Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Kauno „Gajos“ stalo teniso treneriui Romui Stankevičiui, vasario 7 d. švenčiančiam 75 metų jubiliejų, ši sporto šaka buvo pirmoji karjeroje.
Ja taip susižavėjo, kad be stalo teniso negali įsivaizduoti savo gyvenimo ir į jo sūkurį įtraukė ne tik savo sūnus, bet ir anūkus.
„Tai – vienintelis darbas, kurį moku, ir jį sugebu atlikti profesionaliai. Kol manęs dar neišvaro, su dideliu entuziazmu ir malonumu toliau dirbu. Rengiu ir sau pamainą – anūką Darių, kuris studijuoja Lietuvos sporto universitete antrame kurse“, – sako jubiliatas.
Švenčiate 75 metų jubiliejų, bet dar dirbate, ar nesulaukiate iš savo sūnų ir anūkų pastabų, kad jau būtų laikas ir sustoti, pailsėti?
Tokių pastabų nesulaukiu. Treneriu tapo ir mano sūnus, 49 metų Viktoras, o 46-erių Denisas, 2005 metų Lietuvos vienetų čempionas ir dviejų aukso medalių laimėtojas žaidžiant vyrų dvejetą, dirba ugniagesiu.
Tačiau man paprašius, jis ateina patreniruoti jaunimo ar vyresnio amžiaus žaidėjų. Mėgėjiškai stalo tenisą žaidė dar vienas mano sūnus, 38-erių Artūras.
Treneriu dirbu jau 52 metus ir, jeigu tik leistų sveikata bei jėgos, dar tiek metų dirbčiau (šypsosi … ). Solidūs metai man netrukdo dirbti stalo teniso treneriu.
Kada pirmą kartą paragavote trenerio duonos?
1963-aisiais, kai dar studijavau Kūno kultūros institute ir jį baigiau 1969-aisiais.
Nors jau sulaukiau solidžių metų, tačiau penkis-šešis kartus per savaitę skubu į Kauno J. Basanavičiaus gimnaziją, kur su savo auklėtiniais dirbu gimnazijos rūsyje.
Sąlygos nepavydėtinos, labai ankšta, lubos žemos. Vienoje salytėje turime vieną stalą, kitoje – tris, o du stalus pasistatome sporto salėje, kai mokiniams baigiasi pamokos.
Taip ir bėgioju iš vienos vietos į kitą. Treniruoju tris grupes, kuriose – 28 stalo tenisininkai.
Kai vyksta trenerių tarifikacija Kauno „Gajos“ sporto mokykloje, iš mūsų visada reikalaujama parengti įvairaus amžiaus grupių Lietuvos čempionų.
Tačiau kaip išugdyti aukšto lygio žaidėjus, dirbant tokiomis sudėtingomis sąlygomis? Nepaprastai sunku.
Priklausomai nuo grupės ir žaidėjų meistriškumo, vidutiniškai per savaitę su sportininkais praleidžiu 34 valandas, tiesa, dabar krūvis truputį sumažėjo.
Ar nesunku dirbti tokio amžiaus žmogui?
Dirbti nėra sunku, tačiau tvarkyti visą dokumentaciją man – didelis galvos skausmas. Tai – papildomas darbas, tačiau niekur nedingsi, – reikia.
Dažnai dienos man neužtenka, tenka daug padirbėti ir namuose.
Tikriausiai, savo gyvenimo neįsivaizduojate be stalo teniso?
Tikrai jo neįsivaizduočiau be mėgstamo sporto. Tai – vienintelis darbas, kurį moku, ir jį sugebu atlikti profesionaliai.
Kol manęs dar neišvaro, su dideliu entuziazmu ir malonumu dirbu. Rengiu sau ir pamainą – anūką Darių.
Jis studijuoja Lietuvos sporto universitete antrame kurse, treniruojasi su mano auklėtiniais ir, turėdamas laisvo laiko, jau pabando treniruoti ir kitus.
Labai gaila, kad mes, treneriai, negalime turėti pagalbininkų, kaip mokyklose.
Sausio mėnesį su žmona Tatjana buvome susirgę koronavirusu, 14 dienų praleidome namie saviizoliacijoje.
