Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas, Kauno aeroklubo direktorius Algimantas Žentelis, šiandien švenčiantis savo 60 metų jubiliejų, teigia, kad jam aviacija – ir darbas, ir hobis, ir laisvalaikis.
Kauniečio jubiliejų kiek temdo tai, kad jo puoselėjama Lietuvos aviacija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, jai reikia spręsti išlikimo klausimą. „Lietuvos aviacija vis labiau stumiama į mėgėjišką lygį, nes pagrindinis dėmesys yra skiriamas įvairioms aviacinėms paslaugoms ir paramai, siekiant išlaikyti aviacijos sporto bazes ir infrastruktūrą. O ugdyti naujus sportininkus nebelieka pajėgumų“, – išgyvena A. Žentelis.
Bet jubiliatas nusiteikęs ryžtingai ir su optimistinėmis viltimis žvelgia į ateitį, tikėdamas, kad gal naujoji Lietuvos valdžia atkreips dėmesį į vis didėjančius šalies aviacijos sporto iššūkius ir entuziastams nereikės tiek daug vargti.
Sulaukėte 60 metų jubiliejaus, ar džiaugiatės savo dešimtmečiais, ar išgyvenate, kad metai taip greitai prabėgo? Kaip jaučiatės, ar, kaip ir dera lakūnui, sveikata liejasi per kraštus?
Dar nelabai jaučiu, kad man jau 60, kažkaip užstrigau ankstesniuose metuose.
Kad jie kasmet sumuojasi, nesidomėjau, vis galvojau, kad man 47–eri net ir po 50-mečio. Tikiuosi, kad ir dabar liksiu per daug negalvojančiu apie tuos metus.
Nuo 1995-ųjų vadovaujate Kauno aeroklubui, sukaupėte pakankamai didelę patirtį, ko daugiau buvo jūsų vadovaujamame darbe: rūpesčių ar džiaugsmo akimirkų?
Visko buvo. Ir kasdienių rūpesčių, ir pastangų kažką nuveikti, kažkam padėti pasiekti pergalių.
Tie darbai atnešė ir džiaugsmo akimirkų, kad komandai pasisekė, sportininkai kažką laimėjo.
Koks turėtų būti vadovas, kad pelnytų didelį aviatorių bendruomenės pasitikėjimą ir autoritetą, pasakykite savo sėkmės formulę?
Nesijaučiu didelis autoritetas. Dirbu, kaip galiu, ir kaskart mokausi, kaip dirbti toliau.
Manau, kad aplinkybės ir lūkesčiai, laikui bėgant, keičiasi. Tai lemia bendruomenės ir vadovo pasirinkimus ir, jei toks derinys geras ar bent pakenčiamas, jis egzistuoja laike. Tačiau bet kada gali pasikeisti, toks jau gyvenimas.
Vienuolika metų (1997-2008 m.) buvote ir Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas, o dabar, kai Lietuvos aviatoriams ypač sunku, tenka kovoti ne tik su COVID-19 virusu, bet ir su išgyvenimo klausimu, vėl jums patikėta vadovauti federacijai. Tas kadencijos, tikriausiai, būtų sunku lyginti?
Taip, tuomet per vienuolika metų kartu su bendraminčiais ir įvairių įvykių dalyviais pavyko nemažai padaryti.
Į tarptautines varžybas buvo išsiųsta pirmoji lakūnų komanda, atstovavusi Lietuvai 1999 metų pasaulio „Advanced“ kategorijos čempionate Čekijoje.
Suburta „Unlimited“ kategorijos komanda, 2001 m. dalyvavusi pasaulio aviacijos sporto žaidynėse Ispanijoje.
Lietuvoje surengti du Europos (2002 m. ir 2004 m.) „Unlimited“ kategorijos čempionatai ir pasaulio (2008 m.) Jak-52 kategorijos čempionatas.
2007 metais Vilniuje vyko Tarptautinės akrobatinio skraidymo federacijos komisijos (CIVA) ataskaitos ir rinkimų konferencija, į kurią atvyko netgi FAI prezidentas bei generalinis sekretorius, o S.Dariaus ir S.Girėno taurės varžybos nuo 2004–ųjų yra įtraukta į svarbiausių CIVA apdovanojimų sąrašą.
Dabar mūsų federacija susiduria su labai sunkiomis aplinkybėmis, kurios susidarė dėl aplaidaus ir nekokybiško valstybės tarnautojų ir politikų darbo.
