus per savaitę, o kartu „Erta“ – porą kartų.
Per pastaruosius porą metų sėkmingai dalyvaujate Lietuvos vyrų čempionato B diviziono varžybose ir pelnote bronzos medalius. Auginate talentus?
Sunku pasakyti, talentingų žaidėjų tikrai auga. Jaunimą pirmiausiai nuteikiu psichologiškai, jog nereikia bijoti varžovų.
Visada reikalauju griežtos žaidybinės drausmės ir siekiu, kad vaikinai stengtųsi įgyvendinti numatytą taktinį planą.
Prieš kiekvienas rungtynes iš žaidėjų paimu mobiliuosius telefonus, kad jie kauptųsi rungtynėms, o nesiblaškytų po informacinę erdvę.
Sportininkams akcentuoju, kad telefonas – tai ne jų smegenys, aikštėje patiems reikia mąstyti.
Technika – tai Dievo duota, tačiau ją galima pašlifuoti, patobulinti. Telefonus auklėtiniams atiduodu po rungtynių, kai grįžtame į namus.
Mums didelė motyvacija – rimta konkurencija su šiaulietės Donatos Grigienės ir Rimanto Čaikausko vadovaujamomis komandomis.
Buvote puikus ledo ritulininkas, o ar žaidėte ir žolės riedulį?
Jo niekada gyvenime nežaidžiau, tik treniravau. 1979-aisiais Lietuvos sporto vadovai manęs paprašė iš ledo ritulininkų suburti žolės riedulio rinktinę, kuri dalyvautų SSRS tautų spartakiadoje tuomečiame Leningrade.
Iš Kauno „Atleto“, kurią treniravo mano dėstytojas Adolfas Mickus ir savo treniruojamų Vilniaus „Kuro aparatūros“ žaidėjų bei kelių kauniečių futbolininkų sulipdžiau žolės riedulio rinktinę.
Mums buvo surengta treniruočių stovykla, kurios metu kažkiek pasižaidėme ir spartakiadoje gana sėkmingai pasirodėme.
Užėmėme aštuntą vietą, o jeigu būtume buvę šešti, į namų būtume grįžę jau kaip SSRS sporto meistrai.
Žolės riedulys mane imponavo, tai labai graži ir visame pasaulyje populiari sporto šaka, kurią kultivuoja 160 šalių.
O kas jus sudomino ledo rituliu?
Baigiau Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokyklą, domėjausi ir ledo rituliu, kuris tuo metu Lietuvoje buvo itin populiarus.
Kone kiekviena namų valdyba turėjo savo komandą, Vilniuje buvo suburtos 24 ledo ritulio komandos.
Vienu metu žaidžiau ir futbolą, ir ledo ritulį ant ežerų. Ilgainiui centriniame „Žalgirio“ stadione buvo išlietas ledas, įrengtos ledo ritulio aikštelė.
1974–aisiais įstojau į Kūno kultūros institutą, atstovavau „Atleto“ komandai, buvau jos kapitonas, žaidžiau krašto puolėjo pozicijoje.
Tapome Lietuvos čempionais ir prizininkais. Atstovavau „Bangai“ SSRS čempionatuose.
1991-aisiais buvo suburta Lietuvos veteranų rinktinė, kurioje buvo visi kauniečiai ir tik aš vienas vilnietis.
Elektrėnuose dalyvavome Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Teko žaisti su mūsų komandomis bei Kanados lietuviais.
Aikštelėje pasižymėjau greičiu, komandos draugai mane praminė lėktuvu.
Nors dabar treniruoju žolės riedulininkus, tačiau galiu išbėgti ir į ledo ritulio aikštelę. Žaidimo įgūdžiai išliko.
Kiek dabar treniruojate žolės riedulininkų?
Apie 30 vaikų ir paauglių. Vienam juos ugdyti yra gana sunku psichologiškai.
Mūsų komandos lyderiai – 15-metis Mikas Verikas ir 14-metis komandos kapitonas Eldaras Apletinas.
Savo auklėtinius stengiuosi ugdyti įvairiapusiškus, kad jie viskuo domėtųsi, griežtai laikytųsi drausmės ir tvarkos.
Palaikau glaudžius ryšius su žaidėjų tėvais, stengiuosi žinoti, kas vyksta jų šeimose. Visa tai – kompleksinis darbas.
Labai džiaugiuosi, kad klubui padeda Lietuvos žolės riedulio federacija ir jos prezidentas Leonardas Čaikauskas, rėmėjai, žaidėjų tėvai.
Prieš pusantro mėnesio miesto savivaldybė pagal projektą mums skyrė 800 eurų ir Širvintose 15 vaikų surengėme treniruočių stovyklą.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
* * *
Sveikiname!
Garbingo 70 metų jubiliejaus proga nuoširdžiai sveikiname nesenstantį mūsų vaikų trenerį
Sergejų Gavrilovą.
Linkime niekada nepritrūkti ryžto, veržlumo siekiant užsibrėžtų tikslų, nesustoti ties tuo, ką jau pasiekėte.
Ir toliau su tokia pat didele sėkme ir entuziazmu ugdykite pamainą įvairioms Lietuvos žolės rinktinėms.
Lietuvos žolės riedulio federacija
