Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Vienas geriausių Lietuvos kanupolo žaidėjų, 22-ejų alytiškis Karolis Latauskas praėjusiais metais debiutavo viename Belfasto (Šiaurės Airija) klubų, o šią vasarą vėl kviečiamas prisijungti prie šios komandos.
Daugkartinių Lietuvos čempionų „Alytus“ kanupolininkų treneris Kęstutis Dambrauskas teigia, kad 184 cm ūgio Karolis yra ryškus jų komandos lyderis, jam patikėtos kapitono pareigos.
„Į pirmąją treniruotę jis atėjo su keliais savo draugais ir greitai pasimatė universaliojo Karolio lyderio savybės. Ypač naudingai jis žaidžia puolime, nebūna rungtynių, jog sportininkas nepelnytų įvarčių. Per pernykštį Europos čempionatą Portugalijoje varžovai Karolį dengė asmeniškai.
Prisimenu, kai jis įsidarbino Alytaus sporto ir rekreacijos centre gelbėtoju, visą sezoną laisvu metu neišlipdavo iš baidarės ir dar papildomai treniravosi.
Karolis aikštėje nesibijo juodo darbo, dažnai netgi vaikučius pamoko, kaip reikia žaisti kanupolą. Tos pamokos jam irgi duoda nemažai naudos.
Karolis galėtų būti puikus kanupolo treneris ir ateityje pakeisti mane. Vaikams jis yra didelis autoritetas, jie aikštėje kopijuoja komandos lyderio žaidimą, nori į jį lygiuotis“, – savo auklėtinį apibūdina K. Dambrauskas.
Kodėl pasirinkai šią sporto šaką?, – paklausiau Karolio Latausko.
Pirmiausia, kanupolas – komandinė sporto šaka, kuri reikalauja nuolatinės komunikacijos su kitais.
Dar mane žavi tai, kad vienu metu reikia koncentruotis į daug dalykų: valdyti laivą, palaikyti jo greitį, nuolat keisti jo kryptį, atsižvelgiant į kamuolio judėjimą, komandos narių žaidimą, varžovų veiksmus, dar būtina stebėti rungtynių teisėją ir laikytis tam tikrų taisyklių.
Kokių dar sporto šakų pratybas esi lankęs?
Iki kanupolo lankiau šaudymą, rankinį, šokius, plaukimą. Užsiėmimai ilgam nesudomindavo, todėl save vis bandžiau naujose srityse.
2010-aisiais pagaliau suradai savo sporto šaką – kanupolą.
Kiek metų teko treniruotis, kol patekai į Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų rinktines?
Pirmą kartą Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) rinktinei atstovavau 2015–aisiais, kai man buvo 17 metų.
Kiti rinktinės žaidėjai taip pat buvo panašaus amžiaus, todėl buvo sunku žaisti su kitų šalių komandomis, kuriose rungtyniavo vyresni sportininkai.
Tau tikriausiai įsiminė 2019 m. Europos čempionatas Koimbroje (Portugalija), kai su Lietuvos jaunimo rinktine užėmėte aukščiausią mūsų šalies istorijoje devintąją vietą, o pats buvai rezultatyviausias čempionato žaidėjas (17 įvarčių). Kokios mintys tada tau plūstelėjo į galvą?
Labai daug tikėjausi iš tų varžybų. 2019–ieji man buvo paskutiniai metai U-21 grupėje.
Pirma mintis, šovusi į galvą, nebuvo labai pozityvi. Siekiant patekti į geriausiųjų aštuntuką, kad galėtume varžytis toliau, mums pritrūko vos 1 taško. Tai liūdino, bet nusiraminęs pamąsčiau: bet juk tai – aukščiausia Lietuvos kanupolo rinktinės užimta vieta tokio rango varžybose.
2019-aisiais vienerius metus atstovavai Belfasto klubui, kaip ten patekai ir kodėl nelikai toliau ten žaisti, nepratęsei sutarties?
Į Belfastą patekau vieno įtakingo žmogaus kvietimu, jis pakvietė dar tris sportininkus iš Naujosios Zelandijos, Brazilijos ir Didžiosios Britanijos.
Mėnesį laiko treniravausi, sėmiausi patirties ir ja dalinausi su komandos nariais.
Šiaurės Airijoje nelikau, nes gyvenu čia, Lietuvoje. Čia mano namai, darbas, komanda, bet tikrai žadu ten grįžti. Jau dabar turiu kvietimą vėl prisijungti prie Belfasto komandos.
Tapai vienu geriausių Lietuvos žaidėjų, per įvairius turnyrus pelnai geriausio žaidėjo prizus. Kurios varžybos tau dar ir šiandiena akyse?
Sunku išskirti kurias nors vienas varžybas, kadangi iš kiekvienų pasisemiu naujų patirčių, suprantu savo klaidas ir įgyju naujų įgūdžių. Kiekvienos varžybos yra svarbios ir įsimintinos.
Kas padėjo pasiekti didelį meistriškumą: darbas, treneris, talentas ar kitos savybės?
Didesnį meistriškumą buvo nelengva pasiekti. Kanupolas – sudėtinga sporto šaka, reikia išmokti valdyti ne tik savo kūną, bet ir baidarę, irklą. Taigi – ilgi metai praktikos, kasdieninės treniruotės, didelis užsispyrimas, trenerio žinios ir tikėjimas, artimųjų palaikymas.
