Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas, pats jaunystėje aktyviai sportavęs ir pasiekęs gerą meistriškumą bei tapęs sporto meistru, nuo mėgiamos sporto šakos nenusisuko nė vienai dienai.
Kartu išgyveno didžiausias nesėkmes ir patyrė įspūdingų pergalių euforiją, kai Lietuvos penkiakovininkai, atstovaudami jau savo šaliai, stovėjo ant nugalėtojų pakylų aukščiausiųjų laiptelių per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus.
V. Kalininas, vasario 22 d. švenčiantis 75 metų jubiliejų, namie turi išlaikęs deklaraciją, kurią 1991 metais Rygoje pasirašė kartu su Latvijos ir Estijos šiuolaikinės penkiakovės federacijomis, kad atsisako dalyvauti SSRS čempionatuose ir sportininkai daugiau neatstovaus SSRS rinktinei jokiose varžybose.
Tada į Rygą V. Kalininas vyko kartu su tuomečiu Lietuvos rinktinės vyr. treneriu Jurijumi Moskvičiovu ir, kaip pats sako, patyrė daug teigiamų emocijų visam gyvenimui.
„Šiuolaikinė penkiakovė – tai mano visas gyvenimas, be jos negalėčiau gyventi. Tada pasirašydami deklaraciją, mes rizikavome, bet baimės tikrai nejautėme, ranka nesudrebėjo, nes tai buvo mūsų apsisprendimas“, – dabar džiaugiasi V. Kalininas.
Sulaukėte 75-erių jubiliejaus, bet energija per kraštus veržiasi, atrodote jaunatviškai, aktyviai dalyvaujate Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos veikloje. Kur slypi jūsų neišsenkančios energijos paslaptis?
Niekada negalvoju, kiek man metų. Bet kai retkarčiais mintimis į tai nuklystu, baisu darosi. Tačiau metų našta nesiskundžiu ir tai mane drąsina dirbti toliau.
Man – jau 75-eri, tačiau, jeigu nepasižiūrėčiau į veidrodį, sau tiek tikrai neduočiau, jaučiuosi lyg pacanas.
Kai mano aplinkoje daug jaunų žmonių, nepastebiu, kad senstu, širdyje esu jaunas.
Man patiko Verkos Serdiučkos personažą įkūnijančio dainininko atsakyma į klausimą, kiek jam metų. Jis atsakė: 20 metų plius 15 žiemų, tai štai man – 60 metų plius 15 žiemų.
COVID-19 sugriovė visus Lietuvos penkiakovininkų planus, pernai neįvyko svarbiausios metų varžybos. Tikriausiai jums, federacijos generaliniam sekretoriui, darbų per akis?
Darbo tikrai daug, kadangi esu ne tik federacijos generalinis sekretorius, bet ir treneris. Džiaugiuosi, kad, padedant kolegoms, išmokau dirbti kompiuteriu, be problemų galiu viską pasidaryti pats. Su savo komanda kiekvieną dieną dirbame nuo ryto iki vakaro.
Noriu palinkėti, kad šiuo sunkiu koronaviruso laikotarpiu visi karaliai liktų be karūnos.
Ko gero, pastarieji metai jūsų karjeroje yra patys sunkiausi?
Dabar visiems nelengva, tačiau esu optimistas ir viliuosi, kad pandemija greitai trauksis mums iš kelio ir, ramiai atsikvėpę su dviguba energija kibsime prie naujų darbų.
Vaikystėje norėjote tapti ir plaukiku, bėgiku, futbolininku, ledo ritulininkų, bet galop jūsų karjeroje liko dvi sporto šakos: fechtavimas ir šiuolaikinė penkiakovė, su kuriomis susiejote visą savo gyvenimą. Kurioje jų, kaip sportininką, jus lydėjo didesnė sėkmė?
