Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Janas Bakulo, vaikystėje paragavęs vandensvydžio, net buvo metęs šios sporto šakos treniruotes. Į baseiną jį grąžino treneris. Ir nuo tada Lietuvos sportininko kelyje netrūksta pergalių, titulų, įvarčių, kvietimo į stiprius užsienio klubus.
Pastaruoju metu daugkartinis Lietuvos čempionas ir šalies rinktinės žaidėjas atstovauja Vokietijos elito lygoje rungtyniaujančiam Duisburgo ASC klubui. Šiemet jam patikėtos komandos kapitono pareigos.
Iš viso 29-erių Janas Bakulo per karjerą žaidė šešiuose skirtinguose klubuose ir visą laiką (nuo aštuntos klasės iki dabar) jo sportinė kepuraitė paženklinta 12–uoju numeriu.
Save Janas vadina Lietuvos patriotu ir nori mūsų šalies vandensvydį parodyti pasauliui.
Kada pradėjote žaisti vandensvydį?, – paklausėme J. Bakulo
Nuo aštuonerių ar devynerių metų. Gyvenau Rūkainiuose, žaisti vandensvydį pakvietė treneris Liudas Putrimas, kuris mokykloje dirbo kūno kultūros mokytoju.
Mokykloje jis surado daug vaikų, norinčių žaisti vandensvydį. Vėliau mano treneriu tapo Nerijus Papaurėlis.
Treniravausi su jo vadovaujama pajėgia Vilniaus „Baltic Amadeus“ komanda. Atstovavau šiai ekipai, pasiekiau savo pirmąsias pergales.
Tačiau ilgainiui man vandensvydis atsibodo ir porą mėnesių nelankiau pratybų. Į baseiną sugrąžino treneris.
Tapau Vilniaus čempionu. Kaip vaikui, tai buvo ypač svarbi pergalė, be galo džiaugiausi medaliu, taure. Dabar jau nesuskaičiuoju, kiek turiu tų apdovanojimų.
Kada pajutote, kad vandensvydis – jūsų sporto šaka?
Kada pradėjome laimėti visas įmanomas Lietuvos vandensvydžio varžybas, kai gaudavau įvairius geriausio žaidėjo prizus, kai manimi pradėjo domėtis užsienio klubai. Tada ir supratau, kad vandensvydis – tikrasis mano pašaukimas.
Per savo karjerą susipažinote su Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos vandensvydžio mokyklomis, kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
Skiriasi trenerių darbu. Aš žaisti išmokau Lietuvoje, už tai esu labai dėkingas Nerijui Papaurėliui, bet patobulėjau užsienyje, nes turėjau daugiau pasirinkimo tarp vis kitų trenerių.
Kiekvienas jų mane mokė kažko naujo, Išgirsdavau daugiau kritikos ir, be abejo, tobulinau save.
Vieni treneriai moka dirbti su vaikais, o kiti – su suaugusiais. Taip yra visur ir kiekvienoje sporto šakoje. Gi Lietuvoje vienas treneris dirba su visais – ir su vaikais, ir su suaugusiais. Be to, vyrų komandai reikalingi mažiausiai trys treneriai. Skirtumą pajaučiau, žaisdamas Vokietijoje, nes ten turėjome trenerius viskam: fiziniam pasirengimui, plaukimui, žaidimo taktikai.
Pasižymite itin geru plaukimu. Gal lankėte plaukimo pratybas?
Plaukimui ypač didelis dėmesys buvo skiriamas Vokietijoje. Kiekvieną dieną nuplaukdavome kone po 10 km. Buvome vienintelė bundeslygos komanda (Hanoverio „White Sharks“), kurios žaidėjai tiek daug plaukdavo.
Per kai kurias treniruotes gal netgi mažiau dirbdavome su kamuoliais, daugiausiai plaukiodavome.
Vandensvydininkams gerai plaukti ypač svarbu, greitis daug ką lemia. Labai svarbu ir gerai pasirengti kiekvienoms rungtynėms. Gali būti negreitas, tačiau būtinai turi būti gerai pasirengęs, nes gali palūžti jau po pirmo kėlinio.
Vokietijoje žaidėte jau nuo 16 metų, kaip ten patekote?
Kaip jau minėjau, manimi pradėjo domėtis kiti klubai, nes kai žaisdavome užsienyje, buvau vienas ryškiausių mūsų komandos žaidėjų.
Vieną dieną ir gavau pasiūlymą išbandyti savo jėgas Vokietijoje – Hildesheimo „Hellas 1899“ komandoje.
Esu vaikų, gimusių 1991–aisiais, 2008 metų Vokietijos čempionas, turiu aukso medalį. Man tai – gana svarbus titulas. 2007 m. tapau ir vicečempionu žaisdamas su vyresnių, 1990 m. gimusių vandensvydininkų, komanda. Pastarųjų varžybų finalas man susiklostė nesėkmingai: buvo praskeltas antakis ir teisėjai neleido žaisti.