Tai – mano sėkmės užtaisas. Norint kažką pasiekti, reikia labai daug ir sąžiningai dirbti, tą aš ir dariau pastaruosius dešimt metų.
Tavo treneris Kęstutis Dambrauskas Alytuje organizuoja tarptautinius turnyrus, į kuriuos susirenka gero lygio komandos. Kur tau geriau žaisti: namie ar išvykose?
Negaliu išskirti, kur žaisti smagiau, nes ir namuose, ir išvykose pasisemiu patirties.
Alytuje esu šeimininkas, žinau tvarką, esu pripratęs prie vietos, su komanda sulaukiame šeimų, miestiečių palaikymo, o užsienyje tenka patirti visko – iš šilto ir šalto, bet patirtis, kad ir kokia ji būtų, suteikia daug naudos ir žinių.
Mūsų vietiniai turnyrai, kuriuos organizuoja mano treneris, yra aukščiausio lygio Lietuvoje, bet palyginus su pasauliniais – nedideli, todėl išvykus ir konkurencija didesnė, ir pats žaidimas sudėtingesnis.
Su kuo alytiškių komandoje ir Lietuvos rinktinėje esi geriausiai susižaidęs, gal tavo komandos nariai yra draugai ir ne kanupolo aikštėje?
Su visais komandos nariais esame pažįstami daug metų, visi žinome savo vaidmenis aikštelėje, todėl nesinori nė vieno išskirti.
Su komanda nuolat bendraujame, analizuojame savo ir varžovų strategijas, klaidas.
Ar esi laimingas, žaisdamas kanupolą?
Žaisdamas ir besitreniruodamas jaučiuosi laimingas. Tai man padeda išsikrauti, o kartais net ir atitrūkti nuo realybės. Ir didžiausia svajonė yra susijusi su kanupolu: noriu tapti rezultatyviausiu žaidėju pasaulyje, tačiau ne jaunimo, o vyrų grupėje.
Esi gamtos vaikas, mėgsti žvejoti, grybauti, uogauti?
Mėgstu gamtą, pasivaikščioti gryname ore, kartais net ir pažvejoju su šeimos nariais.
Kai dabar paskelbtas karantinas, kaip treniruojiesi, ar pasiilgai baidarės?
Kadangi gyvenu užmiestyje, o visai čia pat, vos už keliasdešimt metrų nuo namų yra vandens telkinys, todėl karantinas sportuoti nesutrukdė.
Namuose turiu baidarę ir reikalingą inventorių, tačiau gaila, kad negaliu sportuoti kartu su kitais komandos draugais.
Žaidžiant kanupolą nesunku gauti traumą, ar jos tavęs nepersekioja, kaip nuo jų saugojiesi?
Traumų turėjau labai daug, bet nėra buvę taip, kad nesugrįžčiau į aikštę. Siekiant išvengti rimtų traumų, nuolat sportuoju, laikausi savo sporto rutinos, stebiu savo organizmo reakcijas į krūvį.
Koks tavo laisvalaikis, kokie pomėgiai?
Savo laisvalaikį praleidžiu arba su drauge Dalija, arba sportuodamas. Mano draugė taip pat kartais irkluoja, kažkada tuo užsiiminėjo rimčiau, profesionaliau, bet dabar tai tik jos pomėgis.
Ji visada stengiasi būti šalia manęs per varžybas ir treniruotes. Mano pomėgiai labai žemiški: bėgioju, kilnoju svorius, žaidžiu tinklinį, mėgstu žiūrėti filmus, kurie yra pasyvioji mano laisvalaikio pusė.
Galiu drąsiai teigti: mano pomėgiai daugiau yra aktyvūs, negaliu išsėdėti vienoje vietoje.
Ar šeimoje esi vienintelis sportininkas, ar rungtynių ateina pasižiūrėti ir tavo tėvai?
Tėvai visada nuo pat vaikystės mane palaikė ir iki šiol karštai palaiko. Kai varžybos vyksta Alytuje, jie nepraleidžia net pačių paprasčiausių mačų, taip pat važiuoja ir į kitus miestus.
Kai varžausi užsienyje, jeigu yra galimybė, jie žaidimą stebi virtualiai. Tėvai ypač palaiko mane ir nuolat motyvuoja tobulėti.
Tėtis man yra didelis pavyzdys. Jis kiekvieną dieną sportuoja ir visada skatina mane tą daryti, kad ir kur būtume – ar namuose, ar netgi išvykę paatostogauti.
Dažnai susigalvojame įvairių varžytuvių, tokių kaip atsispaudimai, atsilenkimai, prisitraukimai ar bėgimas.
Mano mama yra tokia pat – mėgsta pasivaržyti ir išbandyti save. Turiu jaunesnįjį brolį, kuriam dar tik septyneri, bet jau dabar išgirstu užuominų apie jo norą būti irkluotoju. Jam stengiuosi būti pavyzdys.
Kiek ilgai žadi užsibūti Lietuvoje?
Šiuo metu palikti Lietuvos nežadu, bet neatsisakau laikinai pasitreniruoti kitose šalyje, pavyzdžiui, tame pačiame Belfaste. Visada smagu įgauti naujų patirčių.
