Ilgamečiam Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) prezidentui Rimgaudui Balaišai birželio 13 dieną sukanka 70 metų.
Legendinės Lietuvos stalo tenisininkės ir trenerės Bronės Balaišienės sūnus, džiaugęsis mamos ir savo ketveriais metais vyresnės sesers Laimos įspūdingomis pergalėmis, dabar su nostalgija ištaria, kad jų šeimos stalo teniso tradicijos jau nebetęsiamos.
Sulaukėte gražaus jubiliejaus, koks jausmas apima, kai septyni dešimčiai jau praeityje?
Jaučiuosi gerai, bet laikas bėga, reikia į pasą pasižiūrėti. 2017–aisiais po 23 metų pertraukos LSTA vairą nutariau perleisti jaunimui.
Dabar asociacijoje aš – garbės prezidentas. Jeigu dabartinei LSTA vadovybei reikalinga pagalba, neatsisakau padėti.
Iki 2020 metų Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete dvi kadencijas buvau LTOK revizinės komisijos narys ir LTOK Vykdomojo komiteto narys, iždininkas.
Pastaraisiais metais turėjau verslą – viešbutį Senamiestyje, bet 2021-aisiais jį pardaviau.
Dabar esu senjoras, gyvenu savo malonumui. Dažniau galiu matytis su savo penkerių metukų anūke Eglute, sūnaus Lauro dukra, nes anksčiau tam pritrūkdavau laiko.
Rūpinuosi savo sveikata, vieną kitą kartą per savaitę dar pažaidžiu stalo tenisą „Sostinės tauro“ sporto mokykloje ir jos filiale.
Gyvenu M. K. Čiurlionio gatvėje prie Vingio parko, todėl nemažu pomėgiu tapo šiaurietiškasis vaikščiojimas su lazdomis, kaskart nueinu apie 5 kilometrus.
Daug teigiamų emocijų patiriu savo sodyboje, kurią įsigijau 1997 metais. Mano sklypo ribas skalauja Juodieji Lakajai ir miške prie tvoros auga baravykai.
Ir toliau žaviuosi žvejyba. Kasmet su draugais važiuoju į Norvegijos šiaurę kokiai savaitei pažvejoti.
Po ketverių-penkerių metų pertraukos šiemet ten buvau jau 16 kartą. Užkibo 15 kg sverianti menkė. Pati didžiausia mano sugauta žuvis – 20 kg menkė.
Žvejoju nuo vaikystės, mano kaimynas pavasarį nusivesdavo pažvejoti prie Neries, kur Vilnelė įteka į Nerį. Nubrisdavome į salą ir ten gaudydavome žiobrius.
Per savo karjerą net 11 kartų tapote Lietuvos čempionu, prisiminkite tą laikotarpį?
Aštuonis kartus tapau komandinių varžybų čempionu: iš pradžių atstovavau Vilniaus inžineriniam statybos institutui, o po to Vilniaus „Elektronui“.
Pelniau tris Lietuvos čempiono aukso medalius dvejetų varžybose: du kartus – vyrų dvejetų ir vieną – mišrių dvejetų.
Asmeninėse varžybose dukart buvau trečias.
Beje, praėjusiais metais mano vadovaujama Bronės Balaišienės komanda, kurios savininkas esu, tapo Lietuvos aukščiausiosios lygos čempione.
Legendinė stalo tenisininkė ir trenerė buvo jūsų mama Bronė Vitartaitė-Balaišienė, kuri per Lietuvos čempionatus iškovojo net 27 aukso medalius (1939-1957 m.) ir šešis kartus (1953-1957 m.) tapo SSRS čempione. O kada jūs pradėjote žaisti stalo tenisą?
Iš pasakojimų žinau, kad mama vežimėlyje mane vežiodavosi ne tik į treniruotes, stovyklas, bet, dar nė metukų nesulaukusį, netgi į SSRS čempionatą Maskvoje.
Pasūpuodavo vežimėlyje, aš ramiai užmigdavau, o ji eidavo žaisti. Man išvydus šį pasaulį, ji dar tapo triskart dvejetų ir triskart vieneto SSRS čempione.