Man atrodo, kad vienodai, bet gal fechtavime sėkmės buvo daugiau. 1963 metais per SSRS tautų spartakiadą, atstovaudamas Lietuvos jaunimo rinktinei, iškovojame sidabro medalius komandinėse varžybose.
Tada rinktinei atstovavo visi trys penkiakovininkai – Jurijus Moskvičiovas, Igoris Daškovas ir aš.
Finale 3:5 pralaimėjome Maskvos rinktinei, o pusfinalyje nugalėjome Rusijos Federacijos komandą.
1965 metais per SSRS jaunimo fechtavimo čempionatą kovojau finale ir buvau šeštas.
Abejose sporto šakos įvykdžiau sporto meistrų normas: 1966 m. – penkiakovėje, o 1971 m. – fechtavime.
Anksčiau fechtuotojams nebuvo jokio skirtumo, ar tu buvai penkiakovininkas, ar fechtuotojas. Kas būdavo stipriausias, tas ir atstovaudavo šaliai.
Dabar į mus žiūrima skeptiškai, tarsi mes fechtuotojams būtume ne draugai, o priešai.
2015-aisiais Lietuvos fechtavimo federacijai parašiau prašymą, kad į jų federaciją būtų priimtas mano penkiakovininkų klubas „Muškietininkai“, bet sulaukiau neigiamo atsakymo, atseit, esame penkiakovininkai.
Mano klubo įstatuose yra parašyta, kad galime kultivuoti visas tas sporto šakas, kurios yra šiuolaikinėje penkiakovėje.
Penkiakovininkai, baigę aktyvų sportą, dažnai dalyvauja fechtavimosi varžybose ir netgi tampa Lietuvos čempionais.
Mes, penkiakovininkai, fechtavimui skiriame ypač didelį dėmesį, treniruojamės net penkias dienas per savaitę. Ko gero, daugiau nei tikrieji fechtuotojai.
Fechtavimą studijavote ir Kūno kultūros institute, šios sporto šakos paslapčių jus mokė legendinis fechtuotojas Juozas Subačius. Pagrindus gavote gerus, ką dabar galite pasakyti apie šią sporto šaką, kuri yra sudėtinė šiuolaikinės penkiakovės dalis?
Kai studijavau Kūno kultūros institute, tada šiuolaikinės penkiakovės specializacijos nebuvo.
Vieni treniruočių draugų pasirinko plaukimą, o aš – fechtavimąsi. Iki šių dienų giliai atmintyje išliko kelionės su Kauno fechtuotojais į varžybas.
Tada man buvo 14-15 metų, vykdavome autobusu – vyrai nesėdėjo nukabinę nosių, o iš širdies traukdavo lietuviškas dainas. Iš kur aš tų dainų gerai išmokau? Iš sportininkų.
Fechtavimas – tai protingų žmonių sporto šaka, ji kaip džiazas: gauni temą ir improvizuoji.
Šiuolaikinėje penkiakovėje fechtavimas labai svarbus. Visi bėga, plaukia, o gerai fechtuojasi ne visi.
Nemokėsi gerai fechtuotis, penkiakovei gali pasakyti „viso gero“. Jeigu penkiakovėje nors viena rungtis silpna, neįmanoma laimėti svarbių varžybų.
Mūsų penkiakovininkams didelis pavyzdys – Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Ji dabar, prižiūrima vyro ir trenerio Andrejaus Zadneprovskio, nuo 8 iki 12 val. kiekvieną dieną lieja prakaitą Lengvosios atletikos manieže: šaudo, fechtuojasi, bėga.
Kodėl savo anūko Leonardo Kalinino, kuriam dabar 21-eri ir jis tapo gero lygio fechtuotoju, nenukreipėte į šiuolaikinę penkiakovę, kur gerokai didesnės perspektyvos?
Leonardas užsiiminėjo penkiakove, bet po gautos traumos ir septynių mėnesių, išėjęs iš ligoninės, nusprendėme pereiti į fechtavimą.
