Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Vis tvirčiau ant kojų stojasi Trakų kanupolo žaidėjai, kurie su alytiškiais sudaro įvairių amžiaus grupių Lietuvos rinktines.
Lietuvos vyrų rinktinei pradėjusi vadovauti trakiškė Rasa Kudabienė, praeityje gero lygio rankininkė, kartu su vyru Šarūnu bei legendiniu baidarininku, triskart pasaulio čempionu ir penkių sidabro bei dviejų bronzos medalių laimėtoju Artūru Vieta paniro į baidarių polo, geriau žinomo kaip kanupolas, sporto gelmes.
Trakiškiai jau parveža medalių, taurių iš įvairių Europoje vykstančių turnyrų, su jais skaitosi stipriausios komandos.
„Iš pirmosios mano išugdytos komandos liko tik keli sportininkai. Kiti, baigę vidurinę mokyklą, išvažinėjo kas kur, mokosi ir dirba, ateina kartais pairkluoti ir sportuoja tik savo malonumui. Vietoje išėjusiųjų atsirado kiti, su kuriais toliau dirbame, dalyvaujame varžybose ir tęsiame kanupolo sporto tradicijas Trakuose“, – sako Trakų kūno kultūros ir sporto centro kanupolo trenerė R.Kudabienė.
Trakai pamažu tampa ne tik Lietuvos irklavimo, bet ir kanupolo vienu didžiausių centrų. Kada pradėjote kultivuoti šią sporto šaką?
Pirmas kanupolo turnyras Trakuose buvo surengtas 2001 metais. Jį organizavo ir pamatus kanupolo sportui Trakuose padėjo Olegas Rubcovas.
Varžybose dalyvavo komandos iš Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos. Nuo 2004-ųjų kanupolo turnyrai „Trakų ežerų taurė“ vyko jau po „Artūro Vietos sporto klubo“ vėliava.
2008–aisiais Olegas paprašė manęs, kaip buvusios rankininkės, pamokyti vaikus metimų į vartus. Taip pamažu įsitraukiau į šią veiklą. 2010–aisiais jis nutolo nuo treniravimo ir aš viena pradėjau dirbti su vaikais.
Subūriau 10-12 metų berniukų komandą. Vaikai treniravosi noriai, visko mokėmės visi kartu. Kartu augom ir tobulėjom.
Pirmąjį medalį iškovojom Lenkijoje, Kaniovo turnyre – vaikų grupėje užėmėme antrą vietą. Šis medalis savotiškai brangus ir šiandien.
Vėliau prasidėjo kelionės į turnyrus Vokietijoje, Rusijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Patys organizuodavome varžybas Trakuose.
Su Berlyno klubu draugaujame jau 10 metų, kasmet rudenį vykstame į „Oktoberfest“ turnyrą. Dabar jau dalyvaujame dviem skirtingo amžiaus komandomis.
Iš tos pirmosios mano išugdytos komandos liko tik keli sportininkai. Kiti, baigę vidurinę mokyklą, išvažinėjo kas kur, mokosi ir dirba, ateina kartais pairkluoti ir sportuoja tik savo malonumui.
Vietoj išėjusiųjų atsirado kiti, su kuriais toliau dirbame, dalyvaujame varžybose ir tęsiame kanupolo sporto tradicijas Trakuose.
Džiugu, kad vis dar sportuoja mano sūnus Lukas, visuose kanupolo reikaluose padeda vyras Šarūnas.
Be jo ir kolegos Artūro Vietos pagalbos visur ir visada man būtų tikrai sunkiau. Sportinio inventoriaus remontas, transportas, kiti vyriški darbai gula ant jų pečių.
Kiek dabar Trakuose treniruojasi kanupolo sportininkų?
Yra daug vaikų ir jaunimo. Vieni treniruojasi mažiau, kiti daugiau – veiklos užtenka visiems.
Turime ir 9-13 metų vaikų, ir 14-18 metų jaunučių bei jaunių. Yra ir didelio meistriškumo sportininkų grupė, kurios žaidėjų treniruočių stažas- po 8-12 metų. Tai – Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktinių žaidėjai, savo meistriškumu nenusileidžiantys stipriausiems užsienio sportininkams.