Šiemet dėl koronaviruso pandemijos buvo atšauktos visos tarptautinės varžybos, kurios sportininkams yra pagrindinis siekis dalyvauti ir gerai pasirodyti, nugalėti.
Manau, kad iššūkiai mūsų sportui tęsis ir 2021 metais. Išgyvenimo klausimas yra ypač aktualus.
Gimėte ir augote Jonavoje, kuris anksčiau garsėjo gražiomis tinklinio ir krepšinio tradicijomis, o kaip jūsų gyvenime atsirado aviacijos sportas, ar tai buvo jūsų vaikystės aistra skraidyti?
Mano gyvenime tinklinio ir krepšinio taip pat būta nemažai. Daug treniravausi, teko atstovauti mokyklos rinktinei, o studijų metais Vilniaus universitete – „Mokslas-2” krepšinio komandai.
Tačiau vienas įvykis kaime pas senelius, kai man buvo kokie 9-10 metų, pakeitė mano sporto šakas.
Tada netoli mūsų vienkiemio nusileido sklandytuvas. Pilotui nepavyko prisikviesti kolegų ir jis liko pas mus nakvoti.
Man buvo leista pasėdėti kabinoje, pačiupinėti visą sklandytuvą. Kitą dieną jo išlydėti susirinko pusė kaimo.
Man, stovint šalia piloto, teko pamatyti, kaip atskrido lėktuvas, nusileido, o vėliau prisikabino sklandytuvą ir išskrido.
Susidomėjau aviamodelių gamyba, tėvas užprenumeravo žurnalą “Sparnai”.
Tačiau tėvas labiau palaikė mano krepšinio treniruotes ir domėjimąsi tiksliaisiais mokslais, todėl mokykloje turėjau kitų veiklų ir nebuvo sąlygų būti arčiau aviacijos.
Skraidyti pradėjote 1980–aisiais sklandytuvais Paluknio aerodrome, kokia buvo ta pradžia, kas jus vėliau atvedė į Kauno aeroklubą?
Kai 1979–aisiais įstojau į Vilniaus universitetą, Matematikos fakultetą, pamačiau skelbimą, kviečiantį į Vilniaus aviacijos techninį sporto klubą ir iš karto ten nuėjau.
Prasidėjo teoriniai užsiėmimai, o vasarą – pirmieji skrydžiai sklandytuvu. Mano pirmieji instruktoriai Jonas Sukackas, Antanas Arbačiauskas, Pranas Vinickas, Zenonas Brazauskas suteikė pirmuosius sparnus.
Po vienos vasaros atėjo kita, ir mane aviacija taip užbūrė, kad, būdamas trečiame kurse, nutariau palikti universitetą ir įstojau į Zaporožės sukarintą aviacijos centrą.
Ten teko giliau pastudijuoti aviacines disciplinas ir pasimokyti skraidyti mokomuoju naikintuvu L-29 “Delfin”.
Kitais metais jau skraidžiau Kalugos aviacijos centre, kuriame gavau grupinio skraidymo poroje pradmenis.
Baigęs šiuos sukarintus aviacijos centrus, puoselėtus planus – aviacijos mokslus civilinėje aviacijoje – teko keisti, nes vienos mokyklos užsidarė, o kitoms nebetikau dėl amžiaus, buvau per senas.
Grįžau į Lietuvą, tačiau įsidarbinti aviacijos srityje nebuvo paprasta, laisvų etatų nebuvo.
Tad kaip klostėsi jūsų gyvenimas?
Teko kažkiek padirbėti Jonavos chemijos statybos treste. Pradėjau skraidyti Kauno aeroklube su akrobatiniais lėktuvais Jak-52, tačiau buvo sunku derinti darbą su skraidymais.
Atnaujinęs neakivaizdines studijas Vilniaus universitete, pradėjau dirbti mokytoju Jonavos 5–ojoje vidurinėje mokykloje ir atsivėrė galimybės visas vasaras leisti Pociūnų aerodrome.
Taip prabėgo treji mokytojavimo metai, per kuriuos teko net auklėtoju pabūti ir išleisti pirmą dvyliktokų laidą (anksčiau buvo 11 klasių).
Aktyvūs skraidymai, dalyvavimas varžybose ugdė mano sportinį meistriškumą.
Atsiradus laisvam etatui, nedvejodamas perėjau dirbti į Kauno aeroklubą. Dar daugiau laiko galėjau skirti mėgstamam sportui ir 1988–aisiais per Ukrainos čempionatą įvykdžiau sporto meistro reikalavimus.