Prisimenu, dar būdamas mažuliukas per vienas varžybas vienoje lovoje netgi miegojau su dabar jau šviesaus atminimo Aldona Kondrotaite-Skaruliene, nes man nebuvo atskiros lovos.
Mama visą laiką būdavo su dukra Laima, kuri vienuolikos metų tapo jauniausia SSRS sporto meistre tarp visų sporto šakų atstovų, o keturiolikos pirmą sykį – SSRS suaugusiųjų čempione.
Abejų nematydavau ištisomis vasaromis, o aš su tėvu, jau šviesaus atminimo Leonu Balaiša likdavome namie ir tik mama karts nuo karto mane pasiimdavo su savimi.
Man dar teko žaisti su „geležiniu gydytoju“ Algimantu Saunoriu ir Rimu Paškevičiumi, kurie pirmieji iš mūsų stalo tenisininkų 1960 metais Zagrebe tapo Europos vyrų dvejetų vicečempionais.
Tuo metu Lietuvos stalo tenisininkų lygis buvo labai aukštas. 1958 metais SSRS vyrų rinktinę sudarė tik Lietuvos žaidėjai A. Saunoris, R. Paškevičius ir Adolfas Zablockis.
Kadangi Lietuvos stalo tenisininkų meistriškumas buvo labai aukštas, tikriausiai laimėti medalius per šalies čempionatus buvo sudėtinga?
Lietuvos stalo tenisininkai per SSRS čempionatus pelnė daugybę medalių, vien tik auksinių laimikių vienetų žaidime daugiau nei 40.
Esame laimėję SSRS tautų spartakiadą. Iš viso pelnėme apie 120 įvairių spalvų medalių. Kaip vienai sporto šakai, tai milžiniškas skaičius.
Vienais metais Algimantas Saunoris per SSRS čempionatą, pralaimėjęs finalinį susitikimą ir pelnęs „tik“ sidabrą, grįždamas traukiniu į namus, atidarė langą ir išmetą tą medalį. Sidabro gydytojas nevertino, jam buvo per prastas tas apdovanojimas.
Įskaitant ir vyrų dvejetus, per SSRS čempionatus Algimantas buvo laimėjęs net 13 aukso medalių: 6 vieneto ir 7 dvejetų.
Stalo tenisą žaidžiau iki 36-erių. Kartais atstovaudavau Lietuvos rinktinei, o kartais ne. Buvau aštuntuko žaidėjas, bet komandai atstovaudavo trys žaidėjai.
Vėliau iš Armėnijos į Lietuvą dar atvažiavo Eduardas Zacharianas, kuris už mane buvo ryškiai stipresnis.
Žaidžiau savo malonumui ir prieš nepriklausomybės paskelbimą 1989-aisiais baigiau savo karjerą.
Užaugote su karta, kuri garsino Lietuvą. Tad prisiminimai liko gražūs?
Tai buvo gražus mano gyvenimo tarpsnis. Prisimenu, kai į Lietuvą pirmą kartą, berods, 1962-aisiais atvažiavo pasaulio stalo teniso lyderė Kinijos rinktinė, Kauno halė buvo pilnutėlė žiūrovų.
Pilnutėlė halė buvo ir per SSRS čempionatą, kai sesuo Laima tapo čempione.
Žmonės ėjo žiūrėti, kaip 16-metė mergaitė kausis su maskviete Zoja Rudnova.
Puikiai prisimenu ir dabar jau nugriautą Vilniaus „Žalgirio“ sporto salę, kuri buvo prie draugijos stadiono.
Ten vykdavo visi Lietuvos čempionatai, į kuriuos mane, mažylį, atsivesdavo mama.
Ten buvo žaidžiami ir tarptautiniai susitikimai su Korėjos, Vietnamo rinktinėmis. Toje salėje pradėjau ir teisėjauti.
Ar tą „Žalgirio“ sporto salę būtų galima vadinti tuomete stalo tenisininkų meka?
Viena pirmųjų mūsų sporto bazių buvo sovietmečiu uždarytoje Dominikonų bažnyčioje.
Mano mamai susitarus, patalpos buvo išvalytos, buvo pastatyti stalai ir prie jų treniravomės.