Šiandien Trakų kanupolo žaidėjų meistriškumą pripažįsta ir į didžiausius turnyrus kviečiasi įvairūs Europos klubai.
2016–aisiais laimėjome Rusijos čempionato antro diviziono finalą. 2017–aisiais per pasaulio jaunių klubų čempionatą, kuriame dalyvavo komandos iš Europos, Australijos, Azijos, iškovojome antrą vietą.
Per 2010-2019–uosius klubo žaidėjai kasmet dalyvaudavo 12-15 turnyrų, įvairiose amžiaus grupėse iškovojome daug visų spalvų medalių.
Esame daugkartiniai Lietuvos čempionatų jaunučių, jaunių, jaunimo amžiaus grupių čempionai ir prizininkai.
Tačiau suaugusiųjų čempionatuose niekaip neįveikiame Alytaus SRC komandos. Bet viskas priešaky.
Dabar, kai pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija, kaip ji atsiliepia Trakų kanupolo žaidėjams?
Žinoma, koronavirusas sujaukė nusistovėjusią tvarką. Per karantiną negalėjome treniruotis kartu.
Šią žiemą Trakų ežerai nebuvo užšalę, planavome kovo pabaigoje pradėti irkluoti. Bet teko užsidaryti namuose ir dirbti individualiai.
Labai laukėme leidimo grįžti prie normalių treniruočių. Gaila, kad buvo atšaukta daug varžybų. Neįvyko kovo pabaigoje planuotas turnyras Alytaus baseine, į kurį tradiciškai susirinkdavo stiprios komandos iš Rusijos, Lenkijos, Suomijos.
Gegužės pabaigoje turėjome dalyvauti didžiausiame Europoje turnyre – Vokietijos taurės.
Planavome ten vykti į kontrolines varžybas su Lietuvos vyrų rinktine ir žaisti stipriausioje grupėje.
Kartu būtų važiavusi ir Trakų šešiolikmečių komanda, kuri būtų dalyvavusi jaunių grupėje.
Neįvyks du Europos taurės etapai Vokietijoje ir Belgijoje.
Su Trakų vaikų, jaunučių bei jaunių komandomis planavome vasarą dalyvauti keturiuose turnyruose Lenkijoje ir Berlyne.
Dar nėra informacijos iš Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos, bet, manau, šalies jaunučių, jaunių, jaunimo ir suaugusių čempionatai bus nukelti į rudenį.
Tikimės, kad bent Lietuvoje varžybos bus organizuotos. Šiemet ir patys nelabai galime planuoti turnyrų, nes svečių iš užsienio tikriausiai nesulauksime.
Priklausote Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijai, ar jaučiate jos dėmesį, paramą?
Kartu su sprinto, slalomo ir drakonų valčių irklavimu esame LBKIF nariai. Kaip neolimpinė sporto šaka, mes neuždirbame federacijai pinigų. Tad ir gauname iš jos minimaliai.
Federacija rinktinei inventoriaus ir aprangų neperka, atstovavimo varžybose išlaidas padengia mažiau nei minimaliai.
Suprantame, kad federacijai rūpi tie, kurie neša pinigus. Projektų rašyti Sporto rėmimo fondui dėl inventoriaus įsigijimo rinktinei kaip atskiri klubai negalime, nes didelio meistriškumo sportas finansuojamas tik per federacijas. Ir gaunasi užburtas ratas.
Manome, su tuo susiduria ir kitos neolimpinės sporto šakos, esančios federacijose olimpinių sporto šakų šešėlyje.
Šis klausimas egzistuoja šalies mastu, tik niekas jo nesprendžia. Kaip pavyzdį galime pasakyti, kad dalyvavimas 2019 m. Europos čempionate Portugalijoje, suskaičiavus visas išlaidas, kiekvienam rinktinės nariui ir treneriui kainavo beveik po 1 100 eurų.