Sudariau savo auklėtiniams programą ir pagal ją jaunimas dirbo nuotoliniu būdu. Jeigu turėčiau pagalbininką, jis būtų padirbėjęs vietoje manęs.
Kuris dešimtmetis jūsų karjeroje buvo pats sėkmingiausias, suteikė daugiausiai džiaugsmo?
Visi dešimtmečiai buvo sėkmingi, kadangi pavykdavo parengti Lietuvos suaugusiųjų, jaunimo ar jaunių čempionų.
Paskutinįjį dešimtmetį svariausių rezultatų pasiekė mano anūkas Medardas.
Iš pradžių jį treniravau dvejus-trejus metus, o vėliau, kai pasiekė didesnį meistriškumą, sportininką toliau ugdo mano sūnus Viktoras.
Tai jo didžiausias nuopelnas, kad Medardas tapo aukšto lygio žaidėju. Norėtųsi padėkoti Lietuvos stalo teniso asociacijai, „Gajos“ sportomokyklai, Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kurie nuoširdžiai rūpinasi šiuo talentingu 20-mečiu žaidėju.
Stalo tenisą irgi žaidėte, kada pirmą kartą paėmėte raketę į rankas, kieno tai buvo iniciatyva?
Gimiau ir augau Ukmergėje. Tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad aštuonias klases baigiau Kaune ir įstojau mokytis į vieną iš profesinių technikos mokyklų.
Gal po metų stalo tenisu mane sudomino tos mokyklos kūno kultūros mokytojas.
Tada nelankiau jokios sporto šakos pratybų. Stalo tenisas buvo mano pirmoji sporto šaka.
Treniravausi pas Lietuvos nusipelniusį trenerį Leoną Sereiką, kuris ugdė „Darbo rezervų“ draugijos žaidėjus.
Iš pradžių pratybas lankiau vieną- du kartus per savaitę, o vėliau – ir daugiau.
Mane treneris imponavo savo ramybe per treniruotes, buvo inteligentiškas.
Dabar stengiuosi būti panašus į savo mokytoją, per treniruotes nesinervinu ir mokinių nenervinu.
Tačiau gyvenime nesu toks ramus, bet esu pedagogas ir turiu valdytis.
Gana impulsyvus buvau tada, kai buvau Lietuvos stalo teniso asociacijos Vykdomojo komiteto narys, Trenerių tarybos pirmininkas (1989-2000 m.), metodinės komisijos pirmininkas (nuo 2004).
Federacijos darbe mačiau nemažai klaidų, daug ką norėjosi keisti. Savo pastebėjimus visiems sakydavau tiesiai į akis, siekiau, kad būtų dirbama atsakingiau.
Kokias jaunystėje puoselėjote svajones: norėjote tapti geriausiu Lietuvoje ar paprasčiausiai žaisti savo malonumui?
Žaidžiau savo malonumui. Kadangi raketę į rankas paėmiau vėlai, buvo nelengva rungtyniauti su tais, kurie jau buvo įgiję žaidybinės patirties.
Kai treneris mūsų jau netobulino, pradėjau treniruotis savarankiškai. Svariausias mano pasiekimas – Kauno suaugusiųjų pirmenybių dvejetų varžybų prizininkas. Tada, berods, žaidžiau su vienu iš savo sūnų.
Su stalo tenisas susiejote visą savo gyvenimą: šią sporto šaką studijavote Kūno kultūros institute, studijuodamas pradėjote dirbti treneriu, šią karjerą tęsiate iki šių dienų. Esate laimingas?
Taip esu laimingas, nes kitaip, argi galėčiau taip ilgai dirbti treneriu. Studijuodamas dar ir pats žaidžiau, tačiau ten buvo itin prastos sąlygos.
Daugiau laiko tekdavo praleisti, bėgiojant pasiimti kamuoliuką, negu žaisti prie stalo.
Apie stalo tenisą pirmą kartą išgirdau, kai gyvenau Kauno vaikų namuose.