Mama savo kabinetą įsikūrė šventoriuje. Čia buvo pastatytas ir vienas stalas, o kiti – kitur.
Žiemą spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, ateidavome su pirštinėmis, storais megztiniais ir tik tada budėtoja anglimis pradėdavo kūrenti porą pečių.
Patalpa įšildavo po valandos kitos ir tada nusiimdavome pirštines, sportinius kostiumus pakeisdavo trumpa apranga.
Tokiomis sudėtingomis sąlygomis treniravosi Algimantas Saunoris, Albinas Čepaitis, Rimas Žemelis.
Vėliau šioje salėje pasirodė nauja karta: Romas Miknevičius, Nijolė Ramanauskaitė (vėliau Kurdzikauskienė), Aldona Kondrotaitė-Skarulienė, Vytautas Vaidžiulis, Nijolė Baronaitė, Borisas Jurkaitis, kiti.
Šiose patalpose užaugo mano sesuo Laima, joje treniravausi ir aš. Čia kamuoliukai tauškėjo, berods, iki 1965-ųjų, o po to iš bažnyčios buvome išprašyti.
Treniravomės ir buvusiuose Profsąjungų rūmuose ant Tauro kalno, prie Muzikos technikumo esančioje salėje.
Kai 1972 metais buvo pastatyti Sporto rūmai, iš pradžių sale per pusę dalinomės su boksininkais, o po poros metų salė buvo atiduota mums ir treniravomės prie 12 stalų.
Ten tenisininkus iki savo mirties 1983 metais ugdė ir neišsenkančios energijos mano mama, kol, būdama 62-ejų, iškeliavo į Anapilį.
Kaip dabar gyvena jūsų sesuo Laima Balaišytė?
Laima buvo tikras stalo teniso vunderkindas, ji dominuoti pradėjo nuo 14 metų. Ypač atkaklios ir įdomios buvo jos dvikovos su maskviete Zoja Rudnova.
Šešerius metus iš eilės jos pasikeisdamos tapdavo SSRS čempionėmis. Nuo 1963 metų, atstovaudama SSRS rinktinei, sesuo dalyvavo keturiuose pasaulio čempionatuose ir 1969 metais tapo pasaulio komandinių varžybų čempione.
Tai – pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos stalo tenisininkė, pelniusi pasaulio čempionės titulą.
Laimai dabar – 74-eri. Jos vyras – garsusis rusų stalo tenisininkas Anatolijus Amelinas. Abu atstovavo SSRS rinktinei, važinėjo po platųjį pasaulį, pamilo vienas kitą.
Pirmasis smūgis buvo tėvams, kad ji, 19-metė ir be tėvų palaiminimo išvažiavo gyventi į Maskvą.
Laima dar galėjo 10 metų žaisti, tačiau gimė vienas vaikas, antras, trečias, ir viskas.
Labai gaila, kad 23-ejų ji baigė savo karjerą. Pavyzdžiui, Rūta Garkauskaitė-Paškauskienė tai padarė šiemet, būdama 45-erių.
Praėjusiais metais Rūta dar žaidė Italijoje. Viena 60 metų kinė atstovauja Liuksemburgui, dalyvauja olimpinėse žaidynėse ir pasaulio reitinge yra 50-uke.
Laima Maskvoje ilgai dirbo administratore didelėje prancūzų kirpykloje, iki šių dienų labai mėgsta šunis ir juos augina, be jų negali gyventi.
Prieš 20 metų ji su šeima Kryme nusipirko butą, bet, kol abu dirbo ir turėjo mažai laiko, ten retai lankydavosi.
Dabar jau šešerius metus sesuo su šeima Kryme yra dažni svečiai, praleidžia visas vasaras ir rudenį grįžta į Maskvą. Prasidėjus pandemijai šeima Kryme praleido porą metų.
Laimos vaikai Kristina, Loreta ir Andrius gyvena Maskvoje, jie visi turėjo lietuviškus pasus.
Kristina penkerius metus augo pas mano mamą, lankė S. Nėries mokyklą, be jokio akcento šneka lietuviškai.
Vienu metu galvojau, kad Laima su vyru grįš gyventi į Lietuvą ir dirbs trenere. Tačiau taip neatsitiko.