Dar pridursime, kad gyvenome kukliame viešbutyje, valgyti gaminomės patys, nes taip žymiai pigiau.
Tad tenka ieškoti rėmėjų, per projektus prašyti savivaldybės pagalbos, tuštinti asmenines, tėvų ir sportininkų kišenes.
Mums labai padeda Trakų savivaldybė ir jos Kūno kultūros ir sporto centras. Ypač dėkingi tėveliams, kurie tikrai daug investuoja į savo vaikus. Ir jaunimas vasaromis dirba įvairius darbus.
Jūsų nuoširdus darbas buvo įvertintas ir tapote Lietuvos kanupolo vyrų rinktinės vyriausiaja trenere. Kartu su bendražygiu alytiškiu Kęstučiu Dambrausku, vadovaudami šalies jaunimo rinktinei, puikiai pasirodėte per 2019 m. Europos kanupolo čempionatą Koimbroje, Portugalijoje, užimdami devintą vietą tarp 15 šalių rinktinių.
Nuo 2015 m. vadovauju jaunimo rinktinei. Iš pradžių buvo sunku, buvome jauniausia komanda. Tačiau pamažu augome, didėjo mūsų meistriškumas.
2019 metų Europos čempionatas Portugalijoje buvo paskutinis U-21 amžiaus grupėje. Buvome tikrai gerai pasirengę.
Čempionate vienas rungtynes pralaimėjome, vienas sužaidėme lygiosiomis, o kitas laimėjome.
Buvome labai arti aštuntuko, bet pritrūkome vieno vienintelio įvarčio, ir šansas pakilti aukščiau, o gal net pakovoti dėl vietos trejetuke, nuplaukė.
Tarp 15–os Europos rinktinių užėmėme 9–ą vietą. Tai – Lietuvos rinktinės didžiausias ir svarbiausias pasiekimas.
2020 m. pasaulio čempionate Romoje, kuris dėl koronaviruso nukeltas į 2021 m. balandį, jau dalyvausime vyrų grupėje.
Mums čempionato perkėlimas į pavasarį ne į naudą. Pietų Europos šalys gali treniruotis vandenyje ištisus metus, turtingesnės federacijos siunčia komandas į stovyklas pietuose žiemą.
Mums teks lieti prakaitą treniruoklių salėje ir tik retkarčiais turėsime šansą treniruotis baseine. Bet… kamuolys apvalus.
Ar moteriai sunku vadovauti vyrų rinktinei, ar kitose šalyse yra kanupolo trenerių moterų?
Sunku? Lengva? Gal moterims būtų dar sunkiau vadovauti? Apie tai mažai galvoju. Kiekviename darbe yra savi niuansai.
Vadovauju? Ne, mes visi tariamės, ieškome geriausių variantų. Žinoma paprasčiau yra dirbti su savo auklėtiniais, kuriuos užsiauginau nuo mažumės.
Žinau jų charakterius. Išmokau rasti bendrą kalbą. Žinau, kada „paglostyti“, o kada išbarti.
O rinktinėje treniruojasi susiformavusios asmenybės. Pirmiausia reikia stengtis, kad jos tarpusavyje rastų bendrumą, vienas kitą papildytų. Tada ir aikštelėje komanda bus vienas kumštis.
Pasirengimo planus aptarsime su sportininkais, kuriuos kviečiame į rinktinę. Lietuvos kanupolo rinktinė, kuri 2021–aisiais dalyvaus Romoje vyksiančiame pasaulio čempionate, sudaryta iš Trakų ir Alytaus žaidėjų.
Jie jau dirba arba mokosi, tad kartu derinsime bendras treniruotes, išvykas į varžybas, jei tokių bus šį sezoną.
Pirmiausia tai laiko derinimas. O antras ir svarbiausias klausimas – piniginis.
Per sezoną rinktinei paprastai būna 6-8 pasirengimo turnyrai, į kuriuos sportininkai vyksta, 50-80 procentų išlaidų padengdami savo lėšomis.
Dalyvavimas Romoje kiekvienam sportininkui kainuos apie 1 500 Eurų. Remiantis ankstesnių metų patirtimi, pusę sumos ar net daugiau, dengsime savo lėšomis.