Tapau instruktoriumi, pradėjau mokyti skraidyti kitus. Netrukus prasidėjo atgimimo judėjimas, į kurį aktyviai įsitraukiau, palaikydamas Lietuvos ir DOSAAF atsiskyrimą nuo Maskvos.
Lietuva tapo nepriklausoma, tačiau lietuviškas atitikmuo „Vytis” gyvavo tik kelis mėnesius ir buvo likviduotas.
Visi aeroklubai tapo savarankiškomis visuomeninėmis organizacijomis, tačiau praktiškai be jokio valstybinio finansavimo, tad beveik visiems teko ieškotis pragyvenimo šaltinių ir dažniausiai ne su aviacija susijusių. Tą daryti teko ir man.
Kaip dabar vertinate savo sportinę karjerą?
Vertinu gana kukliai. Be sporto meistro vardo, iškovojau kelių varžybų ir Lietuvos čempionatų medalių, tačiau įsitraukus į administracinį darbą tiek Kauno aeroklube, tiek federacijoje, pamačiau, kad viskam nebeužteks laiko, todėl nuo 2000–ųjų jau nebedalyvauju varžybose.
Pasižymėjote ir kaip puikus sporto organizatorius, nuo 1999-ųjų suburdavote Lietuvos aukšto lygio akrobatinio skraidymo meistrų komandas, kurios dalyvaudavo pasaulio čempionatuose, Pasaulio aviacijos sporto žaidynėse. Ar ši veikla irgi krenta ant jūsų, federacijos prezidento, pečių?
Man tos veiklos nekrito ant pečių kaip kokia našta. Dirbau su užsidegimu, dideliu noru ir ne vienas, o su kolegomis ir sportininkais drauge, vienas kitą papildant.
Kokia Lietuvos sportinės aviacijos šiandiena, ar sportininkai jus džiugina, ar verčia nerimauti?
Lietuvos sportinė aviacija turi gilias šaknis, tradicijas, daug svarių laimėjimų.
Tačiau ji vis labiau stumiama į mėgėjišką lygį, nes pagrindinis dėmesys yra skiriamas įvairioms aviacinėms paslaugoms ir paramai, siekiant išlaikyti aviacijos sporto bazes ir infrastruktūrą.
O ugdyti naujus sportininkus nebelieka pajėgumų. Tai pasekmė tų problemų, kurių nesprendė nei Seimas, nei Vyriausybė, nei tuometis Kūno kultūros ir sporto departamentas, o dabartinei Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai aviacijos sporto šakos iš viso yra nesuprantamos ir nepageidaujamos.
Rusena tik viltis, kad, galbūt, naujai išrinkta valdžia savo planuose įžvelgs aviacijos sporto bazių ir jas eksploatuojančių organizacijų naudą bei potencialą, stiprinant valstybės gynybinius pajėgumus, vystant visuomenės techninį išsilavinimą, užimtumą ir kūrybiškumą, kartu siekiant didelio sportinio meistriškumo ir pergalių.
Taip, nerimauju dėl sportininkų motyvacijos, siekiant svarių rezultatų, kurie labai priklauso nuo aviacinės technikos, jos naujumo, šiuolaikiškumo.
Tačiau labiausiai sportininkus „užveda” aviacinio meistriškumo reklama: pelnyti medaliai, sportininkų pagerbimai, titulai, premijos, viešinami žiniasklaidos, ir aviacinio meistriškumo demonstravimas specialių pasirodymų metu, sutraukiant daug žiūrovų ar sekėjų internetinėje erdvėje.
Tokios motyvacijos sukuriama vis mažiau dėl aplinkybių, kurias iš dalies minėjau, o dabar sportinės aviacijos problemos dar pasipildė ir naujais iššūkiais jau dėl karantino sąlygų.
Tikėkimės, kad per žiemą jos baigsis. Žmonės turėtų priprasti prie to viruso, kaip priprato prie gripo, bet tam pripratimui reikia laiko.
Kaip karantino sąlygomis treniruojasi akrobatinio skraidymo meistrai?
Žiemą nėra geras metas treniruotis, nes reikalauja žymiai daugiau resursų ir sąnaudų, todėl šiais laikais akrobatiniais lėktuvais žiemą praktiškai neskraidom.
Vyksta remonto ir kitokie darbai, ruošiame techniką sezonui, ieškome rėmėjų ar užsakovų vasarai, kuriame varžybų ir dalyvavimo jose planus.
Kokia dabar jūsų vadovaujamo Kauno aeroklubo šiandiena, kokias pagrindines problemas tenka spręsti?