Mano mama tada perpardavinėdavo prekes turguje ir turėjo reikalų su tuomete milicija. Šeimoje augo dar trys mano jaunesnės sesutės, kurias mamai reikėjo išlaikyti.
Apie savo tėvą nieko nežinojau, jo akyse nesu matęs. Augau be jo. Buvau atvežtas gyventi į vaikų namus, kuriuose išbuvau iki ketvirtosios klasės.
Ten buvo labai griežta tvarka, o aš buvau kažkiek padykęs ir su ašaromis akyse išsiprašiau, kad galėčiau grįžti gyventi pas mamą.
Buvau nuvežtas atgal į Ukmergę. Mama tada naktimis šluodavo gatves ir mus pasiimdavo kartu padirbti.
Vėl panorau grįžti į Kauną, nes jau galvojau apie mokslus. Kai išgirdau apie stalo tenisą, kažkodėl tariau sau, kad užaugęs būsiu treneris.
Meilę stalo tenisui įskiepijote ne tik savo sūnums, bet ir anūkams. Kaip jums tai pavyko padaryti: lengvai ar prievarta?
Buvo visaip, ypač, kai jie buvo paaugliai. Kai vaikai yra šalia tėvų ir reikiamai prižiūrimi, jiems nebelieka laiko užsiiminėti kitais dalykais.
Nenorėjau, kad jie lakstytų po gatves, susidėtų su blogais vaikais. Juos pasiimdavau kartu į treniruotes – sūnūs žaisdavo su dideliu malonumu.
Tačiau iki tam tikro laiko. Kai jie brendo, atsirado papildomų norų be teniso.
Ir tik vėliau, sūnums išaugus iš paauglystės, pasikeitė jų požiūris į tenisą.
Šeimoje, ko gero, tik vienintelė jūsų žmona nebuvo stalo tenisininkė?
Žmona Tatjana – kilimo iš Sverdlovsko srities. Su ja susipažinau Birštono turistinėje bazėje, kai studijų metais tris vasaras dirbau instruktoriumi.
Užsimezgė mudviejų draugystė, kuri baigėsi vestuvėmis. Ankstesniais metais Tatjana irgi mėgėjiškai žaisdavo stalo tenisą.
Tačiau vėliau imti raketę į rankas ji nedrįsdavo, gėdijosi, kad nebuvo gero lygio žaidėja.
Žmona buvo užsiėmusi namų darbais, sodu, anūkais, todėl ilgainiui tenisas jai išgaravo iš galvos.
Jūsų anūkas Medardas, tenisą žaidžiantis nuo šešerių, 2015-aisiais Egipte tapo pasaulio jaunučių čempionu ir pelnė du bronzos medalius, dukart tapo ir Lietuvos čempionu. Kokią ateitį jam pranašaujate?
Medardas Egipte atstovavo Europos rinktinei ir iškovojo aukso medalį komandinėse varžybose.
Dabar jis mokosi dvyliktoje klasėje. Labai noriu, kad jis pratęstų šeimos tradiciją ir stotų studijuoti į LSU.
Jis pasiekė pakankamai gerų rezultatų, tačiau norisi dar geresnių. Tačiau viskas priklausys nuo jo pačio, kaip treniruosis ir tobulės.
Dabar karantino sąlygomis Medardas mažiau treniruojasi, neturi partnerio, su kuriuo galėtų normaliai pažaisti.
Jis treniruojasi tai Vilniuje su savo geru draugu vienmečiu Agniumi Kačerausku, tai kartu su mumis.
Kiek dar jūsų anūkų dabar žaidžia stalo tenisą?
Turime aštuonis anūkus, o stalo tenisą žaidžia keturi: 20-metis Medardas, 22-ejų Darius, 16-metė Kamilė ir 18-metė Medeina, tačiau ji pradėjo sirguliuoti ir neaišku, ar panorės toliau treniruotis.
Ankstesniais metais jums pavyko išugdyti ir daugkartinius Lietuvos čempionus Lorestą Trumpauską, Aušrą Beniulytę, pasaulio kurčiųjų čempionato prizininką Kęstutį Žižiūną, kitus. Ką tokio turėjote, kad parengėte tokio aukšto lygio žaidėjų?