Per pasaulio ir Europos čempionatus kovoja 250-320 fechtuotojų, o penkiakovininkų susirenka 80-100.
Kaip jūs atsidūrėte penkiakovėje ir dabar vertinate tai, ką pasiekėte?
Gaila, kad neturėjau profesionalaus trenerio. Į penkiakovę atėjau 1959–aisiais metais pas trenerį Viktorą Želvį, kuris tuomet buvo Kauno halės direktorius ir kartu treniravo penkiakovininkus, buvo vienas pirmųjų šios sporto šakos trenerių Lietuvoje.
Lietuvos šiuolaikinė penkiakovės federacija įsikūrė 1955 metais ir per tą laikotarpi nebuvo penkiakovės trenerių, buvo tik atskirų sporto šakų treneriai.
Studijuojant KKI, reikėjo daug skaityti ir tobulėti atskirose sporto šakose, suderinti tų sporto šakų krūvius. Nebuvo lengva.
Prisimenu, mūsų grupėje treniravosi būsimasis daugkartinis fechtavimosi rapyra čempionas, vėliau Adolfo Šleževičiaus Vyriausybėje tapęs energetikos ministru (1993–1995) Algimantas Stasiukynas, kuris mus auklėjo, jog į trenerį niekada negalima kreiptis „Treneri“, o reikia sakyti „Tamsta treneri“.
Tik vėliau supratau, kad tos pamokos buvo labai naudingos. Mat auklėjamais darbas prasideda persirengimo kambaryje, kad tarp trenerio ir auklėtinių turi būti atstumas. Treneris yra treneris, Mokytojas iš didžiosios raidės.
Baigęs Kūno kultūros institutą, 1969–aisiais pradėjote dirbti šiuolaikinės penkiakovės treneriu, pavyko išugdyti daug didelio meistriškumo sportininkų. Kuriais savo auklėtiniais labiausiai didžiuojatės?
Visus savo auklėtinius gerbiu ir jais didžiuojuosi. Tačiau keletą norėčiau išskirti: 1983-1989 metais SSRS jaunimo rinktinės nariais buvo Konstantinas Vasiljevas ir Pavelas Makarovas, pirmasis Lietuvos tarptautinės klases sporto meistras Arūnas Baranauskas ir tas normas taip pat įvykdę Vladimiras Močalovas, Vladimiras Dolgovas, Tomas Narkus, Gintaras Staškevičius, Alfredas Balsis, Eugenijus Šuliauskas, Germanas Šabaršovas.
Tačiau tik vienintelis mano auklėtinis Pavelas Makarovas tapo treneriu, o kiti su jaunystėje pamilta šiuolaikine penkiakove savo gyvenimo nesusiejo.
Su kai kuriais savo auklėtiniais iki šių dienų palaikau glaudžius ryšius.
Tikriausiai daug skausmo suteikė Donata Rimšaitė, kurią užsiauginote nuo mažų dienų, bet ji per olimpines žaidynes panoro atstovauti Rusijai, o ne Lietuvai?
Taip, labai gaila, kad Donata išvyko į Maskvą pas savo draugą, irgi penkiakovininką, su kuriuo sukūrė šeimą ir jam pagimdė du vaikučius.
Ateina laikas, kai žmogus turi priimti savo gyvenimo sprendimus. Kiekvienas žmogus renkasi, kur jam geriau. Negaliu ir neturiu teisės Donatos smerkti. Beje, Donata, kuri dabar gyvena Sankt Peterburge.
Esate tarptautinės kategorijos teisėjas, kokiose stambesnėse varžybose teko teisėjauti?
Tarptautinė teisėjo kategorija man buvo suteikta 1997 metais. Teko teisėjauti Maskvos olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos jaunimo bei jaunių čempionatuose.