Sesers vaikai jau sukūrė šeimas, augina savo atžalas. Loretos dukra Gabrielė Amelina irgi žaidė stalo tenisą, per Rusijos jaunučių čempionatą užėmė penktą vietą.
Ji porą metų treniravosi ir Vilniuje pas Jolantą Prūsienę, tapo Lietuvos jaunių čempione, atstovavo Lietuvai Europos jaunučių čempionate ir pateko į dešimtuką.
Tačiau Gabrielė Lietuvoje ilgiau neužsibuvo – grįžo į namus Maskvoje ir metė žaisti.
Dabar iš Balaišų giminės niekas nežaidžia stalo teniso, labai gaila, bet gražios mūsų šeimos tradicijos netęsiamos.
Laimos vyras Anatolijus Amelinas daug metų buvo „Gazprom“ sporto bazės direktorius, su oligarchais žaisdavo lauko tenisą ir juos treniruodavo.
Toje bazėje buvo ir stalo teniso salė, jis treniravo savo dukrą Gabrielę.
Kaip klostėsi jūsų gyvenimas, kai baigėte tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą?
Institutą baigiau 1974 metais ir aštuonerius metus dirbau pagal specialybę inžinieriumi. Tačiau mama prikalbino grįžti prie sporto ir vadovauti „Žalgirio“ draugijos sporto mokyklai.
Ta sporto mokykla kultivavo tik dvi sporto šakas – lauko ir stalo teniso. Direktoriumi dirbau 1983-1990 metais iki pat nepriklausomybės paskelbimo.
Po to išėjau į verslą. 1992 metais buvau išrinktas į Lietuvos stalo teniso asociacijos Vykdomąjį komitetą.
Kadangi mokėjau anglų kalbą (baigiau S. Nėries vidurinę mokyklą su sustiprinta anglų kalba), tai asociacijoje buvau atsakingas už tarptautinius ryšius.
Kai 1994-aisiais Vidmantas Žiemelis po pusės kadencijos atsisakė LSTA prezidento pareigų, kaip jaunas verslininkas ir žinantis stalo tenisą, tais pačiais metais buvau išrinktas asociacijos prezidentu.
Labai sėkminga buvo jūsų LSTA prezidento karjera, vadovavote beveik šešias kadencijas, net 23 metus.Pradžia buvo labai sunku. Nebuvo pinigų išvažiuoti į varžybas. Dar būdamas LSTA Vykdomojo komitetu nariu, daug metų, gal iki 2000-ųjų, pats paremdavau.
Pasirašėme sutartį su japonų įmone „Butterfly“. Kasmet pradėjome gauti gumų, rakečių, stalų, sportinės aprangos, mūsų žaidėjai pasipuošdavo, vykdami į pasaulio ir Europos čempionatus.
Įkūrėme Stalo teniso paramos fondą, per metus surinkdavome po 50-60 tūkst. litų.
Pinigai buvo skirti mūsų jauniesiems sportininkams, kuriems buvo didelė motyvacija kelti meistriškumą.
Talentingi mūsų sportininkai dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, treniruočių stovyklose. Fondas gyvavo 10 metų.
Rūtai Garkauskaitei-Paškauskienei kartu su Artūru Orlovu suradome klubą Čekijoje ir prikalbinome Rūtos mamą, kad savo 16-metę dukrą išleistų iš Lietuvos.
Po vienerių metų ją pastebėjo vokiečiai ir pasikvietė į Berlyną, kur Rūta žaidė Bundeslygoje ir pradėjo savo solidžią karjerą.
Man vadovaujant, laimėjome 17 Europos čempionato medalių, tarp jų 7 aukso.
Kai 2017 metais atsisakiau LSTA prezidento pareigų, Rūta po metų dar pelnė Europos čempionato bronzos medalį mišrų dvejetų turnyre su ilgamečiu partneriu serbu Aleksandru Karakaševičiumi.
Taigi, per Europos čempionatus laimėti 18 medalių. 1995 metais Lietuvos stalo tenisininkės per pasaulio čempionatą komandinėse varžybose Kinijoje užėmė 15-ą vietą, 1997–aisiais pasidalijo 13-15 vietomis, o 2000-aisiais buvo 15-os.