Kai sportininkai turi norą tapti čempionais, siekti gerų rezultatų, tada ir savęs negaila treniruotėse.
Negailėk savęs, viską, ką turi geriausio, atiduok mokinimas – toks mano darbo credo.
Net dvylika metų buvote Lietuvos stalo teniso asociacijos trenerių tarybos pirmininkas, sakykite, ar dabar užaugo gera trenerių karta?
Užaugo tikrai gera, parengia įvairaus amžiaus grupių čempionų ir prizininkų.
Gerai dirba Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Mažeikių, Šalčininkų, kitų rajonų treneriai.
Lietuvos stalo teniso asociacija su treneriais suranda bendrą kalbą ir tai labai džiugu.
Dažnai jus matome teisėjaujantį varžybose, ar tai – vienas jūsų pomėgių?
Turiu nacionalinę kategoriją, o prieš porą metų su sūnumi Viktoru bei dar keliais treneriais mums buvo sutekta ir tarptautinė kategorija.
Esu dažnai kviečiamas teisėjauti įvairiose varžybose. Anksčiau dažnai būdavau įvairiausių jaunųjų tenisininkų varžybų vyr. teisėjas, o žinomi teisėjai Arvydas Litvinas ir Kazimieras Gaigalis pakvietė į jų organizuojamas varžybas būti sekretoriumi.
Sėdžiu prie kompiuterio ir tvarkau visą dokumentaciją. Anksčiau pagal savo patirtį buvau laikomas antruoju varžybų sekretoriumi Lietuvoje po joniškiečio Romualdo Franckaičio.
Metams bėgant, iš jo perėmiau iniciatyvą, o dabar šį darbą noriu perduoti anūkui Dariui, kad jis galėtų mane deramai pakeisti.
Keliose varžybose jis jau sekretoriavo, Darius – jau nacionalinės kategorijos teisėjas.
Sudarykite geriausiųjų per visą Lietuvos istoriją stalo tenisininkų moterų ir vyrų dešimtukus
Vyrai: Algimantas Saunoris, Rimantas Paškevičius, Adolfas Zablockis, Vladas Dzindziliauskas, Vilius Variakojis, Chonė Šimensas, Eugenijus Nikolskis, Edvardas Zakarianas, Mironas Krejeris, Algirdas Majorovas, Gintautas Juchna, Romas Miknevičius, Artūras Orlovas.
Moterys: Rūta Garkauskaitė (Paškauskienė), Bronė Balaišienė (Vitartaitė), Jolanta Danilevičiūtė-Prūsienė, Ona Gurvičaitė, Laima Balaišytė (Amelina), Ona Žilevičiūtė (Šličiuvienė), Asta Giedraitytė (Stankienė), Aldona Skarulienė (Kondrataitė), Eugenija Valaitė (Šapranauskienė), Lina Mataitytė (Danilevičienė), Nijolė Ramanauskaitė (Kurdzikauskienė).
Ar jūsų gyvenime egzistuoja laisvalaikis?
Laisvalaikį daugiausiai praleidžiu sode. Padedu žmonai, dažniausiai atlieku sunkius vyriškus darbus.
Jūsų neįsivaizduojame be ūsų, ar juos seniai auginate?
Nuo 25-26 metų. Pradėjau auginti todėl, kad atrodyčiau vyresnis, ne vaikėzas (šypsosi … ).
Ar per savo netrumpą karjerą viską įgyvendinote, ar dar turite slaptų svajonių?
Norėčiau, kad geru stalo teniso treneriu taptų mano anūkas Darius.
* * *
Sveikiname šaunųjį mūsų trenerį Romą Stankevičių 75 metų jubiliejaus proga.
Širdy susikaupė išmintis ir patyrimas, nueitų dienų graži rimtis. Šiam didelį patyrimą sukaupusiam darbščiajam jubiliatui norime palinkėti laimės, džiaugsmo, daug prasmingų ir ilgų metų.
Ir ateityje išlikite toks pat energingas, širdyje jaunas, kad visad ir viskas jums sektųsi!
Lietuvos stalo teniso asociacija
OLYMPUS DIGITAL CAMERA 