Ir man, ir alytiškių sportininkų treneriui didžiausias rūpestis bus pinigų paieškos. Mūsų sporte labai nieko nepareklamuosi, tad ir rimtų rėmėjų sunku rasti.
Kanupolo trenerių moterų yra Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Kiek žinau, dauguma jų dirba su merginomis.
Trakiškiams labai sėkmingas buvo 2019 metų sezonas, svariai pasirodėte Esene vykusiose Vokietijos taurės varžybose, kur 21-erių metų sportininkų grupėje užėmėte ketvirtą vietą ir pagaliau pažeidėte penkerių metų tradiciją, kai vis būdavote šešti.
Taip, praėjęs sezonas buvo tikrai neblogas. Belfaste (Airijoje) pasaulio U-21 klubų čempionate iškovojome ketvirtą vietą. Jau minėtame didžiausiame Europos turnyre Vokietijos taurėje irgi buvome ketvirti.
Esene pradėjome dalyvauti 2015–aisiais. Tuomet šešiolikmečių grupėje buvome viena jauniausių komandų.
Vėlesniais metais jaunimui atstovaudavo tik 15-17 metų mūsų sportininkai. Didelis skirtumas tokio amžiaus žaisti su dvidešimtmečiais.
Bet mes buvome karingi, darbštūs, kupini noro tobulėti. Geriau žaisti su Vokietijos klubais, kurie yra vieni stipriausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje ir pralaimėti, negu švęsti pergalę 15-20 įvarčių skirtumu prieš silpnas komandas.
Taip pamažu kopėme į turnyrinės lentelės viršų. 2019 m. vaikų, jaunučių ir jaunių komandos taip pat pasiekė gražių pergalių. Lenkijos taurės varžybose iškovojo sidabro ir bronzos medalius, keturiuose Alytaus žiemos turnyruose – visų trijų spalvų apdovanojimus.
Ar kanupolas – brangus sportas ir ar jis Lietuvoje taps populiarus?
Pradėkime nuo to, kad treniruotei reikalinga bent dešimt sportininkų, kad jie, susiskirstę po penkis, galėtų tarpusavyje žaisti.
Tam vienu metu reikalinga dešimt valčių, irklų, liemenių, „prijuosčių“ ir šalmų. Dar aikštelė, vartai, kamuoliai… Sportinis inventorius brangus.
Pradėti galima nuo pigiausio inventoriaus, kuris taip pat nemažai kainuoja. O kylant meistriškumui ir norint dalyvauti geruose tarptautiniuose turnyruose, inventorius turi būti sertifikuotas.
Norint konkuruoti su kitų šalių klubų didelio meistriškumo sportininkais, valtis turi būti ne prastesnė už varžovų. Valties lengvumas, manevringumas lemia greitį. Geras inventorius kainuoja 3-4 kartus daugiau. Kaip ir kiekvienam sporte.
Ar kanupolas taps populiarus Lietuvoje? Šiai dienai naujų klubų neatsiranda, nes trūksta entuziastų.
Šiame sporte nėra stovyklų šiltuose kraštuose, nėra maistpinigių ir stipendijų didelio meistriškumo sportininkams.
Mes Trakų sportininkams nemokamai suteikiame visą inventorių – nuo kamuolio iki valties. Sąnaudos tikrai didelės.
O dar kelionių į turnyrus ir dalyvavimo išlaidos. Brangus malonumas, bet, jei jau įsitrauki į šį žaidimą, tai ilgam. Tikėkimės, kad ateityje atsiras Lietuvoje entuziastų ir kanupolo sportas taps toks pat populiarus kaip rankinis ar tinklinis.
Kokias didžiausias problemas tenką spręsti ir kokią svajonę norėtumėte įgyvendinti?
Problemų yra. Mažesnes ar didesnes tenka spręsti nuolat. Bet kasdienės treniruotės, sportininkų maži laimėjimai ir didelės pergalės atperka visus rūpesčius. Svajonės? Svajonės mus veda į priekį.