Per tą laiką moterų komanda du kartus per Europos čempionatus pateko į 16-us. Tai puikūs pasiekimai.
Įkūrėme Lietuvos stalo teniso mėgėjų lygas, kuriose žaidė 200 komandų. Pamažu, pamažu yrėmės į priekį.
Tuometėje Vilniaus „Tauro“ mokyklos didžiojoje salėje rengdavome Europos čempionato atrankos varžybas, suvažiuodavo stiprios komandos.
Susirinkdavo pilnutėlė salė žiūrovų, nebuvo vietos kur nukristi kamuoliukui.
Ypač stengiausi pakelti mūsų vyrų meistriškumą, milžiniškų pastangų dėka tikslas lyg ir buvo pasiektas.
Kilo mūsų žvaigždutė Medardas Stankevičius, kuris užėmė ketvirtą vietą Europos jaunučių čempionate ir 2018 metais atstovavo Lietuvai olimpinėse jaunimo žaidynėse.
Dėl gerų santykių su Tarptautine stalo teniso federacijos (ITTF) vadovų talentingą žaidėją siųsdavome į tarptautines treniruočių stovyklas Japonijoje, Švedijoje, kitur, suradome klubą Vokietijoje.
Tikėjausi, kad M. Stankevičius taps tarptautinės klasės žaidėju. Tačiau, būdamas 20 metų, jis metė žaisti tenisą.
Vilčių teikė ir Tomas Mikutis, Alfredas Udras. Mūsų vyrų rinktinė per Europos čempionatą buvo užėmusi 20-ą vietą.
Tačiau dabar staiga – bum ir nebėra nė vieno mūsų ugdyto žaidėjo. Tomas su Alfredu, nematydami tikslo toliau sportuoti, irgi atsisveikino su mėgstama sporto šaka.
Liūdna. Dešimt metų juos ugdėme, puoselėjome, tikėjomės, o jie ėmė ir pasitraukė.
Nemažas viltis siejau ir su sesutėmis dvynėmis Kornelija ir Emilija Riliškytėmis, kurios netgi tapo olimpinės rinktinės kandidatėmis. Tačiau dabar jų meistriškumas sustojo.
Ar niekada jums nekilo noras viską mesti ir ramiai išeiti?
Buvo momentų, kad norėjosi viską mesti. Bet mane vis įkalbėdavo, jog darbą reikia tęsti.
Nelengva buvo su asociacijos generaliniais sekretoriais, kurie per 10 metų nuolat keitėsi.
Jaunimą pavykdavo išmokyti, tačiau prabėgdavo treji metai ir jo netekdavome.
Retkarčiais girdėdavau ir nepatenkintų balsų, kad, kiek gi tas Balaiša gali vadovauti, asociacijai reikia naujų veidų.
2017-aisiais galutinai apsisprendžiau, kad reikia išeiti. Apie tai prieš pusę metų visus perspėjau, kad kitai kadencijai jau nekandidatuosiu.
Vietoje savęs suradau 42-ejų metų verslininką, Lietuvos marketingo asociacijos valdybos narį Laimį Jančiūną, kuris buvo stalo teniso entuziastas.
Galvojau, ateis žmogus iš šalies ir sėkmingai vadovaus. Tačiau jis teištempė pusę metų ir atsistatydino.
Tada viceprezidente tapo Kauno sporto mokyklos „Gaja“ direktoriaus pavaduotoja Inga Navickienė, kuri dabar yra LSTA prezidentė.
Nenorėtumėte vėl sugrįžti?
Oi, ne. Juk sakoma, kad neverta bristi į tą pačią upę. Tegu jaunimas dirba. Manęs asociacijoje nebėra jau penkeri metai, mūsų finansavimas niekada nebuvo didelis, o dabar kasmet dar labiau mažėja.
Stalo tenisą pasaulyje žaidžia 206 šalys, žvėriška konkurencija. Tačiau mes nesame teniso provincija, mokame žaisti.
Noriu, kad augtų mūsų žaidėjų meistriškumas, atsirastų nauji talentai, kurie garsintų Lietuvą.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