1999–aisiais Vilniuje per Europos jaunių čempionatą buvau varžybų vyr. teisėjas, 2007–aisiais teisėjavau Europos jaunių čempionate, buvau Baltijos šalių žaidynių vyr. teisejas, 2017–aisiais teisėjavau Pasaulio taurės finale Vilniuje.
Dabar penkiakovininkus treniruojate su savo sūnumi Artūru, kurį, būnant 39-erių, prikalbinote iš verslo pereiti į sportą. Kaip galvojate, ar jis subrendo, pasisėmė patirties ir tapo didelio meistriškumo treneriu?
Kai Artūrui pasiūliau save surasti sporte (tiesa, sportas jam nebuvo svetimas, nes neblogai irklavo baidarę), jis spyriojosi, bet po ilgų kalbinėjimų sutiko.
Labai džiaugiuosi, kad sūnus dabar tapo stipriu Lietuvos nusipelniusiu treneriu. Jo auklėtiniai – pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionai ir prizininkai.
Artūras, kaip Ievos Serapinaitės treneris, dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, buvo trejose jaunimo olimpinėse žaidynėse, kuriose Lukas Kontrimavičius pelnė bronzos medalį, o Aurelija Tamašauskaitė buvo ketvirta.
2019 metais A. Tamašauskaitė tapo Europos jaunimo iki 24 metų čempione.
Man labai patinka, kad Artūras yra žingeidus, kelia savo trenerio kvalifikaciją ne tik per seminarus, kurios organizuoja Vilniaus miesto sporto centras , bet ir per internetą, kuriame yra ypač daug informacijos.
Su pavydu dabar žiūriu į tai, kad jauni treneriai gali tobulėti, kelti savo kvalifikaciją ir apgailestauju, kad to nebuvo mano laikais.
Kas dabar treniruojasi jūsų grupėje, gal turite žvaigždučių, kas svarbiausia jūsų darbe?
Dirbu kartu su sūnumi Artūru ir Dalia Budavičiute, kuri kuruoja jojimą. Norint išlaikyti gražias šiuolaikinės penkiakovės tradicijas, reikia nuolat rūpintis jaunųjų talentingų sportininkų rengimu ir augimu.
Turime perspektyvių sportininkų, tačiau puikiai žinome, kaip sunku jaunimą privesti iki suaugusiųjų: mokslai, studijos, meilė ir panašiai.
Gerai, kad mūsų grupėje yra lyderė Aurelija Tamašauskaitė, kurią vejasi Elžbieta Adomaitytė, Medėja Gineitytė, nemažai vilčių teikia Lukas Gaudiešius.
Man patinka trenerio darbas. Save vadinu dabar madingu tapusiu žodžiu „darboholikas“.
Kas svarbiausia mano darbe? Pirmiausiai, kad sportininkai džiugintų gerais rezultatais. Tai – pati didžiausia laimė ir atpildas už sunkų trenerio darbą.
Nuo 1988-ųjų dirbate Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generaliniu sekretoriumi, darbų užtenka, o ar atsiranda laiko pailsėti, ką veikiate per savo atostogas?
Kaip mėgstu pajuokauti, aš visą laiką esu atostogose. Mane visą laiką ypač traukia darbas, negaliu sėdėti namie.
Jeigu reikia, savo darbo kabineto duris praveriu ir šeštadieniais ar sekmadieniais.
Nuo 1989–ųjų kalu vinį. Molėtų rajone, Graužinių kaime turiu sodybą, kur išsikasiau tvenkinį, įsirengiau pirtelę. Turiu šiltnamį, yra nedidelis sodas, kurį patinka prižiūrėti. Auga obelys, vyšnios, slyvos, mėgstu juos genėti.
Tik užknisa žolės pjovimas žoliapjove, reikia paaukoti net 4-5 valandas.
Sodyba – tai mano antroji dūšia.
Retkarčiais save pasiliaupsinu kelione į Turkiją.
