Rubrikoje – #UžBaseino asociacija „LTU Aquatics“ kalbino Tajų Jušką – sportininką, kuris 2025 m. vasarą Europos jaunimo čempionate iškovojo 3 aukso ir 1 sidabro medalį bei tapo pasaulio jaunimo čempionu ir prizininku.
Tajus – 17-metis plaukikas, kuris Europos jaunimo pirmenybėse jau yra iškovojęs 4 aukso, 2 sidabro ir 2 bronzos medalius, o Pasaulio jaunimo pirmenybėse – auksą ir bronzą. T. Juška dar 2 metus – iki 2028 m. galės dalyvauti jaunimo amžiaus grupės varžybose.
Jeigu reikėtų palyginti debiutinį Europos jaunimo čempionatą (2023 m.) ir paskutinį – Šamorine, 2025 m. vykusias varžybas?
Iš organizacinės pusės viskas gana panašu, kažkokių didelių skirtumų nepajaučiau. Jeigu kalbėtume apie mano, kaip sportininko, kelią dabar, einant į startus, nejaučiau tokios didelės įtampos – jaučiausi ramesnis viduje, atsirado patirties, nepadariau tų pačių, pasikartojančių klaidų. Apskritai pati aplinka man tapo artimesnė, lenktyniauti kur kas smagiau. Jeigu prisiminčiau debiutinį sezoną, tuomet buvau vienas iš jauniausių čempionate – visi man atrodė labiau subrendę, nieko nebijantys. Manau, kad tiesiog įgavau patirties, aplinka tapo sava ir kažkiek paaugau psichologiškai.
Jeigu reikėtų palyginti tarptautines varžybas – jaunimo ir suaugusiųjų amžiaus grupėse, kokius pagrindinius skirtumus matai čia?
Pagrindinis dalykas, kuris jaučiasi atvykus į suaugusiųjų varžybas, – sportininkai yra kur kas profesionalesni, nėra jokių išsiblaškymų, viskas vyksta „apie darbą“: atvažiavai dirbti ir tą darbą privalai padaryti. Labiausiai pasijaučia profesionalumas – jaunimo pirmenybėse matau daugiau laisvumo.
Dabar plauki laisvu stiliumi ir peteliške, ar visą karjerą norėtum išlaikyti šiuos du plaukimo stilius?
Viskas dar prieš akis, tačiau pats asmeniškai prijaučiu abiem stiliams. Manau, kad kuo esi universalesnis, tuo geriau jautiesi psichologiškai. Man patinka būti universaliam, todėl tikiuosi, kad ateityje galėsiu plaukti tiek vienoje, tiek kitoje disciplinoje. Nors šiai dienai man artimesnis yra laisvasis stilius, noriu plaukti ir peteliške.
Ar atsimeni savo pačias pirmąsias plaukimo varžybas?
Lyg ir prisimenu – atrodo, kad tai buvo kažkokios amžiaus grupės Lietuvos čempionatas, turbūt vaikų. Pamenu, kad sekėsi visai neblogai. Buvo šioks toks šokas, nes iki tol dalyvaudavau varžybose, kuriose varžydavosi tik mano klubo sportininkai, daugiau tarp trenerių auklėtinių. Pirmą kartą išvažiavome į aukštesnio lygio varžybas – tai buvo staigus šuolis. Atsimenu, kad buvo sunkiau, nepavyko pakliūti į tolimesnius etapus (aut. past. – finalus), tačiau kaupiau patirtį ir pamažu pradėjau lipti karjeros laipteliais.
Einant į tarptautinius startus turbūt jaudulys dar tikrai veikia, o kaip su Lietuvos čempionatais?
Žinoma, tikrai jaudinuosi ir Lietuvos čempionatuose – manau, taip ir turi būti. Tas jausmas netgi labai panašus: jaučiuosi beveik taip pat tiek eidamas į tarptautinių varžybų startus, tiek varžydamasis Lietuvoje, prie savų žmonių ir draugų. Kiekvienos varžybos, kuriose reikia pasirodyti maksimaliai gerai, nėra vien tik apie laimėjimus – jos taip pat apie geriausio įmanomo rezultato parodymą. Todėl manau, kad jaudulys ir nerimas yra natūralu.
ltuaquatics.com
