„Olimpinė panorama“
Matyt, vienintelis pastovus dalykas Dano Rapšio karjeroje yra ambicijos. Rezultatai neretai priklauso nuo plaukiko savijautos – emocinės gal net dažniau nei fizinės. Treniruočių kokybei reikšmės turi nuovargis arba vertingas poilsis. O štai laimėti jis nori visada. Laimėti ne vien baseine: trejų olimpinių žaidynių dalyvis tikisi dalyvauti mažiausiai dar bent vienose.
Sportininkas, plaukęs 2016 m. Rio de Žaneiro, 2020 m. Tokijo ir 2024 m. Paryžiaus žaidynių olimpiniuose baseinuose, naują olimpinį ciklą pradėjo ne mažiau užsidegęs nei ankstesnius.
2028 m. Los Andželo žaidynės plaukiką masina dar ir dėl to, kad jis jaučia turintis ir pakankamai jėgų, ir noro jose kovoti dėl aukščiausių vietų. Nors kasdienybėje mėgsta rutiną, o treniruočių procesus kruopščiai planuoja, 29-erių D.Rapšys jau turi sukaupęs pakankamai patirties, kad suprastų, jog ir rutina, ir planai bet kada gali sugriūti.
Tokiais atvejais svarbu nepasiduoti panikai ir kitu, tegul ir sunkesniu keliu eiti tikslo link.
Paryžiaus žaidynių baseine D.Rapšys įveikė keturias rungtis, o aukščiausiai – penktas – finišavo 200 m laisvuoju stiliumi rungtyje.
„Paryžiaus, kaip ir kitų žaidynių, pamokas, tikiuosi, išmokau. Apmaudu tik dėl to, kad mokytis iš tokių renginių kaip žaidynės galiu vos kas ketverius metus“, – apgailestauja plaukikas.
Baigėsi vienas olimpinis ciklas, prasidėjo kitas. Kaip vertinate praėjusį šiek tiek ataušus emocijoms po Paryžiaus olimpinių žaidynių? Kuo šis ciklas jus labiausiai pradžiugino, o kas paliko didžiausią kartėlį? – paklausė žurnalas „Olimpinė panorama“
Per Paryžiaus žaidynes daug visko buvo, net sunku taip paprastai jas apibendrinti. Viską apmąstęs supratau, kad kai kuriuos dalykus galbūt reikėjo daryti kitaip.
Ir pats priėmiau prastų sprendimų, buvo traumų ir kitų nesėkmingų dalykų, dėl kurių šiek tiek apmaudu.
Kita vertus, visas olimpinis ciklas mane iš esmės džiugino – labiausiai dėl to, kad išsigryninau tai, kas svarbiausia, ir pasimokiau iš klaidų, kurių būtų gerai nekartoti. Šiek tiek liūdna tik dėl to, kad tokių vertingų pamokų gaunu vos kas ketverius metus.
Ko tikitės iš ateinančių metų, likusių iki Los Andželo žaidynių? Ar keliate sau tikslų visam ciklui? O gal brėžiate trumpesnio laikotarpio ribas?
Labiausiai tikiuosi, kad būsiu sveikas, išsigydysiu peties traumą ir galėsiu visapusiškai sustiprinti savo kūną, kiek tai apskritai įmanoma.
Ar keliu sau kokį nors tikslą? Jis toks pat, kaip ir prieš kiekvienas olimpines žaidynes – kuo geriau pasirodyti. O to pasiekti irgi nėra paprasta, nes, kaip matėme, visko pasitaiko – ir „lėtų“ baseinų, ir prognozuojamų lyderių nuopuolių.
Rezultatus lemia galybė veiksnių, bet man svarbiausia žinoti, ko noriu, ir tikslo siekti nesiblaškant.
Pats ne kartą esate pabrėžęs savo amžių ir tai, kad būdamas beveik trisdešimtmetis baseine kovojate su gerokai jaunesniais varžovais. Ar kūnas jau duoda signalų, kad krūviai per dideli?