Papasakokite, kokiems vėliau Lenkijos ir Vokietijos klubams atstovavote ir kaip sekėsi, gal turite jų čempionatų medalių?
2010-2011-aisiais žaidžiau Varšuvos UKPW 44 (dabartinė Varšuvos „Legia“) ir Lenkijos čempionate laimėjau bronzos medalį. Buvau pripažintas rezultatyviausiu lygos žaidėju (67 įvarčiai).
2011-2014 metais atstovavau Hanoverio „White Sharks“ vyrų komandai ir aukščiausioje Vokietijos bundeslygoje užėmėme penktąją vietą.
Po to čempionato norėjosi pailsėti, pakeisti aplinką ir, gavęs lenkų pasiūlymą, išvažiavau žaisti į Lenkiją. 2014-2015–aisiais atstovavau Varšuvos „Legia“, vėl škovojome bronzos medalius.
Buvau rezultatyviausias lygos žaidėjas (82 įvarčiai). Tačiau mūsų pagrindinis tikslas buvo aukso medaliai.
Nuo 2015-ųjų iki šiol žaidžiu Duisburgo ASC komandoje ir 2015-aisiais tapau Vokietijos vicečempionu, priekin praleidome tik Berlyno „Spandau 04“ komanda. Visais kitais metais tekdavo dalintis trečiąja vieta.
Artėjant 2013 metų Europos čempionato atrankos varžyboms, gavote pakvietimą atstovauti Lenkijai, bet nesutikote ir žaidėte savo šalies rinktinėje. Esate Lietuvos patriotas?
Nenorėjau atstovauti Lenkijos rinktinei. Esu Lietuvos patriotas, visada norėjau mūsų vandensvydį parodyti pasauliui ir pakeisti Lietuvos vandensvydžio istoriją šalyje, kurioje gimiau ir su savo „Baltic Amadeus“ komanda užaugau.
2015-aisiais per Lietuvos čempionato finalinį turnyrą Elektrėnuose buvote ryškiausias žaidėjas, vandenyje darėte viską, ką tik norėjote. Ar įdomu?
Čempionate nebuvo sunku žaisti, nesistengiau 100 proc. atiduoti visų jėgų. Čempionato lygis ne tas. Įvarčių galėjau pasiekti žymiau daugiau.
Treneris Nerijus Papaurėlis paprašė manęs atvykti į pirmo turo varžybas, o po to – ir į antro.
Tuo metu žaidžiau Lenkijoje, buvau labai užimtas, turėjau vos penkis laisvus savaitgalius.
Nors žaidžiu svetur, tačiau visada padedu savajai „Baltic Amadeus“ komandai, važiuoju žaisti su Lietuvos rinktine. Mano grafikas ypač įtemptas.
Ar save laikote vandensvydžio profesionalu?
Manau, kad save drąsiai galiu vadinti profesionalu. Gyvenu iš vandensvydžio, tačiau Lenkijoje 2014 metais, atstovaudamas Varšuvos „Legia“ komandai, daug neuždirbau.
Jaučiu savo kainą, todėl klubams diktuoju savo sąlygas. Profesionaliai treniravausi ir dabar treniruojuosi Vokietijoje, pratybos vyksta dukart per dieną, be to, daug dirbame svarmenų salėje ir stiprėjame fiziškai.
Trylika treniruočių per savaitę – pakankamas krūvis. Kiekvieną savaitgalį – rungtynės. Lenkijoje treniravomės penkis kartus per savaitę ir tris kartus praleisdavome treniruoklių salėje.
Jau penktus metus žaidžiate Duisburgo ASC klube. Kaip sekasi? Ar irgi esate rezultatyviausias komandos, o gal visos bundeslygos žaidėjas? Kokias sąlygas jums suteikė klubas, kaip ilgai jame galvojate žaisti?
Klubas turi savo baseiną po atviru dangumi. Man sudarytos visos sąlygos, kad galėčiau visu 100 procentų atsiduoti šiam sportui.
Šis klubas man patinka tuo, kad priėmė kaip į savo šeimą. Į čia atvykau žaisti 2015 metais ir iš karto tapome Vokietijos vicečempionais bei užėmėme antrą vietą taurės varžybose.
Taurės varžybose antras buvau ir 2018 metais Tai, turbūt, mano svariausi pasiekimai, nes Vokietijos lyga yra labai stipri. Su Duisburgo ASC žaidėme ir Čempionų lygoje, tiesa, ne visai sėkmingai, nes buvo per trumpas pasirengimas.
Šiame klube kasmet būnu vienu rezultatyviausių komandos žaidėjų. Dalinausi 1-3 vietas pagal pelnytus įvarčius su komandos nariais Julianu Realu, Pauliu Schülleriu ir Denisu Eidneriu.
