Vilma Vaičiūnienė
Alytuje besitreniruojantis Lietuvos paralimpinės rinktinės narys, šaulys iš lanko Rolandas Baranauskas fiksuoja ryškų savo rezultatų gerėjimą. Kadangi Lietuvos sportininkas buvo įvykdęs Tokijo paralimpinių žaidynių normatyvą, nors kelialapio į žaidynes tai ir nesuteikė, jis tiki, kad akvaizdus progresas stipriai priartina jį prie svajonės dalyvauti 2024 metų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse.
Iki pasiekto profesionalaus lygio šaudymo iš lanko sporte R. Baranauskas nuėjo ilgą kelią, o jam padėjo sukaupta įvairių kitų sporto šakų patirtis.
Fizinis aktyvumas padėjo iš naujo kabintis į gyvenimą
Rolandas Baranauskas visą gyvenimą buvo sportiškas ir aktyvus žmogus. 1997 metais likimas jam sudavė skaudų smūgį ir nuo tada dėl stuburo traumos jis nebegali vaikščioti. Nepaisant to, sportas išliko jo aistra, o fizinis aktyvumas padėjo iš naujo kabintis į gyvenimą. Dabar jo tikslas – paralimpinės žaidynės.
Viskas prasidėjo, kai su stuburo pažeidimu jis dirbo Alytuje. Kartą jis susitiko su Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos atstovais. Jie pasiūlė jam atvykti į vieną iš sporto renginių.
„Nuvažiavome su žmonėmis į sporto šventę ir man labai patiko. Tada atsirado noras sudalyvauti varžybose. Kai visą gyvenimą prasportavau, tai man sportas visą laiką buvo prie dūšios“, – pasakojo R. Baranauskas.
2003 metais R. Baranauskas su bendraminčiais Alytuje įkūrė neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubą „Alytupis“. Šio klubo nariai pradėjo dalyvauti praktiškai visose neįgaliųjų sporto šakose.
„Esu tikrai patenkintas šio klubo veikla. Didžiąją dalį šio klubo narių juda vežimėliuose. Kitais metais klubui sukaks 20 metų, o „Alytupio“ atstovai yra įvairių sporto šakų Lietuvos čempionai ir prizininkai. Lengvaatletis Donatas Dundzys dalyvavo Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Mes turime sportuojančių ne tik iš Alytaus, bet ir iš aplinkinių miestų – Varėnos, Druskininkų, Lazdijų. „Alytupiui“ taip pat neretai atstovauja sportininkai iš Šiaulių, Vilniaus bei Panevėžio“, – pasakojo R. Baranauskas.
Draugai ir rėmėjai ištiesia pagalbos ranką
Žmonės su negalia, priversti sėdėti vežimėlyje, neretai susiduria su jiems nepritaikyta infrastruktūra. R. Baranauskas džiaugiasi, kad su Alytaus „Rotary“ klubo bei kitų verslininkų pagalba pavyko įsigyti neįgaliems sportininkams vežioti pritaikytą „Ford Transit“ automobilį, turintį liftą su rankiniu valdymu.
„Tą autobusiuką vairavau pats ir vežiodavau žmones. Pastaraisiais metais mes sportuojame kiekvieną darbo dieną. Pats greitai surenku žmones, nes jie patys, jei oro sąlygos geros, gali įvažiuoti į autobusiuką. Dėl to neturime jokių problemų“, – sakė R. Baranauskas.
Prieš keletą metų „Alytupio“ sportininkai persėdo į naujesnį „Open“ autobusiuką, kurį pavyko įsigyti pardavus senąjį „Ford“ bei vėl sulaukus rėmėjų pagalbos.
Tiesa, žiemą situacija yra kiek keblesnė, nes sportas persikelia į uždaras patalpas.
„Žiemą negalime sportuoti „Žaliojo lanko“ klube, todėl turime įsirengę salę Alytaus sporto ir rekreacijos centre, kur treniruojamės savarankiškai“, – teigė R. Baranauskas.
Sporto šakų įvairovė išugdė svarbias savybes
Prieš „užsikrėsdamas“ šaudymo iš lanko virusu, R. Baranauskas išbandė nemažai sporto šakų. Jis atstovavo „Alytupio“ vežimėlių krepšinio komandai, užsiiminėjo lengvąja atletika, biliardu, stalo tenisu.
Sportininkas prisipažįsta, kad savo veiklą kitomis sporto šakomis praskaidrina ir dabar. Savo klubo patalpose R. Baranauskas su bendraminčiais dažnai pažaidžia stalo tenisą, krepšinį ar biliardą. Kiekvienas užsiėmimas savotiškai padeda ruoštis pagrindiniam sportui.