Ne krūviai per dideli, o tiesiog kartais pavargstu daryti tai, ką darau jau apie 20 metų. Krūvis visuomet priklauso nuo to, ko sieki. Būna, kad ir išties sunkų krūvį įveikiu gana lengvai, o tas, kuris, atrodė, bus lengvas – tampa sunkus. Tai lemia ir siekiai, kiek dar noriu dirbti prie konkrečios užduoties per treniruotes.
Kol kas dar neatsirado dalykų, kuriuos darydavau anksčiau, o dabar jau negaliu – per treniruotes vis dar dirbu dėl to, kad baseine būčiau greitas ar greitesnis nei buvau.
Galbūt keitėte treniruočių metodiką po olimpinio Paryžiaus žaidynių ciklo? Juk po 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi varžybų Paryžiuje pats tvirtinote, jog permainos būtinos, nes pastebėjote, kad kuo mažiau dirbate, tuo greičiau plaukiate?
Dar sunku pasakyti, ar kas labai pasikeitė. Taip sakydamas neturėjau galvoje, kad kuo mažiau dirbu, tarkime, iš viso kurį laiką neplaukiu, tuo greitesnis būnu per varžybas ir pats save nustebinu. Šiuo atveju svarbiausia – kokios tos treniruotės.
Pastaruoju metu gydžiausi šiokią tokią traumą, todėl daugiau kaip du mėnesius plaukiau mažiau. Todėl negaliu tvirtinti, kad dabar jau plauksiu greičiau, nei būčiau plaukęs, jei tuos du mėnesius būčiau normaliai treniravęsis.
Daug lemia emocinė būsena: jeigu esu sveikas ir apskritai gerai jaučiuosi, tai gal ir galiu šiek tiek mažiau daryti. Bet dabar kaip tik atrodo, kad turiu dirbti daugiau nei įprastai.
Ar vis dar įstengiate fiziškai ir prisiverčiate emociškai viską daryti maksimaliai, negailėdamas savęs? Juk ir pats esate sakęs, kad poilsis – privaloma treniruočių proceso dalis, bet ne visada sugebate šios taisyklės laikytis.
Fiziškai vis dar stengiuosi viską daryti maksimaliai ir negailėti savęs – kaip ir prieš daug metų, taip ir dabar viską darau taip pat. Poilsis išties yra privalomas, tik ne visada išeina normaliai pailsėti, nes paprasčiausiai tam neužtenka laiko.
Kita vertus, būna etapų, kai skirti laiko poilsiui yra privaloma, tad su treneriais stengiamės rasti tą viduriuką, kad būtų ne vien darbas, darbas, darbas, bet ir darbas – poilsis, darbas – poilsis.
Didelės reikšmės sportininkų rezultatams dažnai turi emocinė būsena. Kaip susidėliojate mintis prieš varžybas ar joms rengdamasis? Kaip tvarkotės su emociniu nuovargiu ar net išsekimu?
Tai priklauso nuo to, kokios tai varžybos, kiek jos svarbios, nors, žinoma, per kiekvienas varžybas norisi pasirodyti kaip įmanoma geriausiai, nes tada gali įvertinti tai, ką darei per treniruotes, pasižiūrėti, ar tai veikia, o gal ko nors trūksta arba reikėtų pakeisti.
Mano siekiamybė, kad emocinio nuovargio prieš varžybas nebūtų, nes po praėjusio pasaulio čempionato supratau, kad jeigu atvažiuoji nelabai norėdamas plaukti, tai nežada nieko gera. Todėl likus kelioms dienoms iki išvykos į varžybas stengiuosi save įtikinti, kad plaukti ir laimėti tikrai labai noriu.
Kur ir kaip treniruojatės Lietuvoje, kai ilgametė jūsų trenerė Ina Paipelienė gyvena Palangoje, kitas treneris Paulius Povilionis – Šiauliuose, o jūs pats dabar įsikūręs Kaune? Kaip sudaromi jūsų treniruočių ir varžybų planai? Kaip vyksta pasirengimas svarbiausioms varžyboms?
