Vilniaus parkūro akademijos treneris, projekto „Menas judėti“ idėjų generatorius Gediminas Paulauskas nuo mažens buvo aktyvus, sportiškas vaikas. Sportavo kieme: futbolas, tinklinis, krepšinis, gaudynės, slėpynės, kitos kūrybinės aktyvios veiklos bei parkūras.
Galbūt todėl geriausi draugai jį vadina „Strakalu“ arba „Aktyvistu“.
„Būdamas dešimties, susipažinau su parkūru. Istorija kiek neįprasta. Buvau užsikrėtęs tuberkulioze ir pusę metų gydžiausi bei mokiausi Vilniaus vaikų tuberkuliozės Ligoninėje.
Nauji draugai, nauji atradimai, tarp jų – ir parkūras. Puikiai prisimenu, kai pamačius parkūro filmuką YouTube, su keliais ligoninės draugais pradėjome mokytis pirmųjų kūlversčių lauke ant žolės, o vėliau ir atlikdavome įvairius šuolius per suoliuką.
Nuo to laiko 17 metų nepaleidžiu parkūro, radau bendraminčių, tobulėju ir judu parkūro keliais. Parkūras tapo mano gyvenimo dalimi“, – dabar sako G. Paulauskas.
Su sportas.info skaitytojais jis dalijasi savo patirtimi apie sparčiai populiarėjantį parkūrą.
Kas svarbu tiems, kurie nori užsiiminėti parkūru?
Svarbu noras ir motyvacija, bet tuo pačiu reikia ir suprasti, kad parkūras nėra tik šokinėti per stogus bei daryti salto.
Tai – stipri disciplina, kuri lavina greitį, plastiką, koordinaciją ir jėgą. Tai kūno pritaikymas judėti erdvėje.
Taip pat reikia suprasti, kad lauks ne tik fizinių, bet ir psichologinių iššūkių.
Kokie pagrindiniai parkūro principai?
Nagrinėjant tik patį parkūrą ir jo principus, tai čia svarbu greitis, kliūčių įveikimas, praktiniai sugebėjimai, technika ir tikslumas, nes parkūras yra efektyvus ir greitas judėjimas iš taško A iki taško B.
Pažiūrėjus plačiau bei nagrinėjant ir kūrybinę pusę, parkūro atšaką freerunning‘ą, tai dar būtų svarbu savirealizacija ir saviraiška, nes freerunning‘as yra laisvas judėjimas aplinkoje neapsiribojant galimybėmis.
Dar svarbu bendruomeniškumas ir bandymas siekti savo ir kitų tobulėjimo, nesivaržant su kitais, o jiems padedant.
Nuo kiek metų jose pratybas gali lankyti ekstremalaus sporto entuziastai?
Vilniaus parkūro akademijoje pradedu treniruoti vaikus nuo 8 metų, bet ir tai atsižvelgiu, ar aštuonmetis yra dėmesingas treniruotis, nes jaunesni arba sulaukę 8-erių dar blaškosi ir sunkiau susikaupia šuoliams per kliūtis, nuo aukštų kliūčių, o tai per pavojinga tokiai amžiaus kategorijai.
Esu girdėjęs, kad kažkur parkūro treneriai tik nuo 10 metų amžiaus pradeda treniruoti.
Atsižvelgiant į savo patirtį ir kitus panašius komentarus, manau, kad pats tas būtų pradėti treniruotis nuo 10 metų, o iki tol rinktis kitas sporto disciplinas.
VšĮ „Sporto leidinių grupė“ vykdomas projektas „Sportas – sveikatos ir žinių šaltinis visiems“ bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