„Tų sporto šakų, kurias anksčiau sportavau rimčiau, neapleidžiu ir dabar. Stalo tenisas labai naudingas reakcijai. Į krepšį mėtome kiekvieną dieną, apšildami prieš šaudymą iš lanko. Po krepšinio raumenys labai gerai apšyla. Taip pat ir rutulį pastumdome. Realiai visas savo išbandytas sporto šakas išnaudoju iki šiol“, – šypsojosi R. Baranauskas.
Šaudymo iš lanko pagrindas – technika ir ištvermė
Prieš maždaug 7 metus R. Baranauskas šalia Alytaus tekstilės kombinato pamatė sportuojančius lankininkus.
„Bet niekaip nesiryždavau sustoti ir pasišnekėti. Vėliau socialiniame tinkle pamačiau „Žaliojo lanko“ skelbimą ir nusprendžiau jiems parašyti. Tada treniruotės jau vyko aerodrome ir atvykau pakalbėti su klubo vadovais. Tuomet pirmą kartą pabandžiau šaudyti iš lanko ir iškart „užsikabinau“, – prisiminė R. Baranauskas.
Iš pradžių, 1,5 metų, R. Baranauskas šaudė su paprastu lanku ir taip išmoko šio sporto pagrindų. Vėliau jam Alytaus miesto savivaldybė nupirko modernų skriemulinį lanką. Su tokiais lankais jau galima dalyvauti visose svarbiausiose pasaulio varžybose.
„Šaudyme iš lanko svarbiausia yra įvaldyti techniką. Šis sportas reikalauja labai didelio tikslumo, todėl čia būtina didelė ramybė. Per varžybas jaudulys yra normalus, bet reikia su juo susidoroti. Visa tai tobulinama per daugybę atliktų šūvių. Tada atsiranda pasitikėjimas savimi. Reikia ir ištvermės, nes tenka šaudyti 72 kartus. Paprastam žmogui tiek kartų laikyti ir įtempti lanką būtų tikrai sudėtinga“, – kalbėjo R. Baranauskas.
Tobulėjimas augina pasitikėjimą
Šaudymo iš lanko varžybose Lietuvoje ir Baltijos šalyse R. Baranauskas varžosi su sveikais žmonėmis. Ne tik varžosi, bet ir sėkmingai skina apdovanojimus. 2022 metų pradžioje R. Baranauskas iškovojo sidabro medalį Baltijos šalių čempionate Ventspilyje (Latvija).
Lietuvoje žmonių su negalia šaudymo iš lanko varžybų nevyksta. Visoje Europoje jų vyksta nedaug. R. Baranauskas prisipažįsta, kad kai reikėjo svarbiose varžybose kautis su stipriausiais Senojo žemyno lankininkais vežimėliuose, jaudulys buvo visiškai kitoks, nei įprastai.
„Prie sveikųjų jau esu pripratęs, bet kai reikėjo dalyvauti paralimpinėje atrankoje, stresas buvo gerokai didesnis. Ten varžėsi beveik 70 sportininkų ir atmosfera – visai kitokia. Prie tokių varžybų nesu pratęs ir todėl nusiteikti yra daug sunkiau“, – kalbėjo R. Baranauskas.
Lietuvos sportininkas buvo įvykdęs Tokijo paralimpinių žaidynių normatyvą, bet kelialapio į jas iškovoti nepavyko. Žvelgdamas į savo progresą bei ambicijas, R. Baranauskas tiki, jog savo paralimpinę svajonę jam pavyks įgyvendinti 2024 metais Paryžiuje.
„Praėjusiais metais pradėjome sportuoti penkiskart per savaitę, nors anksčiau tą darydavome trissyk. Rezultatai pakilo gana stipriai. Tai leido viršyti paralimpinį normatyvą. Net kai nelabai pavykdavo sušaudyti, rezultatas viršydavo normatyvą. Paskutinėse savo varžybose taip pat rezultatas buvo solidus. Latvijoje per pirmą šaudymo seriją iš 300 galimų taškų surinkau 290. Tiek net per treniruotes tik vieną kartą esu surinkęs.
Tobulėjimas matosi ryškiai. Noriu šiemet patekti į Europos taurės finalą. Šiuo metu jaučiu, kad galiu tą padaryti. Tuomet man bus daug lengviau kovoti dėl paralimpinio kelialapio“, – pabrėžė R. Baranauskas.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