Taip, Ina Palangoje ir sudarinėja man treniruočių planus, o mus prižiūri Paulius – vyriausiasis Lietuvos plaukimo rinktinės treneris. Mes gyvename Kaune, tad Paulius atvažiuoja pas mus – daugiausia ten ir dirbame. Per stovyklas irgi dirbame su P.Povilioniu.
Su abiem treneriais daug kalbamės, kartais nuvažiuojame pasitreniruoti pas Iną, kad ji įvertintų, kaip mes atrodome. Vyksta grupinis darbas: visi su visais šneka, kaip jaučiamės, kaip atrodome. Toks ritmas man visai patinka.
Per Paryžiaus žaidynes savo komandoje turėjote vaizdo analitiką iš Čekijos. Galbūt su jumis dirba daugiau specifinių sričių specialistų, kurie padeda analizuoti darbą per treniruotes ar pasirodymą per varžybas? Kiek apskritai analizė – savo plaukimo, varžovų – svarbi plaukikui?
Pradėjau dirbti su nauja kineziterapeute, kuri padeda suprasti, kiek kurioje vietoje mano kūnas yra stiprus ar silpnas bei sustiprinti silpniausias vietas. Būtina, kad sustiprėtų mano silpniausi raumenys, kurie kartais atrodo ne tokie reikšmingi, bet, kai reikia išspausti maksimalų rezultatą, yra labai svarbūs. Todėl tokias smulkmenas išmanantys ir sprendimus pasiūlantys specialistai labai reikalingi kiekvienam sportininkui.
Suprantama, pačiam irgi svarbu nusiteikti dirbti ties kokiais nors specifiniais dalykais, o tai daryti be išmanančio specialisto priežiūros sunku. Tarkime, turime fizinio rengimo trenerį, bet akis į akį susitinkame tik kartą per pusę metų – visos kitos treniruotės vyksta bendraujant internetu, o tai apsunkina darbą. Kai specialistas visada yra šalia tavęs, viskas gerokai paprasčiau.
Nors metams bėgant kūnas, matyt, pats vis dažniau primena biologinį amžių ir tai, kad nebėra toks paslankus bei taip greitai atsigaunantis po krūvių kaip jaunystėje, vis dėlto patirtis dažnai irgi svarbi dedamoji kiekvieno aukšto meistriškumo sportininko karjeroje. Ar didelės reikšmės patirtis turi jums? Kaip ją pritaikote baseine?
Patirties reikšmę plaukikui labai sunku įvertinti, nes yra toks sunkiai paaiškinamas dalykas kaip vandens jutimas. Tai reiškia, kad jei išmokai plaukti, susitelkei ir daug metų treniravaisi būti greitas konkrečioje rungtyje, vis tiek niekada negali būti tikras, kad visada be išimties baseine jausiesi gerai ir padarysi viską taip, kaip geriausiai moki. Vieną kartą gali plaukti labai gerai, kitą kartą ta pačia technika plaukti bus labai sunku ir net imsi manyti, kad esi per silpnas.
Todėl patirtis galbūt didelę reikšmę turi per treniruotes, nes žinau, kaip reikia dirbti, žinau, kaip užduotį atlikti taisyklingai, bet per varžybas kai kada jauno sportininko užsidegimas gali įveikti net itin aukštą meistriškumą ir patirtį.
Su ilgamete drauge Jurinta Urbonaite susižadėjote 2019 m. gruodį. Galbūt jau ir vestuves artimiausiu metu planuojate, nes naujas olimpinis ciklas dar tik įsibėgėja, o jo įkarštyje laiko tokiam svarbiam įvykiui rasti vis sunkiau?
Šito klausimo nuolat sulaukiu, bet, tiesą sakant, nežinau, ką į jį atsakyti.
Svarbiausios varžybos
Liepos 11 – rugpjūčio 3 d. D.Rapšys varžysis pasaulio plaukimo čempionate Singapūre.
Baigiantis metams gruodžio 2–7 d plaukikas dalyvaus Europos plaukimo čempionate Lenkijoje (trumpajame baseine).
„Iki tol laukia visokių komercinių varžybų, kuriose reikia tiesiog plaukti, pažiūrėti, kaip atrodau, ir pajausti varžybų atmosferą“, – sako D.Rapšys.
