Nedaug įvairiausiose sporto šakose tėvynę garsinančių lietuvių gali pasigirti esantys daugkartiniai ne tik mūsų šalies, bet ir Europos, ir net pasaulio čempionai. Viena jų – Šilutėje gyvenanti rankų lenkimo sporto atstovė Eglė Vaitkutė.
Viešojo saugumo tarnyboje dirbanti atletė teigė, jog jėgas rankų lenkimo treniruotėse pirmą kartą pasitikrino paauglystėje, būdama 13-14 metų amžiaus.
„Sportavau nuo mažumės: išbandžiau lengvosios atletikos, krepšinio, savigynos treniruotes. Mane pastebėjo tuometinis kūno kultūros mokytojas, o jis gerai sutarė su rankų lenkimo treneriu Aleksandru Pancerovu, kuris treniruotėms kaip tik ieškojo moksleivių. Mokytojas pasiūlė ir treneris pakvietė mane į sporto salę.
Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, jog rankų lenkimas tai – daug jėgų nereikalaujanti ir gana įdomi sporto šaka, juolab, kad pirmoje treniruotėje pabandžiau lenkti rankomis su trenerio sūnumi ir gavau komplimentą dėl savo jėgos. Padarė įspūdį, jog mane giria jau pirmoje treniruotėje“, – prisiminė E. Vaikutė.
„Pirmuosius metus į treniruotes rimtai nežiūrėjau ir apie jokias varžybas net minčių nebuvo. Labiau ėjau pabendrauti su kitais vaikais, – prisipažino Eglė. – Prabėgo mokslo metai, vasaros atostogos, ir reikėjo grįžti į treniruotes, o aš nenuėjau. Paskambino treneris, paklausė kodėl nebelankau ir pasiūlė sudalyvauti po kelių mėnesių vyksiančiame Lietuvos jaunių čempionate. Sutikau, o aš esu žodžio žmogus, jei pasakiau, kad taip bus, reiškia taip ir bus“.
Užsispyrimo vaisiai – trofėjai jau pirmosiose varžybose.
„Pradėjau treniruotes lankyti sąžiningai, nei vienos iš jų nepraleidau ir varžybose laimėjau antrą vietą. Iš vienos pusės tai sukėlė sportinį pyktį, iš kitos pusės nuliūdau, kad neiškovojau pirmos. Užsibrėžiau tikslą būti pirma ir man to užteko – kitais metais man jau viskas pavyko. Vėliau rezultatai po truputį gerėjo, o pripratus prie rutinos bei režimo sportas tapo įpročiu”, – pasakojo sportininkė.
E. Vaitkutė mano, jog jos pasirinktoje sporto šakoje labiausiai žavi kova ir nenuspėjamumas: „Rungties metu nežinai kaip viskas baigsis. Jos metu negalima savęs nei nuvertinti, nei pervertinti. Rankų lenkimas nėra tokia paprasta sporto šaka, kartais iš priešininkų galima sulaukti netikėtų siurprizų. Reikia būti pasiruošus viskam. Kova tuo ir žavi, nes nežinai, kokią gi taktiką pasirinks varžovas“.
Atletė mano, jog blogiausios, beveik du dešimtmečius trunkančios rankų lenkikės karjeros metu įgytos patirtys, yra tos, kurios susijusios su patirtomis traumomis. Tiesa, jų gerokai daugiau pasitaikydavo tik pradėjus sportuoti: „Dažniausiai, kai veda jaunatviškas maksimalizmas, atrodo, kad kuo daugiau treniruosiesi, tuo bus geriau. Bet su patirtimi ateina supratimas, kad ne visada daugiau yra geriau. Dabar jau ir mąstymas pasikeitė, ir treniruotės kitokios, tačiau smulkių patempimų ar nedidelių traumų kartais pasitaiko“.
Laimėjimų daug, tačiau įsimintiniausio, pasak sportininkės, nėra.
„Jei atvirai, visos pergalės man yra labai svarbios, vienos išskirti nelabai galėčiau. Rankų lenkime mažesnėse svorio kategorijose veidai keičiasi dažniau, o didesnėse dažniausiai nesikeičia. Todėl Lietuvoje užimti pirmą vietą dabar jau yra paprasčiau, nebeslegia įtampa – varžovai yra žinomi, – sakė E. Vaitkutė. – Tarptautinėse varžybose kiekviena pergalė yra sunkiai iškovota. Įdėti visas pastangas ir susikoncentruoti reikia 100 procentų“.
Savo medalių kraitį Eglė galės dar padidinti šią savaitę Vilniuje vykstančiame Europos rankų lenkimo čempionate, kuriame spalio 30-31 dienomis lietuvė susirungs su geriausiais senojo žemyno sportininkais.
Sportas.info
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