2019 metais komanda panoro, jog tapčiau jos kapitonu. Be abejo, sutikau negalvodamas. Manau, dar pora metu pažaisiu ir galvosiu jau apie karjeros pabaigą.
Laisvai kalbate vokiškai, o gal tenka su savimi nešiotis žodyną?
Vokiškai laisvai kalbu jau seniai. Mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, po to ją patobulinau Vokietijoje. Šiuo metu kalbu 5 kalbomis.
Ar nėra sunku po treniruočių ir varžybų Vokietijoje padėti Lietuvos rinktinei ir per trumpą laiką priprasti prie jos žaidimo?
Sunku būna tik tada, kai būna mažai treniruočių stovyklų, nes kuo ilgesnė pauze tuo sunkiau.
Su Lietuvos rinktine žaidžiu jau apie 14 metų, todėl visus pažįstu ir žinau, kaip kas žaidžia. Mano bendraamžiu liko tik porą.
Be abejo, komanda visada atnaujinama, bet nauji žaidėjai turi prie manęs priprasti, o ne aš prie jų.
Ar tikite, kad kada nors Lietuvos vandensvydžio rinktinė pateks į Europos finalinį turnyrą, olimpines žaidynes ir išsipildys jūsų svajonė tapti olimpiečiu?
Praktiškai nėra galimybių patekti ir į pasaulio čempionatą. Jeigu Lietuvoje vandensvydis būtų sporto šaka Nr. 1 ir jam būtų skirtas didesnis dėmesys, po keliasdešimt metų gal ir būtų galima tikėtis kažkokių pragiedrulių, bet šiuo metu mums trūksta netgi baseinų Vilniuje.
Ko reikia, kad Lietuvos vandensvydis būtų kitoks?
Pirmiausiai trūksta baseinų, daugiau dėmesio vandensvydžiui, kitoks turi būti finansavimas.
Vilniuje galėjome treniruotis tik vėlai vakarais. Vandensvydis Lietuvoje nėra masiškas, iš 10 žmonių nesubursi geros komandos. Kažką atrinkti būtų galima iš 100 sportininkų.
Esate vienas tų, kuris pretenduotų į visų laikų geriausio Lietuvos vandensvydininko titulą.
Savęs nenoriu vertinti, esu paprastas žmogus. Jeigu kiti mane vertina, vadinasi, pripažįsta.
Kaip pavyksta pasiekti tiek daug įvarčių, koks esate vandenyje, apibūdinkite save?
Pradėsiu nuo to, kad karjeroje turėjau daug trenerių ir dauguma jų sakė, jog esu komandinis žaidėjas, o ne savanaudis.
Vandenyje esu greitas ir gerai fiziškai pasirengęs. Vandensvydyje fizinis pasirengimas yra labai svarbus. Na, ir turbūt taikliai mėtau.
Kiek metų dar galvojate žaisti?
Manau, kad iki 35-erių. Tačiau profesionalųjį sportą tikrai baigsiu anksčiau, visada juk nebūsi geriausias.
Dar aktyviai žaisiu, o po to žiūrėsiu. Vėliau dalyvausiu įvairiuose mėgėjų turnyruose.
Kai baigsite aktyvųjį sportą, ar nenorėtumėte dirbti treneriu?
Varšuvoje baigiau sporto universitetą, įsigijau trenerio-kūno kultūros mokytojo specialybę. Vienerius metus vaikščiojau į paskaitas, o po to perėjau į nuotolines studijas.
Kitoks tapo finansavimas, reikėjo daugiau mokėti. Studijas baigiau 2013 metais, žaisdamas Vokietijoje. Jeigu reikėdavo, atskrisdavau porai dienų į Varšuvos universitetą, išlaikydavau egzaminus ir vėl išskrisdavau.
Savo gyvenimo nenoriu sieti su trenerio darbu arba kūno kultūra. Nepatiktų mokyti vaikus, nebent galėčiau padėti treneriui ir būti jo asistentu.
Žinau, kad galiu daryti kažką kita, turiu daug įvairiausių planų, susietų su verslu. Tačiau pirmiausiai tam reikėtų pasitaupyti pinigų.
Esate nevedęs, Į kurias merginas žvalgotės: lietuvaites, lenkaites ar vokietaites?
Man, turbūt, nėra svarbu, kokios kilmės yra mano antroji pusė. Svarbu tai, kad vienas kitą suprantame ir turime bendrų požiūrių į gyvenimą.
Ar savo tolesnį gyvenimą galvojate susieti su kuria nors užsienio šalimi?
Kol kas žadu likti Vokietijoje, nes planuoju, gal netgi 2021-aisiais, įkurti savo logistikos įmonę. Kada nors tikiuosi grįžti į Lietuvą, bet net neįsivaizduoju kada.