Šiandien Kauno aeroklubas, kaip ir kiti aeroklubai, stengiasi išgyventi laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Taip yra todėl, kad tokios pirminės sporto organizacijos, jei jos nėra savivaldybių ar valstybės pilnai finansuojamos, yra prilyginamos verslo įmonėms, teikiančioms paslaugas.
Tokia mokesčių ir bendrų reikalavimų taikymo be jokių išlygų politika virsta įstatymais, nutarimais, įsakymais ir organizacijai nelieka motyvacijos vystyti sportą ir palengva jos pagrindinė veikla tampa įvairių paslaugų teikimas, kad tik išgyventi.
Kitais metais Kauno aeroklubas švęs savo 50-metį. Lietuvoje yra ir senesnių aeroklubų, todėl viliuosi, kad naujai išrinkta valdžia pakeis tą politikos kryptį ir visiems aeroklubams atsivers palankios galimybės aviacijos sporto vystymui.
Kada susibūrė ANBO lakūnų grupė, kurioje esate ir jūs, kokie skrydžiai labiausiai išliko atmintyje?
Lėktuvų grupiniai skrydžiai Lietuvoje prasidėjo seniai, dar kuriantis mūsų aviacijai. Prie jų tobulinimo, manau, prisidėjo ir Antanas Gustaitis, suorganizavęs istorinį savo trijų lėktuvų skrydį apie Europą.
Lietuvoje gana ilgai savo pasirodymus demonstravo dvi Vilniaus ir Kauno aeroklubų grupės.
Mūsų dabartinei grupei susiburti impulsą davė žymus Didžiosios Britanijos pilotas Markas Jefferies‘as, 2010 metų pabaigoje pasiūlęs Rolandui Paksui suburti grupę ir dalyvauti aerošventėje Seule (Pietų Korėja).
Rolandas pakvietė prisijungti mane, Antaną Marčiukaitį, Robertas Noreika atnaujino savo „padžiautą” licenciją ir po intensyvių treniruočių 2011 metų gegužę mes jau dalyvavome Seule.
Grįžus į Lietuvą Rolandas pasiūlė man, Antanui ir Robertui tęsti grupės skrydžius. Taip gimė dabartinė akrobatinė grupė, o ANBO vardu Rolandas pasiūlė pasivadinti ruošiantis antrą kartą dalyvauti 2018 m. aviacijos šventėje Kinijoje. Mintis buvo taip pagerbti Antaną Gustaitį žymiausią Lietuvos lėktuvų konstruktorių ir Lietuvos aviacijos vadą.
Visi skrydžiai grupėje man yra įsimintini. Pamenu, savo pirmąsias kilpas grupėje kartu su Aloyzu Cibarausku ir Eugenijum Raubicku.
Tai buvo grupinės akrobatikos pagrindų formavimas ir meistriškumo ugdymas. Vėliau – pirmieji pasirodymai.
Labai įsimintinas pirmasis skrydis grupėje su Rolandu Paksu po Druskininkų tiltu 2016–aisiais, o vėliau – visi kiti skrydžiai po tiltais, programų atlikimo treniruotės ir daug prakaito.
Koks jūsų laisvalaikis be aviacijos, ar šeimoje yra daugiau aviacijos gerbėjų, gal skraido jūsų vaikai, anūkai?
Aviacija užima beveik viską, nes tai – ir darbas, ir hobis, ir laisvalaikis. Randu laiko ir kitiems dalykams: važiuojame į gamtą, prie jūros, kartais su dviračiais.
Iš vaikų tai tik antroji dukra Dovilė užsiima parašiutiniu sportu. Šiuo metu ji dirba Dubajuje parašiutininkų klube ir yra profesionali parašiutininkė.
Savo jubiliejinį gimtadienį nukėlėte į gegužės mėnesį, ar jį tikitės švęsti ore?
Nukėliau, nes neįmanoma švęsti tokiomis karantino sąlygomis. Tikiuosi pavasarį viskas pasikeis, o kaip švęsiu dar nežinau, bet sugalvosiu ką nors.
Kokia jūsų, federacijos prezidento, didžiausia svajonė?
Turbūt visi savo sporto šakos puoselėtojai svajoja apie svarius savo sportininkų pasiekimus. Aš taip pat.
Svajoju, kad pavyks iškovoti geresnes sąlygas aviacijos sporto vystymui, o tai atvertų galimybę Lietuvos komandai ir talentingam lakūnui pelnyti absoliutaus pasaulio ar Europos čempiono titulą. Tai būtų jėga.
SONY DSC 
SONY DSC 