Prieš dvejus metus lankiausi Eupatorijoje Kryme, labai noriu ir šiemet ten nuvažiuoti. Mat ten palaidota mano močiutė, dirbusi vaikų gydytoja, taip pat jos vyras profesorius. Eupatorijoje pas močiutę nuo šešerių metų kasmet po 1-15 mėnesio praleisdavau vasaros atostogas.
Kai aplankau man brangias vaikystės vietas, tarsi akmuo nukrenta nuo širdies.
Visada aplankau močiutės kapą, pagerbiu jos šviesų atminimą ir uždegu žvakutes.
Nuo 1996-ųjų stebėjote visas vasaros olimpines žaidynes, matėte įspūdingas Lietuvos penkiakovininkų Andrejaus Zadneprovskio, Edvino Krungolco, Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės pergales. Ar širdis atlaiko tą euforiją?
Dėl tų akimirkų, kai sportininkus su medaliais sutinka sugrįžus iš olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionų, verta aukotis.
Dar ir šiandien mano akyse, kai po olimpinių žaidynių mūsų sporto didvyriai nuo oro uosto iki miesto centro yra vežami atviru autobusu.
Jiems ploja ir didžiuojasi visa Lietuva. Kai penkiakovininkai iš olimpiadų į namus grįžta su medaliais, autobuse atsiranda vietos ir man – tris kartus teko tokia garbė.
Iš džiaugsmo norėjosi verkti ir pagalvodavau, kaip gerai, kad pasirinkau šią profesiją.
Dabar jūsų žvilgsnis nukreiptas į Tokiją, ko tikitės iš Lietuvos penkiakovininkų?
Tik medalių. Kelialapius į olimpines žaidynes jau turi Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, Gintarė Venčkauskaitė ir Justinas Kinderis.
Bet olimpinių vilčių dar neprarado Aurelija Tamašauskaitė, Ieva Serapinaitė ir Dovydas Vaivada.
* * *
Sveikiname!
Nuoširdžiai sveikiname Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinį sekretorių ir trenerį
Viačeslavą Kalininą,
švenčiantį garbingą 75 metų jubiliejų.
Džiaugiamės, kad puikiai vadovaujate Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijai, kad jūsų įvairaus amžiaus sportininkai visada parveža medalių iš svarbiausių metų varžybų.
Linkime jums niekada nepritrūkti ryžto, išminties, veržlumo siekti užsibrėžtų tikslų. Nesibaigiančios laimės, stiprios sveikatos ir prasmingo gyvenimo!
Lietuvos sporto federacijų sąjunga
* * *
Geros sveikatos ir neišsenkančios energijos
Mielas Viačeslavai,
Patys gražiausi sveikinimai garbingo 75 metų jubiliejaus proga.
Nepaprastą žmogų sunku surasti, sunku prarasti ir neįmanoma pamiršti. Tas nepaprastas žmogus esate Jūs, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius.
Jums linkime geros sveikatos, neišsenkančios energijos, didelio įkvėpimo naujiems darbams pradėti ir energijos juos įgyvendinti.
Kauno šiuolaikinės penkiakovės federacija
* * *
Džiaugiamės sėkmingu darbu
Nuoširdžiausi sveikinimai mūsų darbščiajam ir energingajam federacijos generaliniam sekretoriui bei treneriui
Viačeslavui Kalininui,
švenčiančiam garbingą 75 metų jubiliejų.
Mes džiaugiamės sėkmingu Jūsų darbu, neblėstančiu entuziazmu ir be galo mylinčiu savo dar jaunystėje pamiltą šiuolaikinę penkiakovę.
Dirbdamas treneriu, išugdėte daug tarptautinės klasės sporto meistrų, penkiakovininkus sėkmingai ugdote ir dabar.
Aplink Jus jau daug metų sukasi visas Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės bendruomenės gyvenimas, kurią Jūs vienijate.
Kuo didžiausios Jums sėkmės, sveikatos, prasmingoje metų patirtyje pasisemkite daug stiprybės!
Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija
